Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-11 |
Gerai žinomas biblinis posakis, priskiriamas pačiam Jėzui, „kas be nuodėmės – meskite į mane akmenį“, labai tinka situacijai, susijusiai su iki šiol netylančiu diskursu dėl Salomėjos Nėries vardo (ne) minėjimo, apibūdinti.
O, kiek radosi Lietuvoje teisuolių, kurie su žvake stovėjo prie Saliutės, kai ji, priversta okupantų, rašė poemą apie Staliną, o vėliau – ir kitus „išprievartautus“ eilėraščius kaip antai „Lietuva skambės tautų brolijoj TSR skambiausiąja styga, Lietuva grobikų jau nebijo, budriai saugo milžino jėga“. Eilės apie Donelaitį, Vygantai Vareiki, tik gėlytės, argi ne?
Tad, savaime suprantama – drausti, braukti lauk ne tik iš gatvių, mokyklų ir kitų pavadinimų, bet ir iš atminties. Prakeikta kolaborantė, atvežusi Lietuvai Stalino saulę!
Taip vertinant, visi mes, gyvenę sovietmečiu, buvome kolaborantai. Visi. Na, beveik visi, išskyrus tuos, kurie už pasipriešinimą sovietams sėdėjo lageriuose. Išskyrus Julių Sasnauską, Balį Gajauską, Antaną Terlecką, Petrą Ciziką ir…? Kas dar kiek sovietinių disidentų žinote? Iki kokių 10-ties gal suskaičiuotumėte, nors manau, jog ir dėl to jau tektų guglintis. Nes tokių, kurie iš tikrųjų sąmoningai priešinosi sovietams, po pokario partizanų sutriuškinimo stojus „brandžiam socializmui“, buvo vos kelios dešimtys.
Visi kiti, deja, pasyviai kolaboravome. Nes visi kiti mokėmės sovietinėse mokyklose, deklamavome to paties Kosto Kubilinsko eiles, chore traukėm dainas „Leninas su mumis“, buvome spaliukui, pionieriai („man nešalta, man visai nešalta, nors pašalę buvo jau iš ryto, aš einu atsilapojęs paltą, kad visi kaklaraištį matytų“), komjaunuoliai, o kai kas – ir „šlovingosios“ komunistų partijos nariai.
Visi kiti žygiavome Gegužės 1-ajai ir Spalio perversmui skirtose demonstracijose, nešėme raudonas vėliavas, šaukdami „Šlovė komunistų partijai!“
Ne ne, sakysite, aš nekolaboravau, mes su draugais virtuvėje pasakojome juokingus anekdotus apie Leonidą Iljičių, juokėmės iš nusenusių partijos veikėjų bei pačios santvarkos („nei duonytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės“), nešiojome ilgus plaukus, dėvėjome iš spekuliantų pirktus džinsus, klausėmės bitlų, nestojom į partiją, nors ir kalbino.
Dar, pridėkit, kad per Kūčias valgėte silkę – tuo ypač mėgo girtis AMB, tai pateikdamas kaip „pasipriešinimą“ Maskvai.
Jį, tą „kovotoją“, kaip teisingai pastebėjo Romaldas Idzelevičius, didžioji dalis jau nepriklausomos Lietuvos gyventojų išsirinko prezidentu bei iki šiol garbina, stato paminklus, vadina mokyklas jo vardu.
Jam, aktyviam kompartijos veikėjui, aktyviam kolaborantui – pagarba ir meilė, vargšei Saliutei, per naivumą vyrų politikų įtrauktai į baisųjį stalinizmo smagratį – panieka, raginimas braukti, trinti, kad neliktų nė menkiausio atminimo!
Ir taip, profesoriau Vareiki, tokie, deja, buvo laikai, ir tokie, deja, buvome mes visi – žmonės su visomis jiems būdingomis silpnybėmis ir stiprybėmis. Vieni, tiesa, buvome šiek tiek stipresni, juoba kad po Stalino mirties į sibirus jau nebevežė, tad ir stengtis ypatingai nebereikėjo, kiti, deja, kaip minėtasis AMB&Co „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“- silpni, nuėję sąmoningai tarnauti Mamonai.
Tai ką dabar daryti – visus mus, gyvenusius prie sovietų – ištrinti, išbraukti, pasmerkti amžiams?
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse…
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.
S. Nėris, Penza, 1941 m.
P. S. Komentarus „prie ruso buvo geriau“, pasinaudojusi autorės teisėmis, trinsiu be gailesčio.
Ačiū Palmira už puikią istorinę pamoką!
Ačiū Palmira!
Ačiū Palmira!
Pasitikrinkime tikrovę: Lietuvoje yra apie 50 gatvių Salomėjos Nėries vardu. Dauguma gatvių yra vietose, kur ši poetė nėra buvusi. Visos gatvės taip pavadintos sovietmečiu. Klausimas: ar tai geriausia visų laikų mūsų tautos poetė, kuri labiausiai buvo įvertinta, būtent, sovietmečiu ir toks nemalonus sutapimas tėra atsitiktinis ar tiek gatvų tuo laikotarpiu jos vardu pavadinta dėl kažko daugiau. Koks S. Nėries santykis su Klaipėda, kad čia yra tokia gatvė? Įdomu, kelintoje vietoje S. Nėris pagal jos vardu pavadintų gatvių skaičių Lietuvoje? Pagal 2018-ųjų straipsnį, atrodo, kad S. Nėris yra penktoje vietoje tarp gatvių, pavadintų žmonių, asmenybių vardais (po Vytauto, Žemaitės, Dariaus ir Girėno ir Birutės; https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/70-populiariausiu-gatviu-pavadinimu-lietuvoje-vytauta-didiji-ir-sodus-mylime-labiau-uz-viska-1634-989214).
„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Taip pasakė Jėzus, bent jau taip teigiama biblijoje. Beje, ši biblijinė istorija apie moterį, kuri buvo pagauta svetimaujant. Ponia Palmira diskusijai apie paminklus ir gatvės pavadinimus skirtus poetės Salomėjos Neries pagerbimui , parinko šią biblijos citatą. Reikia pastebėti, kad po šių Jėzaus žodžių į moterį (prostitutę) akmens niekas taip ir nemetė, net farizėjai. Nes visi mes nuodėmingi. Tiesa, poetę Salomėją Nerį užmėtyti akmenimis niekas niekada ir nesiūlė (nors šios abi damos užsiiminėjo panašia veikla) Kaip niekas niekada nesiūlė nei uždrausti S. Neries kurybos , nei poetės vardą ištrinti iš žmonių atminties . Paminklų Marijai Magdelietei , skirtingai nei S. Neriai, niekas nestatė. Nestatė, nes statyti paminklą už prostituciją… Marija Magdelietė šventąja tapo už tikėjimą ir tarnystę Dievo sūnui. O kam tarnavo talentinga poetė ? Visiems? Ir „našim ir vašim”? Dažnas vagis sodinamas už grotų graudina teisėjus: „Kodėl manę? Visi gi vagia.” Ne, ne visi. Šimtų tūkstančių išžudytų, supūdytų lageriuose, išprievartautų, sugniuždytų ir dešimtmečius baimėje laikytų negalima vadinti kolaborantais. Kaip ir negalima statyti paminklų tiems, kurie ištikimai tarnavo okupantams.
Gatvių Jos vardu daugoka, ir tai yra sovietinės valdžios ideologinis palikimas. Būtų teisingiau, jei tokių gatvių sumažėtų. Tačiau pavadinimą keisdami, negalime nuvažiuoti į lankas, kaip tai padarė žurnalistė, paruošusi pažymą LGGRT centrui. Keičiame tik todėl, kad tai yra svetimos, priešiškos valdžios mums primestas palikimas, o ne todėl, kad Salomėja buvo šiokia, tokia ar anokia. Taip, ji ne kartą klydo, bet nebuvo išdavikė. Kaip galėjo žmogus, mylėjęs Tėvynę, norėjęs savo tautai geresnio likimo, ją išduoti? Tai yra toks pat absurdas, kaip ir teiginys, kad tai Salomėja, o ne rusų tankai, atvežė mums Stalino saulę. Puikus, viską ir durnam paaiškinantis yra straipsnį užbaigiantis eilėraštis.
Taip, tas koloboravimas pasyvus turbūt neišvengiamas buvo, jei ne, prisiminkim disidentus, jų likimus, bet į spaliukus, pionierius „priėmė” niekieno neklausiant. Bet bent mano namuose neapykantą sovietinei valdžiai, atėjūnams jutau kasdien. Gal dėl to, kad artimoj ir represuotų buvo, kaip ir aktyviai pokario metu ginklu besipriešinančių. Pamenu, būdamas mažas, važiuodavome „iš miesto” į namus Baltijos prospekte 6 autobuso maršrutu, kuris visad perpildytas būdavo, atsirasdavo koks karo veteranas medaliais apsikarstęs, kuriuos mama karvašūdžiais vadindavo, ir rankoje laikydamas „sietką”, kurioj 3 Žigulinio alaus buteliai, tai rasdavosi koks rusakalbis, kuris visam autobusui papriekaištaudavo: „Ustupite mesto veteranu (užleiskit vietą atsisėst veteranui)” ir iškart sulaukdavo keleivių pasipriešinimo. Tada tie rėždavo: „My vas osvobodili (mes jus išvadavom)”. Ir čia mano mama neiškęsdavo: „Nikto vas ne prosil (nieks jūsų neprašė)”. Jai kone visi keleiviai pritardavo. Patikdavo man mažam tos kovos, nes ruskiai niekad nenugalėdavo 🙂 Bet, Palmira, mūsų, „koloborantų”, vardu nieks gatvių nevadino ir nevadina. Nieko nenutiks, jei ir Neries ar Giros gatvių neliks- pamiršim labai greit.
Pritariu kiekvienam žodžiui. Kuo greičiau atstatyti senuosius pavadinimus
Okupantai, užkariautojai yra girtuokliai, tariami išvaduotojai . Čia ir padėkite tašką. Jums užkariavimas nėra dviejų valstybių susitarimas.
Numatė socialistinę revoliuciją ir tautiečius, kurie bus tos revoliucijos dalimi., atėjo su tankais. Šiandien vyksta panašūs procesai. Koneveikti savus saulės vežėjus, kai viskas buvo nuspręsta už juos, o ne organizatorius – dirbtinis patriotizmas.
Priminsiu , jog tie patys , gyvenę tarybiniais laikais , dalyvavo sausio įvykiuose , Baltijos kelyje , vaikus mokė lietuvių tautosakos , dainų ir pasakų ….
ŽODŽIO LAYYYSVĖĖĖ !!!, Komentarus „prie ruso buvo geriau“, pasinaudojusi autorės teisėmis, trinsiu be gailesčio.
Sveiki, Palmira. Labai gerai parašėte, atspindėjote viską. Ačiū
Šeštadienio atgaiva, kuri „užgriebė” iki ašarų… Pagarba, Palmira! Nes artėjant sausio Tryliktai dienai negaliu jungti LRT ir klausytis tų veidmainiškų kalbų ar matyti svetimą neužmirštuolės ženklą…