Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-09 |
Trečiadienio vakarą vykusių kandidatų į šalies prezidentus debatų metu paaiškėjo pagrindinis jame dalyvaujančio mediko Eduardo Vaitkaus tikslas – su nauja kuriama politine jėga pamėginti pateikti į Seimą, t.y. dalyvauti rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Apie tai prieštaringai vertinamas kandidatas pranešė, tiesioginiame LRT eteryje perskaitydamas pareiškimą. Jame jis teigė, jog kuriama naujoji politinė jėga pasisako prieš ginklavimąsi ir už taiką.
Labiausiai dėl to pareiškimo turėjo suklusti „Nemuno aušros” lyderis Remigijus Žemaitaitis: akivaizdu, jog naujoji Vaitkaus partija, jei tokia bus sukurta, iš „aušrininkų” atims dalį pačių radikaliausių rinkėjų, tarp kurių, spėju, turėtų būti ir nemažai rusakalbių.
Nors didžioji dalis visuomenės rimtai nevertina E. Vaitkaus pareiškimų, nelaikydama jo rimtu konkurentu, drįsčiau tuo suabejoti. Kaip analogiją galima būtų prisiminti savo laiku įkurtą tokį „Drąsos kelią”, kurio du nariai 2012 m. pateko į Seimą. Tiesa, šiuo metu to darinio kaip ir nelikę, tačiau anuomet jis gerokai pagadino nervus tradicinėms partijoms, o tokio paties pavadinimo frakcijoje Seime dalyvavo du žinomi žurnalistai bei garsi aplinkosaugininkė iš Neringos.
Gali atrodyti nelogiška „Drąsos kelią” pagal jo deklaruotus tikslus lyginti su kuriama E. Vaitkaus politine jėga, visgi šie abu dariniai panašūs tuo, jog buvo ir yra kuriami ne ideologiniu pagrindu, o remiantis vienadieniais mistifikuotais kovos su nesamu priešu planais, kurių pagrindinis tikslas – patekti į Seimą.
Vėliau už savo veiklą nuteista „Drąsos kelio” lyderė teisėja Neringa Venckienė deklaravo esą kovojanti su korumpuota teisėsauga, pati išgalvojusi ir pusę Lietuvos įtraukusi į tariamą pedofilijos skandalą, tuo metu E. Vaitkus akcentuoja mistines taikos bei draugystės su teroristine šalimi vertybes, tarsi kas nors Lietuvoje pasisakytų už karą.
Visgi, mano nuomone, pats E. Vaitkus jokios grėsmės ar kokių nors realių problemų Lietuvai nekelia. Tam tikra problema reiktų laikyti jį remiančius žmones, kurių, kaip galima suprasti, mūsų šalyje yra ne vienas šimtas. Juk E. Vaitkus bene vienas iš pirmųjų (neskaitant Ingridos Šimonytės) surinko būtinus gyventojų parašus, kad galėtų dalyvauti prezidento rinkimuose.
Galima tik spėlioti, kas konkrečiai šiuos žmonės vilioja burtis apie Vaitkaus-Vaišvilos tandemą, tačiau aišku, jog nė viena oficialiai šalyje veikianti politinė jėga netenkina šių potencialių rinkėjų poreikių.
Lengviausia juos yra apšaukti vatnikais, Kremliaus agentais ar net nevispročiais (neatmestina, jog yra ir tokių), bet faktas tas, jog šitie žmonės yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys vienoje iš Europos Sąjungos šalių, bet, kaip galima spėti, neatsisakantys grįžti į teroristinės motinėlės Rusijos glėbį.
Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų tradicinės partijos nesugebėjo savo deklaruojamomis vertybėmis patraukti šių žmonių į savo pusę, tad dabar jie buriasi aplink ties įstatymų riba balansuojančio mediko, vaidinančio politiką, neaiškų būsimą politinį darinį.
Jei Teisingumo ministerija nematys kliūčių registruoti šio darinio kaip naujos partijos, rinkiminė kampanija į Seimą turėtų būti gerokai spalvingesnė už šiuo metu vykstančią prezidentinę…
Palmira!
Ne kabintis makaronus
karo metu iš karto turėsime sąrašą Lietuvos priešų, kuriais pasirūpins mūsų šaunioji Šaulių sąjunga!!!
Dvi pastabos autorei. Menkesnioji – dėl E. Vaitkui pridėtos etiketės „prieštaringai vertinamas”. Ar žinote bent vieną ryškesnį politiką, kuris nebūtų vertinamas prieštaringai? Ar mūsų premjerė, kurią minite straipsnyje, visuomenės vertinama vienbalsiai? Tai kodėl nepridėti ir jai – „prieštaringai vertinama Ingrida Šimonytė”?
Rimtesnė pastaba dėl teiginio, kad N. Venckienė išgalvojo pedofilijos skandalą. Nepadoru skandalu vadinti dramą, tragediją, kur keli žmonės neteko gyvybės, kur vaikas buvo išplėštas iš jį išauginusios šeimos, iš tėvynės, iš savo tapatybės! Sekiau Garliavos įvykius nuo pat pradžios, žinau ir prisimenu faktus (kiek jų buvo paviešinta), todėl autorės traktuotę laikau klaidinančia skaitytojus. Vaikas pasakojo, kas su juo buvo daroma, bet teisme jis nebuvo išklausytas. Nebuvo išklausytas pagrindinis liudininkas ir galima auka! O juo buvo galima pasikliauti, nes vaiko neišmokysi pasakoti apie jam nesuvokiamus dalykus taip, kad tyrėjai nepagautų jo meluojant. Teismo, vengiančio išsiaiškinti tiesą, kitaip kaip korumpuotu ir nepavadinsi! N. Venckienė neturėjo nė mažiausio motyvo išsigalvoti vaiko tvirkinimo istoriją. Galėčiau patikėti, kad ji išprotėjusi sugalvojo pražudyti savo brolį, savo pačios ir savo šeimos gerovę, bet visų jos artimųjų išprotėjimu negaliu patikėti. Greičiau tikiu, kad Lietuvoje tarp galią turinčių žmonių buvo ir tebėra pedofilų.
Skaitytojų šiuo konkrečiu atveju niekas neklaidina, nes tai nėra žurnalistinio žanro publikacija, o yra nuomonių rubrikoje spausdinamas rašinys. Jame išsakomoms subjektyvioms autoriaus mintims skaitytojas gali pritarti arba nepritarti. Jūsų teisė joms nepritarti. Mano teisė – nesutikti su jūsų subjektyvia įvykių interpretacija.
Labai gražus savo nuomonės išdėstymas .