Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-08 |
„Atvira Klaipėda“, remdamasi Lietuvos centriniame archyve dabar saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdos krašte 1925 metais.
Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo „Klaipėdos teritorijos gubernatoriaus dienyne“ išdėstė apie užmojį kontroliuoti krašte veikusias organizacijas.
„Man pareikalavus, gauti iš Direktorijos įstatai visų Krašte veikiančių sąjungų. Vienam iš mano valdininkų pavesta susipažinti su jų tikslais ir pakraipa. Apie kenksmingas arba neatatinkančias dabartinėms politinėms aplinkybėms pranešti man. Sąrašas visų sąjungų bus pateiktas atatinkamoms Ministerijoms“, – sausio 8-ąją rašė gubernatorius.
Tą pačią dieną jis dar išguldė, jog Vokietijos konsulas sulaukė 150 000 litų, kad galėtų užbaigti sandorį dėl pastato Parko gatvėje (dabar – K. Donelaičio g. 15, kur veikia Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė).
„Nežiūrint mažesnių reikalų, Konsulato etatai yra daug didesni už Gubernatoriaus Valdybos etatus“, – pastebėjo J. Polovinskas-Budrys.
Kitą dieną jis pažymėjo, jog dar sausio 3-iąją vyresnioji Klaipėdos pašto įstaigos telefonistė, klaipėdietė Reimerytė „buvo iššaukta į vietinį vokiečių konsulatą, kur konsulato sekretorius von Strehlow išmetinėjo jai, kad ji, nors ir vokytė, nepalaiko savųjų ir panašiai“.
Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Valstybės saugumo policijos pastangos įsiskverbti į Klaipėdos krašto nacistines organizacijas 1930–1939 metais“ yra rašiusi, kad Vokietijos konsulatas buvo šios šalies žvalgybos centras Klaipėdoje, tad jį nuolat sekdavo Valstybės saugumo policija.
„Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje tapo viena svarbiausių institucijų, per kurią Vokietija kliudė krašto integracijai į Lietuvos Respubliką. Palaikydamas ryšius tarp Klaipėdos provokiškai orientuotų partijų ir atskirų žinybų Vokietijoje, konsulatas kišosi į autonominio krašto reikalus, rinko karinę ir ekonominę žvalgybinę informaciją. Per Vokietijos generalinį konsulatą Klaipėdoje iš Vokietijos, dažniausiai iš Užsienio reikalų ministerijos, Klaipėdos krašto provokiškai orientuotos kultūrinės organizacijos ir politinės partijos gaudavo didelę finansinę paramą. <…> Jis bendradarbiavo su Klaipėdos krašto provokiškai orientuotomis institucijomis ir atskirais asmenimis įstatymų leidybos, teisėtvarkos, rinkimų organizavimo srityse, rinkdamas žvalgybinę informaciją; per jį t. p. ėjo finansinė parama spaudai (iš Berlyne veikusios bendrovės Concordia), rinkimams, nuo 1924 rudens – vadinamųjų beprocentinių paskolų teikimas autonominių įstaigų valdininkams, išlyginant atlyginimo skirtumą tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos, taip užsitikrinant jų palankumą. 1925 II 10 Lietuvai ir Vokietijai sudarius sutartį dėl pilietybės optacijos, Vokietijos vyriausybė per konsulatą Klaipėdoje ėmė skatinti valdininkus, turinčius teisę optuoti Lietuvos pilietybę, pasinaudoti ta teise, o turinčius teisę optuoti Vokietijos pilietybę – ja nesinaudoti. <…> Jau XX a. 3 dešimtmetyje Lietuvos spaudoje buvo skelbiama, kad Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje įžiebiami konfliktai tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos valdžios, tariamasi su provokiškomis Klaipėdos partijomis dėl jų veikimo ir kita. Tik 1928 X 30 Berlyne buvo pasirašyta Vokietijos–Lietuvos konsulinė sutartis, apibrėžusi konsulinių valdininkų įsileidimo sąlygas, įgaliojimus, privilegijas ir veiklą. Nepaisant jos ir daugkartinių Lietuvos Respublikos reikalavimų atšaukti atskirus generalinius konsulus, Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje nelegalios veiklos Lietuvai nutraukti nepavyko“, – savo ruožtu Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.
Pasak jo, iš kitų Klaipėdos krašte veikusių konsulinių institucijų, Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje išsiskyrė dideliu personalu: 1926 m. pabaigoje jame dirbo 15 tarnautojų (ir keletas sargų bei kurjerių), 1935 m. – apie 40 tarnautojų. Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje vadovybę sudarė kelių lygių Vokietijos užsienio reikalų ministerijos skiriami karjeros diplomatai – generaliniai konsulai, konsulai, vicekonsulai.
Apie tai, kad jau 1925-aisiais Klaipėdos krašte įtampa galėdavo kilti ir, atrodytų, dėl visiškų smulkmenų, byloja J. Polovinsko-Budrio sausio 12-osios įrašas dienoraštyje.
„Daug ginčių spaudoje iškėlė pavadinimas Klaipėdos „Teritorija“ vietoj „Kraštas“. P. Kalnietis už „teritoriją“. Ar vertėtų erzinti šiame dalyke klaipėdiškius?“, – rašė gubernatorius, pridėdamas pastabą, jog prašo „tuo reikalu nusistatymo Pono Min. Pirmininko“, nes jis pats formaliai privalo „prisilaikyti Konvencijos“. Gali būti, kad jo minėtas Kalnietis buvo Ministerijų juriskonsultų komisijos pirmininkas Vincas Kalnietis.
Sausio 13-ąją J. Polovinskas-Budrys aprašė dar vieną, incidentą, susijusį su Vokietijos konsulatu. Pasak gubernatoriaus, į vietinę mutinę buvo atkeliavęs Vokietijos užsienių reikalų ministerijos siuntinys konsulatui, o muitininkai „klaidingai, sykiu su kitais siuntiniais, jį atidarė ir rado jūros žiūroną su lydimu raštu: „tarnybiniams vartojimui Vokiečių Generaliniam Konsului“.
„Konsulatas protestavo motyvuodamas taip: „šitas jūros žiūronas yra dovanojamas Pono Vokietijos Valstybės Prezidento locui uosto garlaivio „von Schliekmann“ kapitonui Johannui Martens už suteikimą pagalbos jūros pavojuje (Seenot) kaipo dovana. Tas žiūronas per rankas Krašto Direktorijos turi būti įduotas minėtam asmeniui“, – rašė gubernatorius.
Jo akimis žiūrint, labai reikšminga aplinkybė buvo tai, kad būtent šis laivas „putšistų buvo numatytas savo reikalams“. Žinia, 1924-ųjų rugpjūtį Klaipėdoje buvo planuota įvykdyti perversmą, o. J. Polovinskas-Budrys vėliau rašytame slaptame pranešime premjerui Antanui Tumėnui išdėstė: „Paimtieji karininkai bei žymesnieji lietuviai valdininkai suėmus juos turėjo būti nugabenti į garlaivį Schliken kaip įkaitai. Jei Lietuvos kariuomenė mėgintų eiti tvarką atstatyti – įkaitai būtų nužudyti. Atskirus asmenis, kaip kad Budrį, arba brolius Gailius, Simonaitį, Vanagaitį buvo nutarta ne sušaudyti, bet pakarti“.
„Taipogi reikėtu atkreipti domę, kad generalinis Konsulatas dažnai ignoruodamas Centro valdžios įstaigas, tiesioginiai kreipiasi į Direktoriją tokiais reikalais, kur turėtų kreipti į Centro įstaigas. Pav., ir šiame atsitikime. Garlaivis ir jo tarnautojai priklauso Susisiekimo Ministerijai, ką Konsulatas gerai žino“, – dienoraštyje akcentavo gubernatorius.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą