Šventovių sergėtojai

Birutė Skaisgirienė 2025-01-12

Vytauto Sajausko personalinė tapybos paroda „Šventovių sergėtojai“ laukia jūsų Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje iki sausio 24 dienos.

Nuo neatmenamų laikų kiekviena pilis, šventovė ar rūmai turėjo savo sergėtojus. Mūsų sąmonėje šventovės tai vietos, kuriose iki šiol saugomi mitai ir legendos apie čia gyvenančias būtybes, apdovanotas antgamtinėmis galiomis. Prisiminkime sudegusios Vilniaus bastėjos vietoje atgimusią chimerinę pabaisą baziliską, pridariusią bėdos miestelėnams. Būtybė buvo vaizduojama su milžiniška gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega.

Iš Vytauto Sajausko nutapytų paveikslų mums šypsosi taikūs šventovių sergėtojai: Elbingo šuo, gracingai nugaras išrietę drakonai bei liūtai ir dar nežinia kokie paslaptingi gyviai. Apie juos ir kalbuosi su dailininku Vytautu Sajausku.

Parodoje „Šventovių sergėtojai“ savaip interpretuodamas biblijines tiesas ir įvairius sakralinius ženklus, jūs supažindinate žiūrovą su krikščioniškąja simbolika. Kada Jūsų kūryboje atsirado ir įsitvirtino tokia tematika? Kuo ji Jus sudomino?

Turiu prisipažinti, kad po dailės studijų Šiaulių pedagoginiame institute aš gal dešimtmetį visai netapiau ir buvau atitolęs nuo kūrybos. Priežastis – įtikėjimas ir įvairi krikščioniška veikla. Dirbau dailės mokytoju, dekoravau interjerus, o savo laisvalaikį skirdavau Šventojo rašto pažinimui ir teologinėms studijoms, natūraliai atvedusioms mane prie tikybos mokytojo profesijos. Po magistrantūros studijų Klaipėdos universitete aš septynerius metus mokiau vaikus tikybos įvairiose mokyklose. Ir vis tik aš buvau ir iki šiol esu ne mokytojas, bet ir menininkas. Krikščionybėje svarbiau ne „teisingi“ atvaizdai, o nuoširdus tikėjimas ir susilietimas su Gelbėtoju. Todėl į krikščioniškąjį meną žvelgdavau kritiškai. Tik dėl betarpiško tikėjimo menininkai galėjo sukurti tikrus religinio meno šedevrus. O bažnytinis, „teisingas“, užsakomasis menas pasitarnauja kaip iliustracijos, kurios pasakoja ar primena Šventraščio istorijas, bet dažniausiai jos tėra tik Dievo garbinimo priemonės. Man tikėjimas yra svarbus ir kaip menininkas negaliu nesižavėti religiniais Rembranto, Mikelandželo, Rafaelio šedevrais. Grožiuosi ir bažnytine architektūra bei interjerais su skulptūromis ir reljefais, ypač senoviniais – jie daug nuoširdesni ir autentiškesni nei barokinis menas su savo blizgučiais. Pradėjęs kurti, tapiau bažnyčias, jų „chimeras“ ir šventuosius. Grynai sau.

Parodoje labiausiai stebina keisti ir ne iš karto atpažįstami šventovių sergėtojai – liūtas, kuris jūsų paveiksluose labiau panašus į šunį nei į žvėrių karalių, lyg nuo viduramžiškų pilių vėliavų nužengę gracingi drakonai, žaismingai nutapyta žuvelė. Jūsų paaiškinimas galėtų padėti žiūrovui susigaudyti, ką reiškia šie sudėtingi simboliai ir kokią galią jie turi. Atskleiskite mums šias paslaptis.

Šie mano „žvėriukai“ yra nukopijuoti iš autentiškų viduramžių akmeninių reljefų arba miniatiūrų. Spalvos šių simbolių tapyboje – mano fantazijos rezultatas. Kai kurios mano vaizduojamos simbolinės būtybės yra religinės, kitos – ne visai. Viduramžiais religija buvo persipynusi su mitologija. O mane tie animalistiniai simboliai patraukia savo autentiška stilizacija. Gali būti, kad tai buvo vienintelė tematinė terpė, kur viduramžių dailininkas – amatininkas galėjo nevaržomai reikšti savo fantaziją ir jausmus. Nes visa kita privalėjo atitikti tam tikrus bažnytinio vaizdavimo kanonus.

Yra universalių simbolių, kurie gali būti panašiai ar net vienodai suprasti ar interpretuojami skirtingose kultūrose ir religijose. Pavyzdžiui, kryžius, delnas, trikampis, apskritimas, paukštis ir kt. Papasakokite, prašau, apie krikščioniškųjų simbolių sąsają su pagonybe ir kitomis religijomis.

Viena vertus, į pagoniškus kraštus žengiantys krikščionių misionieriai stengėsi naikinti bet kokias stabmeldiškas apraiškas. Iš kitos pusės – patys krikščioniškieji ritualai, išskyrus galbūt Eucharistiją ir krikštą, tikrai nebuvo įsteigti Kristaus. Pradžioje fundamentalioji krikščionija naikina pagoniškus reliktus, o vėliau labai gražiai prisijaukina ir adaptuoja juos sau. Ir visų pirma per vaizduojamąjį meną. Puošnūs kryžiai, stogastulpiai, koplytėlės, medinės šventųjų skulptūros aiškiai yra pagoniškosios dievadirbystės transformacija ir neabejotinai tęsia senovinio pagoniško religingumo apraiškų tradicijas. Tarkim, mums įprastos formos kryžius iš tiesų yra ne visai toks, ant kurio mirė Kristus. Arba rožinis, meditacinė kartotinė malda, skirta apmąstyti Kristaus gyvenimą, yra ne baltiškosios kultūros palikimas, bet į krikščioniją greičiausiai atėjęs iš rytų budistų vienuolių. Rožinį, tiktai kitais tekstais, kalba ir musulmonai. Simboliai dažnai yra universalūs, jie padeda žmogui melstis ar išlaikyti tikėjimą. Man kaip krikščioniui norėtųsi, kad tikėjimas nevirstų vien ritualų rinkiniu, dažnai tikrai pagonišku, susijusiu su prietarais, magija ar net burtininkavimu.

Kita jūsų domėjimosi sritis ir kūrybos įkvėpimo šaltinis yra bažnyčios ir maldos namai, tiksliau – jų architektūra. Tai atskira tema Jūsų tapyboje. Paveiksluose Jūs kuriate gražiausių bažnyčių tapybines interpretacijas. Žiūrėdama į Jūsų paveikslas, suprantu, kad Jums ne tiek svarbus realistinis bažnyčios vaizdas, bažnyčios kontūruose ieškote kažko savito ir unikalaus. Papasakokite apie tai.

Lietuvos bažnyčių interjeras mane mažai domina – visur kartojasi tie patys barokinio stiliaus altoriai, neretai kičinės, tiražuotos stacijos ir statulos. Bet architektūra visuomet autentiška. Retai rasime bažnyčią, kuri turėtų antrininkę, pastatytą pagal tuos pačius brėžinius. Bažnyčias visuomet tapau iš natūros, bet ne tam, kad tiksliai nukopijuočiau. Maldos namų tapymas – tai dvasinė, pojūtinė interpretacija – net negaliu to iki galo paaiškinti.

Jūsų tapyboje dažnai atsikartoja bibliniai siužetai. Kurie Naujojo Testamento motyvai Jums yra svarbiausi, įdomiausi ir kodėl?

Mane domina Naujojo Testamento evangelistai ir apaštalai, perdavusieji mums Kristaus mokslą. Apie juos galime skaityti, iš jų galime mokytis, atpažinti jų charakterius. O kiti siužetai ir šventieji, jau virtę mitologiniais, mane traukia savo viduramžiškomis formomis ir išraiškomis, daug nuoširdesnėmis, nei standartinės klasikinės variacijos.

Smalsu, kas Jūsų gyvenime atsirado anksčiau: religija ar tapyba. Ar tai visada buvo neatskiriama?

Jau nuo ankstyvos vaikystės pirmoje vietoje buvo tapyba. Religija pradžioje, atrodo, tik trukdė šiam pomėgiui. Pirmiausia mokiausi dailės, po to studijavau teologiją, ir tuomet, per krikščionijos ir pagonybės religijų sąsajas, vėl atradau dailę.

Pasidalinkite mintimis, ką Jums asmeniškai reiškia teologinės tematikos tyrinėjimas ir vaizdavimas. Šiaulių evangeliniame biblijos institute studijavote pastoraciją, Klaipėdos universitete tyrinėjote lietuvių pagoniškojo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajas bei liaudies religiškumo apraiškas ir apgynėte teologijos magistro laipsnį. Kaip manote, ar jau išsėmėte šią temą, ar tyrinėjimas vis dar tęsiasi. Biblinės temos, mano galva, yra amžinos.

Visiškai taip. Domiuosi ne tik Biblija. Man įdomu, kaip Šventraščio tiesos atsispindi besikeičiančioje ir modernėjančioje Europos kultūroje. Tyrinėju, kaip krikščionijos istorijoje keičiasi pati teologija, kaip kinta religinis menas.

Komentarai:

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

Jūsų el.paštas *

Klaidingas tekstas

Komentaras apie klaidą

Siųsti