Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-10 |
86 metų poetas, rašytojas, vertėjas, filosofijos mokslų daktaras Tomas Venclova galėtų būti puikiu pavyzdžiui daugeliui senjorų, kaip, sulaukus garbaus amžiaus, gyventi įdomų, aktyvų, nenuobodų gyvenimą.
Vienas iš „Lietuvos Helsinkio grupės” įkūrėjų ketvirtadienio vakarą Klaipėdoje dvi valandas intensyviai bendravo su moksleiviais ir mokytojais tradiciniame metų poezijos knygų-nominančių pristatymo renginyje „Kauno atžalyno” bibliotekoje, o po to be jokios pertraukos beveik antra tiek trukusiame susitikime su klaipėdiečiais pasakojo apie savo gyvenimą bei kūrybą, skaitė eiles, žvaliai atsakinėjo ir į renginio moderatorės Nijolės Kepenienės, ir į susirinkusiųjų klausimus.
T. Venclova susitikimo metu perskaitė ir keletą savo eilėraščių, prieš tai papasakojęs jų atsiradimo aplinkybes. Palmiros Martinkienės nuotr.
Tarsi užbėgdamas bene dažniausiai panašiuose susitikimuose skambančiam klausimui, kaip jam, žinomam disidentui, pavyko sovietmečiu ištrūkti iš už geležinės uždangos, pats į tą klausimą ir atsakė.
„Dabar dažnai sako ir rašo, dažniau internete, bet ir spaudoje, kaip jį šitaip išleido (…) Ne dėl to, kad aš savo tėvo sūnus, tėvas [Antanas Venclova, žinomas sovietų Lietuvos veikėjas] su tuo nieko bendro neturėjo, jis buvo jau miręs (…) Kodėl išleido? Dėl to, kad Vakaruose buvo didžiulė kampanija ir labai sėkminga”, – sakė jis.
Pasak rašytojo, jis tuo metu Vakaruose jau turėjo nemažai bičiulių, o svarbiausias iš jų buvo žinomas rusų poetas Josifas Brodskis, būsimas literatūrinės Nobelio premijos laureatas.
„Jis organizavo kampaniją mano naudai, pritraukė Česlovą Milošą, lenkų poetą, vėliau taip pat Nobelio premijos laureatą, patraukė žinomą dramaturgą Artūrą Milerį, buvusį Merlyn Monro vyrą. Pakankamai žymios figūros, kad sovietų valdžia pagalvotų, ar verta žmogų, kurį tokie asmenys užsistoja, sodinti į kalėjimą. Gal geriau paleisti jį į tuos Vakarus, tegul jis sau miršta patvory, nes visi partiečiai buvo įsitikinę, kad aš esu ponaičiukas neprisitaikėlis, labai aukštos apie save nuomonės ir Vakaruose paaiškės, kad aš nieko vertas, jokio rimtesnio darbo dirbti negaliu, mirsiu kur nors patvoryje – ir tai man bus pakankama bausmė už mano laišką..[ T. Venclovos Atviras laiškas tuometiniam komunistų partijos Centro komitetui]. Ir jie mane išleido”, – kalbėjo poetas.
Žinia, Amerikoje T. Venclova ne tik kad nemirė, bet išgarsėjo kaip poetas ir vertėjas, ėmė dėstyti JAV universitetuose, apsigynė filosofijos daktaro laipsnį.
Moderatorės paklaustas, ar už Atlanto jo nekankino nostalgija Lietuvai, atsakė tam neturėjęs laiko, nes daug dirbęs.
„Aš jaučiau nostalgiją Florencijai, Venecijai, Romai, kad turbūt stipresnės nostalgijos nebus. Ir nebuvo. Aš Vakaruose buvau labai užimtas, daug dirbau, pirmiausia reikėjo įsitvirtinti tame akademiniame pasaulyje (…) Reikėjo pramokti kalbos. Šiek tiek mokėjau, bet prastai ir dabar dar prastai kalbu”, – prisipažino T. Venclova.
Kalbėdamas apie didelio populiarumo sulaukusią prieš keletą metų jo parašytą dviejų tomų „Lietuvos istoriją visiems”, teigė besidžiaugiąs, kad rimti istorikai joje nerado didelių klaidų, nors prisipažino į daugelį istorinių įvykių žvelgiąs netradiciniu žvilgsniu, o savo domėjimąsi istorija vadino hobiu.
„Aš stengiuosi dekonstruoti kai kuriuos lietuviškus mitus, pavyzdžiui, mitą apie pagonybę, kuri buvo labai šventa, labai aukšta ir daug geriau už krikščionybę (…) Aš kalbu apie pagonybę taip, kaip buvo iš tikrųjų, menkai išsiplėtojusi pažiūrų sistema, o krikščionybė davė Lietuvai platesnį akiratį, įjungė ją į Europą. Ir nėra kuo labai didžiuotis, kad mes esame paskutiniai Europos pagonys, tai yra atsilikimo ženklas”, – sakė jis.
Poetas prisipažino turintis ir savitą požiūrį tiek į prieškario, tiek į Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje vykusius įvykius.
„Daugelis labai myli Antaną Smetoną. Aš mažiau. Aš laikau, kad jo 1926-tų metų perversmas buvo neteisėtas aktas ir kad jis savo 14 paskutiniųjų metų buvo nevisiškai legitimus prezidentas ir apie tai atvirai kalbu. Jo pirmasis prezidentavimas, kai jis buvo išrinktas pagal įstatymą, yra legitimus”, – sakė rašytojas.
„Atviros Klaipėdos” žurnalistės paklaustas, kas, jo nuomone, atsitiko su rusų tauta, kurios dauguma palaiko karą Ukrainoje, teigė, jog karui pritaria toli gražu ne visi rusai, o situaciją dabartinėje Rusijoje lygino su situacija sovietų okupuotoje Lietuvoje.
„Sovietija kariavo karą Afganistane. Ar daug buvo čia pasipriešinimo, ar žmonės išeidavo į gatvę „ne ne Afganistano karui, nelieskite Afganistano”? Nebuvo to. Visi bijojo, visi nenorėjo kištis, visi buvo pasyvūs. Taip kad ta prasme lietuviai ne ką geresni už rusus. Paskui, kai pasikeitė situacija, kai buvo kažkas leista, visi pasidarė labai drąsūs, ne visi, dauguma”, – sakė jis.
Pasak Klaipėdoje gimusio bei šiuo metu Vilniuje gyvenančio rašytojo, rusai 50 metų kartojo, kad tik nebūtų karo.
„Yra tokia nešvanki čestuška: „S nieba zviozdočka upala, priamo mylomu v štany, pust by vsio tam razorvala, liš by niebylo vainy”. Žmonės dar atsiminė, kas yra karas, kad karas yra sunkus gyvenimas kiekvienam. Dabar išaugo nauja karta, kuri karo neatsimena ir tą naują kartą lengviau supainioti. Putino propagandistai ją kiek galėdami painioja. Deja, su tam tikra sėkme. Bet manau, jog jeigu karas užtruks ilgai, o atrodo, kad jis gali užtrukti ilgai, gali ir pasikeisti nuomonės. Nebūtinai, bet gali. Tai, kas vyksta, labai liūdna, bet aš nesu rusų tautos priešas. Dažnai sakoma, kad rusai visi fašistai. Ne, fašistas yra tas, kuris padarė karinį nusikaltimą, nužudė civilį, išprievartavo moterį Ukrainoje, dar blogiau, jei išprievartavo mažą mergaitę, yra tokių atvejų – ir nemažai. Jis turi būti baudžiamas, jis turi būti teisiamas, jis yra fašistas. Bet jeigu tik sukvailintas vaikinas buvo mestas į apkasus ir ten beprasmiškai gavo ukrainiečio kulką į kaktą, aš jo fašistu nevadinsiu, vadinsiu jį beprasmiška Putino auka, fašisto auka, nes valdžia, vyriausybė šiuo metu ten fašistinė”, – kalbėjo T. Venclova.
Šaknys: tėvas – lietuvis suvalkietis iš tėvo ir motinos pusės.
Motina -žemaitė bajorė iš tėvo pusės, lenkė bajorė iš motinos pusės.
T. Venclovos išvykimą iš SSSR, J. Andropovui pateikus informaciją, sankcionavo partijos politinis biuras. Venclovų namai muziejus tokios informacijos neskelbia. Kam valstybei laikyti muziejų, kuris svarbiausių dokumentų apie įmuziejintus asmenis nerenka arba neskelbia. O kad, 1940 metais su Lietuvos seimo delegacija prašyti priimti į Rusijos sudėtį vyko ir E. Venclovienė, Maskvos Kremliuje dalyvavo viso spektaklio renginiuose laikoma paslaptyje arba nutylima. Tas faktas apie T. Venclovos motinos veiklą 1940 metais išaiškėjo kai Lietuvos archyvai paskelbė A. Sniečkaus seife saugotą tų metų fotografijų albumą. Beje, Klaipėdoje tebekaba lenta su kolaboranto prtretu pranešanti, kad „čia gyveno LTSR liaudies rašytojas”.
Kas skaitys Vincą Mykolaitį Putiną,
Kai V. Putin šneka rusiškai.
Ar sugrįš į Tėvynę Vincas Trumpa,
Kai D. Trump jau nekalba lietuviškai…
O man patinka, kaip drąsiai jis pasisako apie pagonybe. Išties nėra čia kuo atsilikimu didžiuotis, kaip tai daro kai kas iš lietuvių.
Prijungimas prie CCCP irgi „praplete akirati”:D
Dėl talento nesiginčiju, jo kūryba mane domina menkai, na ne mano sielos žmogus, jam iki J. Marcinkevičiaus neprilygti. Vaikinai sugalvojo pasmerkti J.Marcinkevičių už tai, kad jis buvo su mumis, tą pačią putrą srėbė, palaikė tautos dvasią, o kai kurie kiti tik pižonavo. Manau, kad tie importiniai intelektualai tiesiog pavydi tautos meilės ir pagarbos J.Marcinkevičiui. Dėl Vakarų man lyg ir aišku,vencloviukas, todėl išleido, dar panašus vienas buvo, kažkieno, ar tik ne Sniečkaus augintinis, taip pat buvo „ištremtas” į Vakarus. Kitus , ne tokio kalibro žinomus žmones ,disidentus trėmė į Siberiją. Niekas nieko apie jį nežinojo, nieko tautoje nebuvo žinoma apie jį, kaip apie disidentą. Tikiu, žmogus protingas, bet žmogiškosios jo savybės manęs nežavi. Niekur nieko neteko rasti apie Tomo Venclovos tautybę, taip vadinamas šaknis.