Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-02 |
Nuo mažens myliu gamtą, įvairius gyvus padarus, ir pagal galimybes stengiuosi padėti visiems, pakliuvusiems į bėdą. Todėl mane pribloškė „Delfi“ pasirodęs straipsnis apie pagalbos pas žmones ieškojusį laukinį gyvūną, kuris buvo tiesiog nužudytas.
Kalba eina apie leisgyvį usūrinį šunį, kuris suvokdamas, kad žmogus šiame pasaulyje yra lyg visagalis Dievas, tikėjosi iš jo pagalbos. Deja, lyg nuožmiausiam žudikui jam buvo skirta mirties bausmė.
Pasirodo, kad tas vargšelis yra invazinis ir negali laisvai gyventi Lietuvoje. Nors dėl jo atsiradimo mūsų šalyje kaltas… pats žmogus.
Dar po Antrojo pasaulinio karo šitas geriausio žmogaus draugo protėvis buvo atvežtas ir paleistas Latvijoje. Ten keturkojis sparčiai dauginosi ir po kelių dešimtmečių jų jau buvo priskaičiuota tūkstančiai. O Lietuvoje jis buvo medžiojamas dėl gražaus kailio. Štai ir visa šio nekalto gyvūnėlio invazijos istorija. Nekalto dėl to, kad patys žmonės jį čia atsivežė, ir jis bei jo protėviai jau gimė Lietuvos miškuose. Dabar mūsų šalyje jų tūkstančiai. Ir kaip mes juos galvojame išnaikinti?
Pasaulyje žinoma ne viena istorija apie tai, kaip žmogus sugalvojo apgauti gamtą ir išnaikinti arba, atvirkščiai, įveisti svetimos tam regionui rūšies gyvūnus. Rezultatai visada buvo liūdni – iškreipta gyvūnijos įvairovė ir padaryta milžiniška žala gamtai.
Bet aš, kaip jau ir minėjau rašinio pradžioje, visada stengiuosi padėti į bėdą patekusiems gyvūnams. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad nuo bado ir mirties išgelbėjau mažą katytę. Tuo metu jai buvo maždaug šeši mėnesiukai.
Dirbau apsaugoje viename uždarytame metalo fabrike Lesteryje, kai vieną naktį, apeidamas teritoriją, išgirdau gailų miaukimą. Supratau, kad tai pasiklydęs keturkojis. Iš pradžių maitinau ją kasdien, ateidamas į darbą. Bet vėliau man taip jos pagailo, kad nusprendžiau parsinešti namo. Šį rudenį mudu švęsim jau devintą gimtadienį. Nė karto nesigailėjau savo sprendimo. Katytė labai miela ir protinga. Ji labai mėgsta atsigulti šalia ir pasidėti savo galvytę ant mano rankos, o tada ima murkuoti, kol abu užmiegame…
Ne ką mažiau įspūdingesnis mano prisiminimas ir apie vieną darbe išgelbėtą kamanę. Bitutė netyčia įskrido į administracines patalpas ir pradėjo blaškytis lange, nerasdama kelio atgal. Tuo metu negalėjau jai padėti, nes teko išeiti į kitas patalpas. Bet po kurio laiko grįžau atgal ir pastebėjau, kad kamanė vos juda. Supratau, kad ji lėtai miršta ir skubiai reikia gelbėti. Laimei, tuo metu su savimi turėjau medaus, nes daug metų kavą ar arbatą saldinu tik juo. Nusprendžiau tą mažą padarėlį pamaitinti ir paleisti. Medų atskiedžiau vandens lašeliu ir padėjau šalia nelaimėlės. Bitutė greitai suvokė, ką jai daviau, ir su malonumu pradėjo siurbti saldų skystį. Pastebėjau, kad mažylė pamažu tampa vis judresnė. Kai ji atsigavo, atsargiai įviliojau į stiklinę ir išnešiau į lauką. Mano nuostabai, kamanė greitai pakilo į orą, bet keletą sekundžių niekur neskrido, tik plasnodama sparneliais iš viršaus žiūrėjo į mane. Atrodė, kad tas mažas padarėlis taip norėjo man atsidėkoti už išgelbėtą gyvybę. O gal tai ir buvo jos padėka…
Todėl šiandien man į galvą lenda viena bjauri mintis: iš tikrųjų ne kas kitas, bet žmogus yra didžiausias parazitas Žemėje. Tai jis vykdo invaziją ir naikina miškus, atimdamas gimtąsias vietas nekaltiems gyvūnams. Tai žmogus kelia visuotinį atšilimą ir naikina savo gimtą Žemę. Dėl žmogaus sukeltos veiklos kasmet nyksta įvairios gyvūnų rūšys. Ir čia kyla klausimas: kur tas žmogus nueis po šimto ar tūkstančio metų? Kas tada liks Žemėje? Galbūt tik jis vienintelis. Bet ar jis bus laimingas?
Ir dinozaurus žmogus į dešras paleido, jooo…
Gerb. autoriau, nežinau, kaip pas jus Lesteryje, bet stenkitės vartoti mažiau vertalų ir svetimybių https://vlkk.lt/konsultacijos/8984-kalba-eina-kalbama