Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
![]() | 2025-02-06 |
Vasario 12 d., trečiadienį, 17.30 val., Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) atidaroma Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Nuo sienos iki sienos“. Joje pristatomas vienas svarbiausių klaipėdiečio fotomenininko fotografijų ciklų „Rytų Prūsija“ (1991–1992). Parodos kuratoriai – menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys.
Raimundas Urbonas į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus. Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu. R. Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose. Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R. Urbono fotografija žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai.
R. Urbonas nebuvo pirmas, kuris su fotoaparatu lankėsi Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose. Tačiau jis, ko gero, vienintelis, kuris ne tik surado bendrų sąlyčio taškų su šiuo kraštu, bet ir sugebėjo jį nufotografuoti taip, kad jis atsiskleistų visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių, savotiškos išdavystės iki skausmingai lėto nykimo. Tai buvo laikas, kai lig tol uždrausta Europos teritorija atsivėrė atvykėliams. Skirtingai nuo kitų, R. Urboną domino tiek Kaliningrado miestas, tiek ir visas prūsiškas kraštas – atsiskyrėliški miesteliai ir atokūs kaimai. Šias vietoves jis lankydavo ne tik vedamas kruopščiai sužymėto žemėlapio, bet ir beveik be tikslo, atsiduodamas klajokliškai savo prigimčiai.
R. Urbonui būdinga išlaukta fotografija. Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti. Fotografas visada išlaikydavo pagarbų atstumą su fiksuojama medžiaga, tačiau tai nereiškia, kad vengdavo išsisakyti. Anaiptol. Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją.
R. Urbono Rytprūsių jau nebėra. Šiandieną kai kas atstatyta ar iš dalies suremontuota, bet dauguma šios teritorijos statinių neliko net griuvėsių. Nors R. Urbonui galima priskirti ano laikmečio kronikininko vaidmenį, tačiau svarbiausia, ko gero, ne tai. Šį nykstantį kraštą jis prisodrino naujos prasmės, egzistencinio nerimo, sulydančio prarasto laiko gėlą, realybę ir miglotą ateitį. Fotografo įamžinti griuvėsiai vis dar gyvi, su viltimi saugantys čia kadaise buvusių gyvenimų šilumą. Tokie jie ir pasiliks, nepaisant to, kaip ir kiek keisis pati realybė.
2023 m. ši paroda buvo pristatyta Priekulės geležinkelio stotyje ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, 2024 m. – Gargždų krašto muziejuje.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ji veiks iki kovo 22 d.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą