Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-01 |
Viena iš populiaresnių dabarties temų – mūsų gyvenimas pagal taisykles. Politines, ekonomines, religines, moralines ir visas kitokias.
Einam per gatvę, laikomės vienokių taisyklių, parduotuvėse turime kitokias. Ligoninėje ar poliklinikoje dar kitos. Mokiniai turi savo, mamos ar tėčiai savo, policininkai ar teisėjai savo, sporto sirgaliai… ne visada turi.
Taisyklės leidžia išvengti nenorimų dalykų, mažina netikėtumų gausą, riboja galimus konfliktus. Kitaip sakant, mūsų kaip visuomenės gyvenimas yra organizuotas, kibernetiškai kalbant – turi savo algoritmus kaip rašė Y. Harari. Tačiau čia svarbu pastebėti, kad jos retai būna parašytos ar užrašytos.
Aišku, eismo taisykles galima išmokti mintinai, bet laikytis jų reikia net nesąmoningai. Kitaip pateksi į bėdą, aš jau nekalbu apie tai, kad pagėrus neverta sėsti už vairo ar nepažiūrėjus eiti per autostradą. Pastaba skirta dar kartą pabrėžti, jog mūsų gyvenimas daugiau reguliuojamas neparašytomis taisyklėmis nei kodeksais ar KET.
Nors tokių sričių ne viena, bet esmingiausia yra moralė. Kas tai yra, esu net knygą parašęs („Pažinti pasaulį: Moralė“). Kai kurios jos taisyklės lyg tai ir yra užrašytos, dažniau religinėse knygose, tačiau jos retai apima viską, kas reguliuoja mūsų kasdienį gyvenimą. Todėl randasi aiškintojai, kurie pritaiko senus dalykus naujoms situacijoms. Tai įprastiniai dalykai, tačiau žmonės ne visada nori laikytis tų „senovinių“ taisyklių, nes jiems atrodo, jog be jų geriau. Senienas galima išmesti. Tačiau pasirodo, kad po tų pašalintų moralinių taisyklių atsiranda dar senesnės, dažniausiai grubesnės ir aplinkiniams nelabai priimtinoms. Noriu patvirtinti, kad be moralės nėra nei visuomenės, nei asmenybės.
Tačiau kodėl politikai ar žurnalistai ima ir sukuria dalykus, sukeliančius „minties drebėjimus“, išreiškiamus žodžiais? Tai yra už sveiko proto ribų. Čia matau iš karto kelias problemas.
Pirmoji yra ta, kad pasaulio raidos greitis ne visur yra vienodas. Rusija, JAV ar Iranas yra savo istorijos skalėje. Taip, Rusija gyvena tarsi XIX amžiuje, nors kai kurie valdymo elementai yra ir ankstesni. Valstybės ar visuomenės vystosi skirtingu greičiu ir todėl tiek jų valdymo, tiek moralės sistemos nesutampa, nors globalizacija ir bando jas suvienodinti. Mums akivaizdu būtų palyginti Baltijos šalis – Lietuvą, Estija ir Latviją – su Tadžikistanu ar Uzbekistanu. Pradžia lyg ir ta pati 1990 metais, o dabar skirtumai akivaizdūs.
Antra problema yra ta, kad politinėms asmenybėms keliami aukštesni nei eiliniam gyventojui reikalavimai. Tačiau politikus turim tokius, kokia dabar yra visuomenė. Aš matau dar kelias problemas, sąlygotas atskirais psichiniais mechanizmais. Vienas iš ryškiausių šių dienų politikas turi tokias asmenines savybes, kurių kitų tautų atstovai nepripažįsta. Įvardinsiu: perdėtas agresyvumas ir ateities (veiksmo pasekmių) nenumatymas. Nenoriu pernelyg gilintis į šias savybes, jų kilmę ir bendras savybes, noriu tik parodyti, kad tokių žmonių visuomenėje ne vienas. Jų itin daug verslo srityse, nors viršūnes iš jų pasiekia tik maža dalis, bet pats sluoksnis ten vyraujantis. Ar reikia šiuos žmones vadinti amoraliais? Noriu dar kartą parodyti, jog tai verslininkai ar žurnalistai pasiekia tam tikrus lygius. Palyginkite Eloną Muską, Donaldą Trumpą ar kokį mūsų žurnalistą ar politiką. Jie nei vargšai, nei nelaimingi.
Moralė yra tam tikras taisyklių rinkinys, padedantis visuomenei būti. Esu teigęs, kad pagrindinė jos sąvoka yra solidarumas. Čia aš nesutinku su Imanueliu Kantu. Bet nesunku pastebėti, kad moralumas visai nesusijęs su protingumu. Visi žino posakį „geras žmogus ne profesija“. Kas yra tiesa. Geras žmogus yra moralinė savybė, nepriklausanti nuo jo intelekto, charakterio ar kitų protingumo savybių. Moralus tas, kuris jaučia kitą ir gali jam padėti. Čia reikia ne proto. O jausmo. Todėl moralė yra už (sveiko) proto ribų.
Nežinau, ar autorius tikrai galvoja, kad moralė yra už proto ribų, ar norėjo tik pašmaikštauti. Jeigu autorius yra liberalas, tai gal ir ne šmaikštauja, o laikosi principinės liberalų linijos – moralė jiems nėra jų pasaulio dimensija, ji šalinama iš viešųjų diskusijų, iš politinių programų (pavyzdys – vis dar brukama mums Stambulo konvencija, kur apie moralę nekalbama).
Be abejo, autoriaus išvada yra klaidinga. Vienas iš Dekalogo įstatymų yra „Negeisk savo artimo moters”. Jausmas stumia link nuodėmės, bet protas sako – negalima! Šiuo atveju ne protas, bet jausmas yra už moralės ribų.
P. nezabitauskai, jūs nesuprantate pats savęs. Knygoje „Apgaulė” aš tai aprašiau.
„Negeisk artimo savo asilo ar asilės ir t.t.” stabdo ne protasa, o baimė, baimė būti nubaustam. Jei gerai suprantu, tai baimė yra jausmas, o ne protas. Gal aš neteisus?
Ir vis tiek neaišku, kodėl kai kaurie vadovai nesugeba būti paprasti kaip kiti žmonės