Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-12 |
„Atvira Klaipėda“, remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdos krašte 1923-aisiais.
Tų metų rudenį valdžios institucijos suko galvas, kaip sureguliuoti vizų klausimą ir suderinti krašto teismų darbą su didžiosios Lietuvos teisine sistema.
Pasiuntinybė pasiuntė klaipėdiečius
1923-iųjų spalio 19 d. Lietuvos vyriausybės aukštasis įgaliotinis Klaipėdos kraštui Jonas Polovinskas-Budrys išsiuntė slaptą raštą Lietuvos pasiuntinybei Vokietijoje, kartu jį padubliuodamas Užsienio reikalų ministerijai (URM).
„Prie dabartinės neaiškios Vokietijos vidaus padėties iš ten stengiasi persidangyti daugelis vokiečių Klaipėdos Kraštan. Kadangi ne musų interesuose stiprinti čion vokiečių gaivalą, tai į klausimą gali pereiti tik reikalingi specialistai, bei fabrikantai kapitalistai, kurie galėtų prisidėti prie kėlimo musų pramonės“, – rašė buvęs Klaipėdos karinės sukilimo operacijos vadas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad pasitaikydavo atvejų, jog Vokietijoje veikusiems Lietuvos konsulams būdavo pristatomi liudijimai iš Klaipėdos krašto apsigyvenimo teisėms spręsti komisijos arba Direktorijos ir remiantis jais būdavo išduodamos vizos. J. Polovinskas-Budrys informavo, kad minėtoji komisija išduodama tokius liudijimus viršydavo savo įgaliojimus.
„Prašau painformuoti konsulatus, kad į liudymus ne mano, o kitų Įstaigų nekreiptų domės“, – išdėstė J. Polovinskas-Budrys.
Ant ministerijai skirtos kopijos jos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis ranka po kelių dienų užrašė nurodymą, kad atstovybė ir visi Vokietijoje veikę Lietuvos konsulatai paisytų J. Polovinsko-Budrio prašymo.
Po penkių dienų į tokį prašymą sureagavo Lietuvos atstovybės Vokietijoje Konsuliarinio skyriaus vedėjas, atsiuntęs savo atsakymą ir Užsienio reikalų ministerijai, ir aukštajam įgaliotiniui Klaipėdos kraštui. Rašte jis iškart pabrėžė, kad visos konsulinės įstaigos yra URM žinioje ir tik iš jos gauna darbines instrukcijas bei tik jai už savo darbą atsako.
„Tarp kitko yra tos Ministerijos duotas parėdymas, kad dėl Klaipėdos Krašto visų reikaluose veikla tos pačios instrukcijos ir tie patys nustatymai, kaip ir bendrai dėl visos Lietuvos. O suglaudus visas vizų reikalais instrukcijas, kurias Užsienių Reikalų Ministerija yra davusi Lietuvos konsularioms įstaigoms užsieny, gauname toki vaizdą: Konsularės įstaigos savo nuožiūra ir savo kompetencijoj išsprendžia vizos davimo klausimą tik tada, kai klausimas eina dėl įvažiavimo trumpam laikui /ligi vieno mėnesio/ prekybos reikalais, jei tie reikalai ir keliones būtinumas yra atatinkamais dokumentais /Liudymas iš Handelskammer, susirašinėjimas su Lietuvos firmomis etc./ įrodomi“, – buvo dėstoma šiame rašte.
Jame informuota, kad paskutiniu metu iš įvairių Klaipėdos valdžios įstaigų ir asmenų (atskirai paminėti Endrius Bòrchertas ir Erdmonas Simonaitis) sulaukta „visokių pranešimų“ kokiems asmenims galima duoti vizas įvažiuoti į Klaipėdos kraštą. Juose būdavo su realybe prasilenkiančių duomenų. Kaip pavyzdys minėti du atvejai, kai asmenys buvo įvardinti Vokietijos piliečiais, nors neturėjo jokios pilietybės. Viena moteris esą norėjo visam laikui persikelti į Klaipėdos kraštą, o atsiųstame dokumente buvo nurodyta, kad ji ten esą lankysis tik keturias savaites.
„Tokiu badu Tamstų raštai ir telegramos vizų reikalais įeina į konfliktą su esančiomis pas mus tuo reikalu instrukcijomis. Jeigu gi mes vizas įvažiuoti į Klaipėdos Kraštą duosime lengviau, negu visas įvažiuoti bendrai į Lietuvą, tai tada susidarys toki padėtis, kad visi, kurie norės įvažiuoti Lietuvon, prašys vizos Klaipėdos Kraštan, o ten įvažiavę jau jie be jokių sunkumų gali nuvykti ir į kitas Lietuvos vietas. Mūsų įsitikinimu, įvažiavimui Lietuvon bendrai ir Klaipėdos Kraštan turi būti visai vienodos sąlygos“, – dėstyta rašte.
Atstovybė nurodė, kad ir toliau dėl vizų į Klaipėdos kraštą laikysis tokios pat pozicijos, kaip kad jų prašant ir į kitas Lietuvos dalis: dėl trumpalaikių spręs savarankiškai, o visas kitas išduos tik URM leidus. Kitokie sprendimai bus priimami irgi tik gavus ministerijos leidimą
„Jei Klaipėdos Krašto įstaigoms būtų geistina kitoki tvarka, tai gal jos malonėtų iškilusius tvarkos klausimus įnešti Užsienio Reikalų Ministerijai ir su ja bendrai juos išrišti“, – pasiuntinybė maloniai pasiuntė klaipėdiečius tolėliau.
Ministro dėmesys
Tą rudenį buvo bandoma sustyguoti ne tik vizų reikalą, bet ir Klaipėdos krašto teismų darbą. Lapkričio 20-ąją vyko Teisingumo ministerijos, Klaipėdos krašto direktorijos, visos Lietuvos ir krašto teismų atstovų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir pats teisingumo ministras Antanas Tumėnas. Taip pat ten buvo ir įtakingas Klaipėdos krašto politikas, Prekybos rūmų prezidentas Joseph Kraus.
Pasitarimo protokole rašoma, jog buvo sutarta, kad Vyriausiasis Tribunolas bus vienas visai Lietuvai, o jame sprendžiant Klaipėdos krašto bylas turės dalyvauti ne mažiau kaip trys teisėjai, tarp kurių turės būti ne mažiau kaip du šio krašto teisės žinovai. Šalims tokioje byloje privalomai turi atstovauti advokatas.
Numatyta, kad Klaipėdos krašto teisėjai skiriami, jiems atlyginimas mokamas pagal visai Lietuvai taikomas taisykles. Kol kas procesinės teisės buvo nuspręsta nekeisti, tik ateityje suvienodinti ją ir Klaipėdos krašte, ir likusioje Lietuvoje.
Kitą dieną vykusiame posėdyje dar buvo nuspręsta sukurti komisiją, kuri išaiškintų, ar reikia steigti ir Prekybos teismą, kuris veiktų Klaipėdoje.
Akivaizdu, kad derinimai užtruko dar ilgai, nes tik 1924-ųjų kovo 15 d. Klaipėdos krašto direktorija paskelbė paliepimą, pagal kurį Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo jurisdikcija buvo praplėsta ir Klaipėdos kraštui.
Daivas Urbonas magistro baigiamajame darbe „Klaipėdos krašto teisinė sistema 1924-1938 m.“ rašo, jog kad Klaipėdos krašto Seimelis po Klaipėdos krašto konvencijos priėmimo 1924-ųjų gegužę taip ir nepriėmė bei nedėjo pastangų išleisti Teismų santvarkos įstatymo. Tad Lietuvos Vyriausybė pati pamėgino sureguliuoti lietuviškosios ir vokiškosios teismų sistemos veikimą, tačiau Teismų santvarkos įstatymas buvo priimtas tik 1933 m. Jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas yra aukščiausias Lietuvos teismo organas visoje Lietuvoje, kad krašto autonominius teismus privalo prižiūrėti Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos skyriaus pirmininkas, o Vyriausiojo Tribunolo prokuroras privalo vadovauti Klaipėdos krašto prokuratūrai.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą