Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-12 |
Prieš šimtą metų, 1925-ųjų pradžioje, Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Polovinskui-Budriui nuolat tekdavo rūpintis bei domėtis ir reikšmingais ekonominiais klausimais.
Šįkart „Atvira Klaipėda“ supažindina su didžiulių to meto įmonių – faneros ir trąšų fabrikų aktualijomis.
Medienos ieškojo Afrikoje
1925-ųjų vasario 2-ąją gubernatorius savo dienoraštyje rašė, jog „fanerų fabrikas, neturėdamas tinkamo miško, kad nestabdytų darbų, prie kurių užimti 560 darbininkų, veda derybas pirkimui to tinkamo miško iš Afrikos“. Anot gubernatoriaus, jau buvęs atvejis, kai miško žaliava iš juodojo žemyno buvo gabenama į Klaipėdą.
Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo, kad žaliava Klaipėdos lentpjūves ir kitas medžio pramonės įmones pasiekdavo vandens keliu. Kasmet Nemunu, Vilhelmo kanalu ir mariomis buvo atplukdomi šimtai tūkstančių kubinių metrų rąstų. Blogi laikai prasidėjo po I pasaulinio karo, kuomet Lietuva dėl konflikto su Lenkija nutraukė lenkiškos medienos plukdymą Nemunu.
„Dėl žaliavos stokos iki 1931 m. vyko jos gamybinės bazės nykimo procesas, visų pirma apėmęs lentpjūves“, – rašo J. Žukas.
Gubernatoriaus minėtas faneros fabrikas buvo įsteigtas Luizės dvare (Luisenhof) 1898 m. rudenį iš Frankentalio atvykusio Friedrich Kraus, sumaniusio gaminti drožtinės faneros plokštes cigarų dėžutėms.
„Įmonė pradėjo veikti 1899 m. pavasarį, pirmieji veiklos metai buvo sėkmingi, buvo plečiami gamybos pajėgumai ir produkcijos asortimentas. 1902 m. buvo pastatyta lentpjūvė rąstams pjauti, 1905 m. pastačius naujus įrengimus pradėta gaminti baldų pramonei skirtą klijuotą fanerą. Pradžioje įmonė kasmet apdirbdavo apie 5 tūkst. m3 žaliavos, 1904 m. – apie 22 tūkst. m3,1907 m. – apie 35 tūkst. m3,1913 m. – apie 36 tūkst. m3 žaliavos. Visą žaliavą – juodalksnių ir kitų lapuočių medieną – įmonė įsiveždavo iš kaimyninės Lietuvos miškų, o didžioji dalis produkcijos buvo realizuojama Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse faneros fabrike dirbo apie 200 darbininkų. Karo metu dėl žaliavos, anglies ir darbo jėgos stygiaus įmonė nuo 1915 iki 1917 metų visiškai nutraukė gamybą, o 1917 m. ją bei Smeltės faneros fabriką įsigijo Berlyno bendrovė J. Brūning & Sohn, AG. Naujieji savininkai atnaujino gamybą, 1917-1918 m. fabrikas perdirbo apie 15 tūkst. m3 medienos, gamino aviacijos pramonei skirtas faneros plokštes. Po karo, 1919 m., vėl pasikeitė savininkai, abu Klaipėdos faneros fabrikus įsigijo olandų firma A. Bisdom u. Zoon iš Eindhoveno, abi įmones 1921 m. pavertusi 700 tūkst. markių kapitalą turinčia akcine bendrove. 1919 ūkiniai metai fabrikui buvo neblogi, tačiau po to dėl žaliavos trūkumo iki 1921 m. lapkričio gamino labai mažai. Lapkritį vėl buvo atnaujinta faneros gamyba, 1921-1922 ūkiniai metai buvo normalūs, dirbo 240 darbininkų, buvo perdirbta 24 tūkst. m3 žaliavos. 1921 m. buvo eksportuota 4 tūkst. t faneros, didžioji dalis buvo realizuota Anglijoje, o 1922 m. laivais bei geležinkeliu buvo išgabenta 6 tūkst. m3 faneros bei 300 m3 lentelių cigarų dėželėms“, – rašo J. Žukas.
Fabriką beveik visiškai sunaikino 1923 m. rugpjūtį kilęs gaisras, tačiau įmonė buvo greitai atstatyta ir 1924 m. balandžio pradžioje atnaujino gamybą.
1926-ųjų sausį dienraštis „Lietuva“ rašė, kad Dangės upė iki pat 600 tuo metų darbininkų (dauguma buvo moterys) turėjusio fabriko buvo pagilinta, kad „galėtų įeiti vilktuvai ir baržos“, atplukdydavę fabrikui medieną ir išplukdydavę jau pagamintą faneros produkciją.
Norėjo greitai, gavosi kaip visada
Vasario 7-ąją J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje aprašė išvakarėse turėtą susitikimą su Ščecino akcinės bendrovės „Union“ atstovais dėl tuo metu vis dar nedirbusio jų Klaipėdos trąšų fabriko.
Dar 1869 m. firma „A. Scharfenorth & Co“ prie Dangės buvo pastačiusi nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union“. Fabrikas gamino įvairias trąšas ir kitus chemijos produktus. 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union“ dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis.
1924-ųjų spalio pradžioje į Klaipėdą aiškintis fabriko perspektyvų buvo atvykęs Finansų ministerijos Pramonės skyriaus vedėjas M. Mackevičius.
„Fabriko įrengimas yra pilnoje tvarkoje. Atliekamas remontas vieno lokomobilio; šiaip visų variklių, aparatų, garo katilų, kamerų, kolonų ir kit. padėtis gera; fabrikas prižiūrimas tam tikslui pastatytų žmonių ir daro įspūdžio visai nesenai sustabdytos įmonės. Pats fabriko įrengimas yra senoviškas: pav., sieros rūkštis gaminama iš sieros kolčedano kamerine sistema; varikliai – garo mašinos, kurių jėga perduodama transmisijomis; elektra tarnauja tik apšvietimui. Bendrai imant fabriko įrengimas geras ir jis galėtų būti paleistas labai greit. <…> Prieš karą šitas fabrikas aprūpindavo dabartinę Latvijos teritoriją ir Rytų Prūsus. Ir dabar Latvijos Žemės Ūkio Draugijos domisi ir norėtų iš Klaipėdos superfosfatą gabenti, nes tas būdas jiems yra daug patogesnis ir papiginimas frachto čia labai daug sveria“, – tada dėstė laikraštis „Lietuva“.
Kartu jis pabrėžė, jog gamybos atgaivinimui reikia „žymaus apyvartos kapitalo”, kad būtų nusipirkta fosfatų Floridoje, sieros rūdos Ispanijoje, atsirastų fondas darbininkų algoms. Preliminariai konstatuota, kad kalba gali eiti apie porą milijonų litų, tad „dalyvavimas valdžios fabriko finansavime yra neišvengiamas“.
„Lietuva” tada taip pat informavo, kad Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endriu Borchertas vyks į Karaliaučių, kur yra įsikūrusi „Union“ bendrovės valdyba, ir į Ščeciną, kur veikė kitas tos pačios firmos fabrikas.
1925-ųjų sausio 16-ąją gubernatorius savo dienoraštyje rašė, kad pas jį buvo apsilankęs Nyderlandų vicekonsulas Schim van der Loeff domėjęsis „trąšų fabriko klausymu“, nes tuo nori „užinteresuoti Olandijos kapitalistus“. O vasario 6-ąją pas jį jau buvo atvykę „vyresnysis Štetino fabriko direktorius Benč ir Barkovskis iš Karaliaučiaus“.
„Norėdami išaiškinti, ar apsimoka Klaipėdoj leisti trąšų fabrikas, jie apvažiavo Suomiją, buvo Taline ir Rygoje. Visur rinko statistines žinias, koks yra trąšų reikalavimas. Latvijoje apžiūrėjo Miulgrabene ten veikusią rusų laikais trąšų fabriką. Tas fabrikas yra tik 1/3 didumo Klaipėdos fabriko ir negali būti paleistas, nes rusai išsigabeno visas mašinas. Benčo ir Berkovskio nuomone fabrikas Klaipėdoje pilnai apsimoka paleisti ir Valdžiai padedant (paskolos formoje pirkimui žalios medžiagos ir pirmiems 2-3 mėnesiams darbininkų užlaikymui), tai galima pradėti greitu laiku, kad suspėjus iki rudeniui pagaminti trąšų. Delei konkrečių derybų, aš prašiau juos nuvykti į Kauną“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Visgi planai bei norai, kaip ir gana dažnai nutinka, tada irgi prasilenkė su realybe – gamyba fabrike buvo atnaujinta tik 1928-aisiais.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Oi kaip ilgai į fanerinę (taip vadinom) buvo plukdomi sieliai! Berniukai bėgiodavo jais. Mano vyresnę sesę , prasmukusią taro jų, išgelbėjo kaimynas. Suversti sieliai krante krūvose iki dangaus vėl viliojo berniukus. Prisimenam ir nelaimingas darbinonkų aukas, įkritusias į rūgšties baseinus. Mano mamą presas buvo prispaudęs. Šių laikų gaisras, deja, užglaistytas, o savininkas dėl saugumo nepadarė, ką privalo… Istorijos užmarštin bus nurašyta