Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-08 |
Klaipėdos krašto išlaisvinimo iš okupantų trys etapai buvo pavadinti vienu žodžiu – sukilimas. Terminas „akcija“ tinka naudoti tik aprašant siaurai ir nelabai reikšmingai veiklai. 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimas, deja, Klaipėdos istorikų pastaruoju metu vadinamas prijungimo akcija.
Mažosios Lietuvos žinovas ir tyrinėtojas, visuomenės veikėjas Vytautas Šilas: sukilimas. Humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Vasilijus Safronovas: krašto prie Lietuvos prijungimo akcija.
Nežinau, koks uodas įkando Klaipėdos istorikams, bet jie nori svarbiausią Mažosios Lietuvos įvykį – sukilimą pervadinti į ,,prijungimo akciją”.
Žodis „sukilimas“ naudojamas, vykstant valstybės piliečių ginkluotai kovai su valdžios institucijomis. Žodis „akcija“ – organizuojant veiklą, siekiančią politinių, diplomatinių tikslų.
Visi puikiai suprantame, kad žodį „sukilimas“ jau seniai būtų pakeitę į žodį ,,akciją“, jei Klaipėdos krašto sukilime nebūtų dalyvavę lietuvininkai. Todėl Klaipėdos universiteto istorikai, vertindami to meto įvykius, teikdami rekomendacijas, menkina, niekina mažlietuvių ilgametę kovą prieš germanizaciją, jų įnašą į sukilimo organizavimą bei susijungimą su Lietuva. Manau, kad sumenkinus piliečių, kurie gyveno okupuotoje Vokietijos valstybėje iki I pasaulinio karo indelį į sukilimą, galima bus pervadinti sukilimą į akciją.
Štai to šmeižto, kurio tikslas yra sukilimą pervadinti į akciją, rezultatai: Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą vadina priedangos komitetu, Tilžės akto signataro, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto nario Jono Vanagaičio almanachą „Kovos keliais“ – Kauno propaganda, Šilutės Seimo priimtą deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos – kelių dešimčių vietos lietuvių parodomuoju Seimu.
Savo šmeižtą apie Klaipėdos krašto sukilimo dalyvius ir įvykius jie vadina tiesa, kurios neleido išsakyti ankstesnės Lietuvos valdžios.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Algirdo Antano Gliožaičio ir Romos Šukienės straipsnyje nurodyta, jog Šilutės Seimo deklaraciją pasirašė apie 120 Klaipėdos krašto gyventojų. Ignoruodami tikrąjį pasirašiusiųjų skaičių, šių dienų nuomonės formuotojai dokumentą priėmusius signatarus apibūdino kaip kelių dešimčių grupelę.
Mums, kurie vadovaujamės lietuvišku, idealistiniu naratyvu, visą laiką aiškina, jog laikomės melagingo pasakojimo apie Klaipėdos krašto sukilimą, nors patys apie 120 Šilutės Seimo deklaracijos signatarų rašo, kaip apie kelias dešimtis žmonių. J. Vanagaičio almanache „Kovos keliais“ psl. 202 parašyta, kad iki Trijų Karalių Šventės susiorganizavo Gelbėjimo komiteto 22 skyriai. Apie skyrių svarbiausią misiją rašo Vytautas Šilas Mažosios Lietuvos enciklopedijoje: „Per pirmąsias sukilimo dienas gelbėjimo komitetai visame krašte įvedė savo administracinę kontrolę“.
Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ 204 puslapyje: „Visas jų sukilimas reiškėsi tik tuo, kad tie savanoriai, nuėję į valdžios įstaigas paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus klausyti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems bus pavedamos. Nei vienas nebuvo suimtas. Nevartojo jokio smurto. Net policininkai buvo nuginkluoti tik tie, kurie iš seniau buvo pasižymėję priešlietuvišku nusistatymu ir iš kurių galima buvo laukti neklusnumo bei provokacijų.“
Sukilimo pagalbininkai iš Didžiosios Lietuvos, kaip ir mažlietuviai, ant rankovių turėjo užsirišę žalias juostas, pažymėtas raidėmis M.L.S. Juos prie sienos pasitiko mažlietuviai ir 1923 m sausio 10 d. atlydėjo trimis grupėmis į Klaipėdą. Kadangi visame krašte mažlietuviai sukilėliai buvo įvedę tvarką, tai sukilėliams didlietuviams nereikėjo paleisti nei vieno šūvio, o mūšis įvyko tik prie Klaipėdos.
Lietuviškos ar idealistinės pasaulėžiūros teiginys, kad iki to laiko, iki pagalbos iš Lietuvos mažlietuviai sukilėliai įvedė administracinę kontrolę visame krašte, yra ignoruojamas ir pateikiama Vasilijaus Safronovo versija, kad „ lapkričio 29 gavo iš Vokietijos atstovo Kaune Franzo Olshauseno patikinimą, jog 1922 gruodį, suderinę su E. Galvanausku, Lietuvos šaulių sąjungos vadovybės nariai Vincas Krėvė ir kapitonas Pranas Džiūvė Berlyne susitiko su reichsvero vadu generolu Hansu von Seecktu, kuris pareiškė, kad nė vienas vokietis Klaipėdoje nepaleisiąs šūvio į lietuvius.“
Ar galima buvo pasitikėti reichsvero vadu generolu Hansu von Seecktu? Tai buvo tik Vokietijos karininko pažadas, kuris, susiklosčius kitokioms aplinkybėms, akivaizdžiai taptų nieko vertas.
Mažlietuviai puikiai žinojo savo kaimynus vokiečius, kurie dirbo policijoje ir buvo ginkluoti bei platino antilietuviškas idėjas, siekė freištato. J. Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ rašo, kad juos mažlietuviai sukilėliai nuginklavo.
Tuos įvykius mažlietuviai vadina: 1923 metų sukilimas. Kvestionuoti, abejoti, kaip turi vadintis – sukilimu ar karine akcija – yra amoralus istorikų elgesys.
Būtina aiškinti, kokią žalą daro vokiečių tautininkų skleidžiama pasaulėžiūra, kuri reikalauja abejoti žodžiu „sukilimas“.
Kai kurie mūsų istorikai naudoja paskvilio lygio, t.y. įžeidžiančius, menkinančius teiginius apie mažlietuvių ir didlietuvių atliktus milžiniškus darbus. Mus, kurie savo pažiūras priskiriame lietuviškam, idealistiniam blokui, vadina apsimelavusiais ir kaip kačiukus murkdo į … Pagal juos, yra apgavikė Lietuva ir teisybę puoselėjantys Klaipėdos universiteto istorikai.
Manau, kad tie, kurie vadovaujasi vokiška materialinės gerovės koncepcija, ir toliau sieks įrodinėti, jog yra teisūs. Tai jų valia. Mūsų pareiga apie tai viešai kabėti ir stabdyti siekį perrašinėti Lietuvos istoriją.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Parašykite komentarą