Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-19 |
Perskaičiusi Martyno Vainoriaus straipsnį manau, kad Jono Budrio dienoraštis atskleidžia tamsiąją jo prigimtį, parodo jį kaip tuščiagarbį ir pletkų rinkiką. Jo nemėgo ir Vincas Mickevičius-Krėvė, vienas Klaipėdos sukilimo vadų.
Nuo 1252 metų, nuo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų invazijos į lietuviškas žemes ir nuo pilies pastatymo Klaipėdoje iki 1923 metų užkariautojai stipriai pakeitė tautinę sudėtį. Žydai, atgavus lietuviams Klaipėdos kraštą, tapo pagalbininkais atlietuvinant šį regioną.
Mažlietuvis Viktoras Gailius, kuris, mokydamasis Tilžės gimnazijoje, įsteigė studentų draugiją „Kardas“, drauge su gimnazistais dar iki I pasaulinio karo vykdė suvokietėjusių lietuvių atlietuvinimą. Jis J. Budriui, dirbusiam gubernatoriumi, rekomendavo priimti žydų tautybės Lietuvos pilietį dirbti į teismą kandidatu (referendaru), nes jis puikiai žinojo lietuvių kalbą. Tais laikais Klaipėdos teisme dirbo tik vokiškai kalbantys asmenys. J. Budrys savo dienoraštyje paminėjo esą „lietuviai ir vokiečiai nekenčia žydų“, todėl jį blogai sutiks.
Kitame straipsnyje skaitome, kad J. Budrio politinio trumparegiškumo, jog žydus blogai sutiks, nepalaikė kiti, vėliau Klaipėdos krašte dirbę gubernatoriai. Jie „sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą.“
Paviešintas J. Budrio dienoraštis rodo ne tik visišką nesusigaudymą Klaipėdos krašto atlietuvinimo problemose, bet ir netramdomą neapykantą šauliams. Jis apie šaulius rinko visokias apkalbas ir šmeižtus.
Sukilimo vadas aprašė vietinį šaulį, dirbusį prievaizdu Jono Žiliaus dvare. Jam išvykus, jis išpardavinėjo beveik visą gyvąjį inventorių. J. Žiliaus atsiųsto tikrintojo žodžiais, vietinis šaulys dvarui padarė didžiulę žalą. Šaulys karves pardavinėjo po 250 litų, kai tikrintojas pareiškė, jog karvės kaina 1000-1200 litų. Nesunku patikrinti tikrintojo kanauninko Maciejausko kaltinimus. Ar jie realūs, ar išgalvoti? Panaršius internete, kokios kainos buvo tarpukario Lietuvoje, sužinome, jog 1937 metais karvė kainavo apie 160 litų. Ką daryti, kai tikrintojas meluoja, aiškindamas apie nebūtas kainas? Neįsileisti. Taip šaulys ir padarė. Tiesa, iš Klaipėdos rajono Agluonėnų kaimo pasikvietė žymiausią šaulį Martyną Pėteraitį.
Kodėl J. Budrys savo įraše nesipiktina kosminėmis karvių kainomis? Kodėl nutarė, jog reikia parašyti, kad vietinis šaulys, užsikabinęs šaulių ženklą, girtuokliavo su šauliu M. Pėteraičiu? Įdomu, ar J. Budrys kartu girtuokliavo? Surašė net nepatikrinęs. Ar tai ne šmeižtas?
Iš J. Budrio surašytų pletkų aišku, kad tarp sukilimo vadų, (Vincas Mickevičius- Krėvė taip pat buvo sukilimo vadas), buvo prabėgusi juoda katė. V. Mickevičius-Krėvė apie Klaipėdos vadavimo žygio vadą J. Budrį atsiliepė menkinančiai.
Petronėlės Žostautaitės duomenimis, iš Didžiosios Lietuvos susirinko apie 1100 kovotojų: 455 šauliai (daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistai), 40 karininkų ir paskutiniu metu pastiprinimui pakviesti 584 kareiviai-savanoriai iš reguliariosios Lietuvos Respublikos kariuomenės. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasiuntė apie 300 savanorių-mažlietuvių.
Reikia konstatuoti, jog 1923 m. mūšiuose dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto dalyvavo trys skirtingos kovotojų grupės: šauliai, mažlietuviai ir Lietuvos kariuomenė.
Pirma ir svarbiausia grupė buvo šauliai ir jų vadas V. Krėvė, kuris sugebėjo iš Vokietijos lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginklų ir apginkluoti šaulius. Nesėkmės atveju visa atsakomybė būtų atitekusi šauliams. Antrą grupę sudarė Lietuvos kariuomenės kariai- savanoriai. Trečią – Mažosios Lietuvos savanoriai. Apie juos Jonas Vanagaitis knygoje „Kovos keliais“ rašė, jog buvo apginkluoti įvairių sistemų senais šautuvais. Jie, „nuėję į valdžios įstaigas, paimdavo valdininkų bei tarnautojų pasižadėjimus klausyti Vyriausiojo gelbėjimo komiteto ir sąžiningai eiti pareigas, kurios jiems bus pavedamos“. Mažosios Lietuvos sukilėliai nuginkluodavo tik tuos policininkus, iš kurių buvo galima laukti nepaklusnumo bei provokacijų.
Visos kovotojų grupės buvo labai svarbios pergalei pasiekti. Deja, šiandien viešai pareiškiama, jog V. Krėvė susireikšmino, aprašydamas istorinius įvykius. Šiandieniniai Klaipėdos universiteto istorikai nepagarbiai atsiliepia apie mažlietuvių sukilimo idėjos plėtojimą bei įnašą į sukilimo pergalę. J. Vanagaičio almanachą „Kovos keliais“ vadina Kauno propaganda. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą – priedangos komitetu. Palankiai atsiliepia tik apie premjero Ernesto Galvanausko slaptąjį Klaipėdos išvadavimo planą, apie Lietuvos kariuomenės savanorių pergalingą kovą prie Klaipėdos.
Muziejininkas Vladas Turčinavičius visų trijų kovinių grupių atėjimą prie Klaipėdos vadina išsivadavimo arba vadavimo žygiu, o ne karine operacija. Gerbkime mažlietuvių naudojamus terminus. Pagal muziejininką V. Turčinavičių, sukilimas buvo ruošiamas iškart dviem lygmenimis: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu.
Sumenkinti visuomeninį įnašą į išsivadavimo žygį, tyčiotis iš šaulių arba mažlietuvių yra gėdingas istorikų sprendimas, neatitinkantis istorinės tiesos.
Šiandien vyksta karas Ukrainoje. Rusijai fronte sekasi geriau vien todėl, kad jų kariuomenė yra gausesnė negu ukrainiečių. Pergalės garantas yra kariai, o ne karo vadai. Kokie bebūtų talentingi ukrainiečių karo vadai, bet juos lydi pralaimėjimų grandinė, nes jiems trūksta karių ir ginklų. Putinas laimi, nes turi ką pasiųsti į frontą.
E. Galvanausko slaptasis planas nebūtų įgyvendintas ir vadavimo žygis būtų nesėkmingas, jei prie žygio nebūtų prisijungę šauliai ir mažlietuviai.
Gerbdami visas tris kovotojų grupes 1923 metų įvykius vadiname Klaipėdos sukilimu, o karinius veiksmus – išsivadavimo (vadavimo) žygiu.
1925 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas, minint dviejų metų sukilimo sukaktį, pasakė kalbą: ,,Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mums užteko, kad jie broliai mūsų tautos. Mūsų praeities didvyrių garsai šaukė kovon jaunus ir senus“. Jie, mažlietuviai, pasauliui pasakė, jog skirstyti lietuvius, kurie galėjo dalyvauti Klaipėdos vadavimo žygyje ir lietuvius, kurie negalėjo dalyvauti, nes jau buvo įkūrę valstybę, netinka, nes vieni ir kiti – lietuviai. Slėpti, kad atėjo lietuviai iš Didžiosios Lietuvos vaduoti Klaipėdos, neprotinga.
Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sprendimas apdovanoti ženkliukais visus sukilimo dalyvius buvo paremtas jų įsitikinimu, jog suvokietintame krašte permainos įmanomos, kai svetimtaučiams vokiečiams pasakysime, jog mes, lietuviai, esame šio krašto šeimininkai. Mes turime teisę nešioti ženklą liudijantį, jog esame patriotai.
1925 m. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, nusprendęs apdovanoti sukilėlius ženklais, rodė įžvalgumą. Jie neskirstė iš kokios Lietuvos buvo sukilėliai, jie buvo didvyriai, pasiryžę paaukoti gyvybę dėl vieningos Lietuvos. Juos, pagal Mažosios Lietuvos sukilimo vadovybės nurodymą, būtina buvo pagerbti atminimo ženklais. Neapdovanoti sukilėlių buvo eilinis trumparegiškas Kauno valdžios ir J. Budrio požiūris.
Ar reikėjo paviešinti sukilimo vado dienoraštį? Ar reikėjo jo asmeninę nuomonę, galimas fobijas pateikti visuomenės teismui?
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Jei Krėvės muziejaus direktorius a. a. Vladas Turčinavičius Krėvę vadina 1923 metų sukilimo vadu, dar nereiškia, kad taip ir buvo. Suprantama kodėl J. Budriu nepatenkintas muziejininkas, diplomatas J. Budrys dėjo pastangas, kad Krėvės liudijimas Kersteno komitetui JAV būtų pipažintas neobjektyviu. Gerai, kad buvo paviešintas J. Budrio dienoraštis.
Jei tas vietinis šaulys būtų sukčiavęs, tai būtų išpardavęs gyvulius ir dingęs iš dvaro. Kas iš tikrųjų vyko, iš to įrašo sunku suprasti. Kodėl savo dienoraštyje neparašo to tariamo sukčiaus ar kvailio, o gal girtuoklio pavardės, o nurodo, jog tai vietinis šaulys? Perskaičius tą įrašą, kurį pateikė Atvira Klaipėda, susidarė įspūdis, jog J. Budrys parašė todėl, kad galėtų paminėti kokie tie vietiniai šauliai nedorėliai. Kokia katė perbėgo tarp jo ir šaulių bei Martyno Jankaus? Jam taip pat savo dienoraštyje kaltinimų papylė.
J. Žiliaus atsiųsto tikrintojo žodžiais, vietinis šaulys dvarui padarė didžiulę žalą. Nesuprantama kaip šeimininkas J. Žilius galėjo siųsti nepatikimą tikrintoją. Arba tikrintoją siuntė pats J. Budrys. O kainos tai nušviestos teisingai. Pateiksiu ištrauką iš savo surinktos medžiagos apie lietuviškas kainas Smetonos laikais.
Užsimintą apie žydus. O ką ten tokį norėjo priimti? Ar ne R. Valsonoką kartais?