Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-27 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdoje prieš šimtą metų.
Nuogąstavo dėl geležinkelio
1925-ųjų kovo viduryje Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje atkreipė dėmesį į geležinkelio reikalus ir jo įtaką Klaipėdos uostui.
Žinia, dėl politinių intrigų ir ekonominių interesų Seimas dar 1924-ųjų birželį nepatvirtino Ernesto Galvanausko vadovauto Ministrų kabineto pateiktos 1924 m. papildomos išlaidų sąmatos geležinkeliams tiesti, išbraukė iš biudžeto 16 milijonų litų, numatytų naujiems geležinkeliams, bei priėmė rezoliuciją dėl naujų geležinkelių linijų tiesimo. Reaguodamas į tai premjeras nutarė atsistatydinti.
„Seimas, susipažinęs su Vyriausybės siūlomomis naujų gelžkelių linijomis: Amaliai – Telšiai – Kretinga ir Kazlų Rūda – Šakiai – Tauragė randa: 1) kad neatidėliojant reikia daryti tyrimai magistralei linijai, kuri artimiausiu keliu jungtų Klaipėdą su Kaunu; 2) kad reikalinga pirmoje eilėje jungti vietinės reikšmės gelžkeliais Telšius— Plungę su Klaipėda ir Kazlų Rūdą su Šakiais; 3) šiems darbams atlikti dar šiais metais gali būti užtraukta numatytoji Anglijoje paskola, padarius atatinkamas pataisas sutartyje ir atleisti reikalingi šalies kreditai“, – buvo rašoma minėtoje parlamento rezoliucijoje.
J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje kovo viduryje rašė, jog atkarpa Amaliai-Telšiai „sudaro pavojaus Klaipėdos uostui“.
„Iki šiol Plungės, Salantų ir kitos apylinkės visus užpirkimus sau (žibalą, silkes ir t. t.) darė Klaipėdoje, taip pat ir savo perteklius išveždavo pardavimui per tenai. Iš to, žinoma, nors šiek tiek Klaipėdai pelno ir uostas uždirbdavo. Minėtos apilinkės dabar jau rengėsi užpirkinėti sau reikalingas prekes iš Telšių bei Mažeikių, ir gabenti per ten linus ir kitus išteklius, tokiu būdu duodame uždarbį Liepojui. Kaip girdėjau sekantis statybos etapas: Telšiai-Plungė. Tas atitrauks ir kitas apylinkes nuo Klaipėdos. Atsižvelgdamas į tai, prašyčiau sekantį ruožą numatyti iš Kretingos iki Salantų. Šis ruožas žymiai padėtu viršiau nurodytam Klaipėdos reikalui. Vedymas to ruožo tiltu nereikalauja“, – rašė gubernatorius.
Visgi jo nuogąstavimų Kaunas neišgirdo – 1926 m. gegužės 7 d. buvo atidaryta nauja geležinkelių linija Amaliai-Telšiai. Tuo metu Telšių–Kretingos geležinkelio atkarpa, pagaliau sujungusi Klaipėdos uostą su didžiąją Lietuva, buvo atidaryta tik 1932 m. rudenį.
Vokietija grįžtančiais nesidžiaugė
Pagal Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d. pasirašytą, Lietuvos Seimo tų metų liepos 30 d. ratifikuotą Klaipėdos krašto konvenciją (įsigaliojo tik 1925 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo deponuoti Anglijos, Italijos ir Japonijos ratifikacijos dokumentai) buvę Vokietijos piliečiai, kuriems ratifikavus konvenciją suėjo 18 metų, gyvenę Klaipėdos krašte mažiausiai nuo 1920 m. sausio 10 d., įgijo Lietuvos pilietybę. Tačiau per 18 mėnesių galėjo optuoti Vokietijos pilietybę.
Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje „Lietuvos optantai: klaipėdiškiai“ yra rašiusi, kad optuoti Vokietijos pilietybę per 6 mėnesius galėjo asmenys, apsigyvenę Klaipėdos krašte tik todėl, kad buvo valdininkai, ir dėl to įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasinaudoję opatcijos teise asmenys turėjo per 2 metus persikelti į Vokietiją. Jie galėjo pasilikti nekilnojamąjį turtą Klaipėdos krašte ir išsivežti kilnojamąjį turtą be išvežamojo muito.
1925 m. vasario 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis šiems konvencijos straipsniams vykdyti. Ji numatė 6 mėnesių optaciją baigti 1925 m. kovo 31 d., o 18 mėn. – 1926 m. kovo 31 d.
J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje 1925 m. kovo 19 d. rašė, kad tuo metu Vokietijos konsulatą Klaipėdoje užplūdo prašymai optuoti Vokietijos pilietybę, „kas neatitinka Vokietijos Valdžios norams“. Tad į Klaipėdą atvykęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos referentas Klaipėdos reikalams dr. Henkel kartu su kolega dr. Vindeker sukvietė įvairių Klaipėdos krašto įstaigų valdininkus vokiečius.
„Ir pareiškė jiems: 1) kad Vokietijos interesai reikalauja kad Krašte pasiliktų kuo daugiausiai vokiečių; 2) kad optuojantieji už Lietuvą nieko nenustos, nes susirinkus Seimeliui, valdžią perims į savo rankas daugumoje vokiečiai, kaip Dresler, Schlenter ir panašūs ir padėjimas valdininkų-vokiečių bus pagerintas; 3) kol kas gi valdininkams, optuojantiems už Lietuvą, bus teikiama piniginė pašalpa ne oficialiai, bet per tam tikrus asmenis ir 4) kad jeigu kas iš valdininkų negalėtų išsilaikyti, kas beveik negalima laukti, tai jam visuomet Vokietija atidaro ir jis galės buti priimtas į pilietybę bent kurios Vokietijos Valstybės (Prūsų, Bavarijos ir t.t.). Vienas naivus valdininkas paprašė išduoti jiems raštiškai pasižadėjimą pildyti viršiau nurodytus pažadus, bet jam buvo išaiškinta, kad to padaryti negalima. Po to, beveik visi valdininkai savo prašymus iš konsulato atsiėmė atgal“, – rašė gubernatorius.
„1925 II 10 Lietuvai ir Vokietijai sudarius sutartį dėl pilietybės optacijos, Vokietijos vyriausybė per konsulatą Klaipėdoje ėmė skatinti valdininkus, turinčius teisę optuoti Lietuvos pilietybę, pasinaudoti ta teise, o turinčius teisę optuoti Vokietijos pilietybę – ja nesinaudoti. <…> Vokietija slaptais ir pusiau oficialiais kanalais stiprino savo pozicijas Klaipėdos krašte faktiškai veikdama prieš Lietuvos pastangas jį integruoti“, – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.
Tą pačią dieną gubernatorius savo dienoraštyje paminėjo, kad per 1924-uosius vien iš Klaipėdos išvyko 660 vokiečių.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą