Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-06 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve šiuo metu saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja apie šimto metų ir senesnius įvykius Klaipėdos krašte. Šįkart – apie politines to meto aistras.
1925 m. vasario 3-iąją Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje parašė, jog Direktorijos pirmininkas Viktoras Gailius įteikė jam atsistatydinimo prašymą „pamatuodamas tai liga“.
Istorikė Petronėlė Žostautaitė knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ yra rašiusi, jog 1923 m. vasario 15-ąją dar Antantės valstybių vardu paskira Viktoro Gailiaus direktorija atliko daug svarbių darbų, kaip kad lito įvedimas Klaipėdos krašte, suorganizavo mutinių veiklą prie naujų sienų, perėmė geležinkelius, priėmė įsakymus dėl kalbų vartojimo ir kita, tačiau patyrė spaudimą tiek iš provokiškų jėgų, tiek ir iš mažlietuvių.
Vygantas Vareikis ir Arūnė Arbušauskaitė straipsnyje „Nauji duomenys apie padėtį Klaipėdos krašte 1925 metais: Jono Budrio dienoraštis“ rašo, kad 1924 m. birželio pabaigoje gubernatoriui buvo įteiktas vokiečių organizacijų memorandumas, kuriame buvo keliami politiniai reikalavimai dėl vokiečių kalbos vartojimo lauko išplėtimo, nuverstų paminklų atstatymo, cenzūros apribojimo ir bažnyčios palikimo Prūsijos konsistorijos pavaldumui (1924-1925 m. krašte vyko aštrus ginčas dėl bažnyčios, kurią Lietuvos valdžia siekė atskirti nuo Prūsijos konsistorijos, o vietos gyventojai tai suvokė kaip bandymą sustiprinti katalikybės įtaką).
Tuo metu dienraštis „Lietuvos žinios“ rašė, jog 1924-ųjų liepos 5 d. į Klaipėdą susirinkę „visų lietuvių organizacijų atstovai“ reikalavo Direktorijos atsistatydinimo.
„Susirinkimą atidaro p. Stikliorius iš Klaipėdos: jis praneša apie šio susirinkimo tikslą ir prašo susirinkusiųjų nesivadovauti vien jausmu, bet išmintimi. Pirmininkas pataria – pirmų pirmiausiai įrodyti Direktorijos prasikaltimus, o tada tik rišti klausimą, dėl kurio susirinkta. Pareikalauta, kad būtų perskaityta protokolas praeitojo lietuviškųjų organizacijų atstovų posėdžio. Iš protokolo paaiškėjo, jog ir praeitame susirinkime atstovų buvę nutarta reikalauti atsistatydinimo Krašto Direktorijos. Bet buvusi sudaryta komisija iš pp. Stiklioriaus, J. Vanagaičio ir Lebarto įteikti Krašto Direktorijai raštų dėl atsistatydinimo. Iš šios komisijos pranešimo, pasirodo, jog vienas tos komisijos narys, p. Stikliorius, buvęs priešingas įteikimui Direktorijai tokio reikalavimo, tai padarę kiti – du nariai, pp. Vanagaitis ir Lebartas. Juodu gavę iš Kr. Direktorijos Pirmininko p. Gailiaus atsakymą raštu. Tam atsakyme p. Gailius mėgino įrodyti, jog patys lietuviai esą kalti, jeigu dalykai nesivysto taip, kaip jie norėtų. Ponas Gailius nurodo į žemą Klaipėdos krašto lietuvių politinį prasilavinimą ir į stoką plačiai prasilavinusių bei aukštai kultūringų vyrų, kuriais galima būtų užpildyti administracijos vietas. Pagalios p. Gailius pažymi, jog ne lietuvių organizacijų atstovai pastatę Direktorijos narius prie valdžios vairo, todėl jie neturį jokios teisės reikalauti K. Direktorijos atsistatydinimo“, – rašė „Lietuvos žinios“.
Anot laikraščio, prasidėjus pasisakymams „griežčiausiai“ reikalauta Direktorijos atsistatydinimo.
„Tautininkai, mano, jog Direktorijos atsistatydinimu taps atitaisytas Klaipėdos krašto lietuvių ūpas, kuris pastaruoju laiku nevykusiu Direktorijos elgesiu tapo prislėgtas. Jie mano, jog pakeitimas Direktorijos narių naujais jau tuomi vien suteiks krašto lietuviams daugiau vilties į geresnę ateitį ir sukels juose ūpą, kas būtinai reikalinga prie rinkimų į Klaipėdos Krašto Seimelį bei Lietuvos Seimą. Po ilgų kalbų ir ginčų, pagalios dauguma balsų nutarta reikalauti iš Krašto Direktorijos jos atsistatydinimo. Susirinkimui išnešus šitokį nutarimą, p. Stikliorius pareiškia susirinkimui, jog atsisakąs ateityje eiti pirmininko pareigas, prašo jo vieton pasirinkti kitą ir, nebaigęs vesti susirinkimo apleidžia salę“, – išdėstė dienraštis.
Vėliau jis informavo, kad liepos m. 12 d. įvyko ir Mažųjų laukininkų susivienijimo Klaipėdos apskrities skyriaus atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo 30 asmenų. Jo metu irgi buvo „pastatyta pasiūlymas išnešti reikalavimas Krašto Direktorijos atsistatydinimo“, kurį palaikė „žymi dauguma“, prieš nebalsavo nė vienas, susilaikė tik keli.
Lapkričio 22 d. direktorijos atsistatydinimo jau pareikalavo ir Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių atstovų suvažiavimas.
„Per direktorijos kenksmingą politiką daug gerų lietuvių, kurie seniau visur lietuviškus reikalus gynė, šiandien lietuviškumui dalinai atšalę ir kartais net jos priešais pasidarę. Kai kurie virto Kultūrbunodo šulais, Lietuvos valstybės šmeižėjais“, – buvo rašoma šio suvažiavimo nutarime.
Baigiantis 1924-iesiems „Lietuvos žinių“ publikacijoje buvo konstatuota, jog lietuvininkai „ir savo tarpe taip pat nesutinka ir rivalizuoja, kaip ir ankščiau“.
„Ir priekyje stovi beveik visai tie patys žmonės. Net ir p. J. Vanagaitis, dar prieš Klaipėdos sukilimą ryšius sutraukęs su Aukštuolaičiu, dabar vėl vadovauja „radikališkajam“ klaipėdiečių lietuvių sparnui, kuriam šį kartą, bent tuo tarpu, prišlijęs ir senukas M. Jankus; o kuomet reikia važiuoti į Kauną, tai su jais važiuoja ir p. J. Gabrys. Ypač dabar Klaipėdoj daug kalbama apie nesenai Kaunan važinėjusias klaipėdiečių delegacijas. Pirmoji, vadovaujama seno kultūrininko J. Stiklioriaus, atstovauja visoms lietuvių kultūros ir ekonominėms draugijoms. Ji, atvažiavusi Kaunan, prašė visos eilės dalykų, o pirmoj eilėj rinkimų į Seimą ir vietos seimelį, pakeisti gubernatorių ir t.t. Šiai delegacijai sugrįžus tuojau važiuoja savo laiku pasižymėjusio Gelbėjimo Komiteto vardu (nors pirmojoj taip pat buvo keli to komiteto nariai, jų tarpe ir vicepirmininkas J. Stikliorius) antroji delegacija, vadovaujama p. J. Vanagaičio ir lydima p. J. Gabrio. Ši, atvažiavusi Kaunan, prašo priešingų dalykų: rinkimų nedaryti ir gubernatorių palikti (nors dėl gubernatoriaus pačioj delegacijoj savo istorijų buvo). Vieton to delegacija reikalavo klaipėdiečiams ministerio… Skaitytojas, turbūt, jau įdomauja, kurioj gi delegacijoj dalyvavo dr. Gaigalaitis? – Jis, reikia pripažinti, taip pat visai ištikimas pasiliko savo senoms tradicijoms: Dr. Gaigalaitis važinėjo Kaunan abiejose delegacijose… Sako, antroji delegacija sugrįžo iš Kauno taip pat nieko nepešus kaip ir pirmoji. Tik gubernatorius po to mėginęs abudu sparnu suvesti į krūvą, sutaikint. Bet „radikalai“ pareiškę, kad su „vokietininkais“ nenorį nieko bendra turėti…“, – rašė publikacijos autorius A. R-a.
Anot jo, atskira tema buvo santykiai tarp klaipėdiečių ir į Klaipėdos kraštą atvykusių didlietuvių.
„Bendra išvada: klaipėdiečiai lietuviai, ypač tie, kurie daugiausia „Didžiosios Lietuvos“ norėjo, jaučiasi gavę per nosį. Ne tai, kad jie jau būtų perdėm „dėl tvarkos“ nusivylę, nors pašte, geležinkelyj ir muitinėse jie beveik kiekvienam žingsnyj sutinka keistenybių, kurios juos erzina, nes daug trukdo ir ne taip patogiai patarnauja. Bet daugiausia klaipėdiečiai jaučias žeidžiami šiaip santykiuos. „Kaž koki pasipūtę neprieinami tie visi valdininkai“ – tai bendra klaipėdiečių nuomonė. Ir jokio bendrumo, artimesnio santykiavimo: D. Lietuvos lietuviai sau, klaipėdiečiai sau, kurie labai dažnai jaučiasi, kad anie į juos žiūri iš aukšto: o ypač jau ponios, panelės, kurios dažnai nuo klaipėdiečių atsigrįžtą net savo katalikystę pabrėždamos arba… rusiškai, lenkiškai savo tarpe kalbėdamos. Tik viena iš D. Lietuvos lietuvių rūšis klaipėdiečių su pagarba minima – tai stovintis kariuomenės pulkas. Išsyk, sako klaipėdiečiai, jų tarpe dar buvo ir tokių, kurie garbės nedarė, bet pamažu jie kažkur pranyko. Klaipėdoj stovintis kariuomenės pulkas – tiek karininkai, tiek kareiviai – tai yra vienintelis klaipėdiečių lietuvių pasididžiavimas net ir prieš vokiečius. Ir jie stebisi: delko negalėtų ir kitos ministerijos panašių žmonių valdininkais atsiųsti – o pirmoj eilėj Finansų ir Susisiekimo ministerijos? Kad ir nevisi ten jau taip blogi ir pasipūtę, ypač iš jaunesniųjų esą ir visai simpatiškų; bet daugelis garbės nedaro net Lietuvai, nei atatinkamai ministerijai“, – dėstė publikacijos autorius.
Esant tokiai situacijai 1925-ųjų pradžioje jau tapo aišku, kad V. Gailiaus direktorija toliau dirbti nebegali. Jos pasitraukimo, matyt, jau reikalavo ir Kaunas.
„Jis man atsako, kad jis sutinka atsistatydinti; vienu žodžiu, išpildyti viską, ko Centro Valdžia pageidauja. Jo sveikatos stovis reikalauja ilgesnio gydymosi Italijoje, todėl neturėdamas lėšų, prašo duoti galimybės jam gydities ir buti tikram, kad ateityje apie jį bus pasirūpinta. Atlikti formalumus jis 18/I atvyks Klaipėdon“, – apie 1925-ųjų sausio 14 d. gautą V. Gailiaus laišką rašė J. Polovinskas-Budrys.
Išvakarėse pas gubernatorių apsilankiusi keturių laukininkų (ūkininkų) delegacija buvo išreiškė pageidavimą, kad naujos Direktorijos pirmininku būtų būtent jų atstovas bei nurodė, kad pritaria Endriu Borchero kandidatūrai. Tuo metu lietuvių organizacijų atstovai gubernatoriui siūlė, kad nauju Direktorijos pirmininku būtų skiriamas Jokūbas Stikliorius, o kiti nariai irgi būtų tik lietuviai.
„Naujos Direktorijos sąstata: Pirmininkas: Borchertas. Nariai: Juozapaitis (banko direktorius), Reizgys (ūkininkas, buvęs Simonaičio D-jos naris), – vis tris nuo lietuvių; Panaras ir Šulz (nuo vokiečių – senosios Djos nariai)“, – būsimos naujos vietinės valdžios portretą dienoraštyje nupaišė gubernatorius.
Atsistatydinusiam mažlietuviui V. Gailiui 1938-aisiais dar buvo lemta tapti paskutiniuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą