Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-04 |
Mirtis – kario kasdienybės dalis, jei ne kaip asmeninė patirtis aplinkoje ir ne jo lemtis, tai kaip eventualybė apsisprendžiant būti kariu bei tarnybos metu permanentiškai rengiantis kovai – psichologiškai, teoriškai, fiziškai, praktiškai. Jo žūtis mūšio lauke dažniausiai vaizduojama herojiškai, o karas ir neišvengiami jo padariniai – mirtis, tai globalūs ir permanentiniai reiškiniai.
Kario mirties samprata kintanti, kaip ir paties karo fenomeno. Knygoje „Gyvenimas ir mirtis Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m.“ analizuojamas tolimas nuo aptarto sakraliojo mūšio periodas.
XX a. pradžioje dominuoja žudymo technologijos, nors senosios tradicijos apraiškų aptinkame ir tarpukariu. Modernybėje šventumą prarandančiam karui buvo suteiktas ideologinis ir nacionalinis pagrindas, jį sustiprinant vertybėmis ir jų, kaip ir kultūros ar net civilizacijos, gynimu – tikru ar menamu, dažnai tai jau tik antraeilis dalykas, maskuojamas deramai parinkta retorika. Kario mirčiai suteikiami kiti, transformuoti, prasmės aspektai, bet aukos bei pasiaukojimo kitų labui ir pagarbos visuomenėje akcentai išlieka.
Karių apsisprendimas, pasiaukojimas kitų labui ir mirtis yra nekintantys karų požymiai. Įprastai karių mirtys siejamos su karo metu, o taikos metu gali atrodyti kaip nepriimtinas reiškinys. Tačiau tarpukariu Lietuvos kariuomenėje iš 3843 nustatytų mirčių atvejų, 1918–1920 m. periodui priskirtinos 2241 kario mirtis, 184 tiksli mirčių data neįidentifikuota, o likę 1418 mirė 1921–1940 m. Bendrai identifikuota 114 nelaimingų atsitikimų aukų, 86 kariai nuskendo, dažniausiai maudynių metu, 65 smurtinių nusikaltimų aukos, 71 savižudybės atvejis ir t.t.
Nepriklausomybės karo metu mūšiuose žuvo apie tūkstantis Lietuvos karių, nuo įvairių, dažniausiai infekcinių ligų mirė apie pusantro tūkstančio, o apie pustrečio tūkstančio buvo sužeisti.
Matyt, labiausiai dėmesį pritraukia, o gal net nuostabą kelia taikos meto mirtys. 1930 m. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos aplinkraštyje buvo rašoma: „Retas mūsų [Lietuvos] kariuomenės manevras apsieina be aukų. Įsikarščiavę kariai, abipusiai susitikę manevrų metu, pavartoja ginklą prieš savo draugus, tokius pat Lietuvos karius: vieni artimose distancijose sąmoningai šaudo į „priešą“, įsikarščiavęs raitelis smogia nuogu kardu pėstininkui, nakties metu, žygyje, kaimynui per neatsargumą ar susitikus išbado durtuvu akis, kiti pereina į kumštynes ir t. t. 1924 m. abipusiuose kariuomenės manevruose per sukeltą suirutę nuo niekšiška ranka paleistų šūvių buvo sužeisti kovos kulipka keli garbingi kariai, iš kurių vienas vietoje mirė.“
Mirtinų incidentų kariuomenėje taikos metu buvo įvairių ir pasitaikydavo kiekvienais metais. 1927 m. rugsėjo 21 d. mokymų metu „netikėtai sprogo rankinė granata“, žuvo Pirmojo pasaulinio ir Lietuvos nepriklausomybės karų veteranas vyr. ltn. Domas Kavaliauskas, o kitas leitenantas ir 17 kareivių buvo sužeisti, iš jų 6 išvežti į Karo ligoninę hospitalizuoti, o 8 paguldyti į pulko ligoninę, 3 po apžiūros grąžinti į kuopą. Incidentas įvyko metant granatą, o į karo ligoninę 5 nuvežtųjų būklė buvo gera – sužeidimai lengvi, vienas sužeistas sunkiai. Paskelbtame nekrologe buvo rašoma, kad „velioniui bemokant kareivius, kaip reikia vartot šautuvo granatą, pastaroji nuleidžiant skeltuvą sprogo neišlėkusi iš šautuvo, ir jos skeveldros pakirto vyr. ltn. Kavaliausko gyvenimo siūlą“.
1927 m. gruodžio 9 d. vakarą į Karo ligoninę buvo atgabentas autokuopos vyr. ltn. Stasys Eidukaitis, karininkas buvo sužeistas į veidą. Anot jo, „sužeidė kitas, neatsargiai apsieidamas su ginklu“.
1928 m. birželio 19 d. Klaipėdoje 4-osios baterijos vyr. ltn. Nikodemas Jakučiūnas, viršila Lingys ir eiliniai Antanas Šimkus, Petras Stankevičius ir Liudas Smilgevičius buvo atvežti į Klaipėdos ligoninę, N. Jakučiūnas ir A. Šimkus mirė tą pačią dieną. Buvo nustatyta, kad artilerijos vyr. ltn. N. Jakučiūnas mirė „dėl nukraujavimo priežasties ryšyje su nesuteikimu jam savo laiku medicinos pagalbos, kadangi šaudymo vietoje nebuvo sanitarijos personalo“. Kvotos metu iš gydytojo kpt. Leono Kenstavičiaus parodymų išaiškėjo, kad šaudant iš pabūklų net poligone jie „nepratę prie savęs turėti sanitarijos puskarininkių“.
1928 m. liepos 3 d. apie 1 val. nakties į Alytų, ulonų pulko ligoninę, buvo atvežtas aviacijos vyr. psk. Adomo Račiukaičio lavonas. Telegramoje teigiama, kad vyr. psk. A. Račiukaitis „Varėnos poligone buvo sužeistas į krūtinės ląstą dviem šūviais, kur, suteikus pirmą pagalbą, buvo gabenamas į ulonų pulko ligoninę, bet nepavažiuojant Alytaus 18 kilometre mirė“. Minėtas vyr. puskarininkis, vengdamas atsakomybės už pasipriešinimą ginklu ir įsakymo padėti ginklą į sandėlį neįvykdymą, nusišovė po susišaudymo su dalies budėtoju kpt. Antanu Kuncaičiu.
Dalyvaujant didžiuosiuose kariuomenės rudens manevruose tarp Kėdainių ir Kauno, ore ties Kėdainiais susidūrus (vienam užskridus ant kito) dviem lėktuvams 1936 m. rugsėjo 25 d. žuvo karo aviacijos lakūnas jns. ltn. Antanas Skaržinskas.
1938 m. birželio 29 d. ties Jonava įvyko motociklo, kuriuo kariai vyko į Gaižiūnų poligoną, avarija. Jos metu psk. Henrikas Meškėnas buvo sunkiai sužeistas, „nuo stipraus smūgio lūžo galvos kaulai ir įvyko smegenų sukrėtimas“ ir liepos 4 d. mirė. Šio kario brolis Leonas taip pat žuvo, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 1934 m. liepos 25 d. per lėktuvo avariją.
Užtikrinant karių asmens higieną, tarpukariu šiltuoju metų laiku buvo nustatyta, jog periodiškai maudynės vykdavo atviruose vandens telkiniuose – upėse, ežeruose, jūroje. Prasti plaukimo įgūdžiai, maudynių vietovės nepažinimas ar noras pasirodyti prieš dalinio draugus lemdavo skaudžias mirtis, kurios pasitaikydavo beveik kiekvienais metais.
1922 m. įsakyme kariuomenei buvo rašoma: „<…> Žūti per neatsargumą, per apsileidimą – reiškinys nenormalus, galįs rasti sau vietos kaip retenybė, kaip išimtis. Deja, pas mus [Lietuvos kariuomenėje] tokie įvykiai per daug jau dažnas reiškinys. Žūva kariai dėl neatsargaus ginklo vartojimo, besimaudydami, beplukdydami arklius, besivažinėdami laiveliais ir t. t. Matyt, kariai maudosi, plukdo arklius, važinėjasi laiveliais kur ir kaip kam patiko, be jokios viršininkų priežiūros, be jokių atsargumo priemonių, ir to viso pasekme turime jau visą eilę šią vasarą nuskendusių kareivių.“
1923 m. liepos 12 d. Nemune paskendus 6-ojo pėstininkų pulko jns. psk. Petrui Poškui, atlikus tyrimą buvo konstatuota, kad vieta maudyklai Nemune buvo parinkta netinkamai. Upėje toje vietoje buvo gili duobė, be to, prie maudyklos nebuvo gelbėjimo priemonių – nei valties, nei karčių, nei kitos skęstančiųjų gelbėjimui tinkamos įrangos. Dalinio vado įsakymai buvo duoti, tačiau vadas nė karto faktiškai nepatikrino, kaip praktikoje jie įgyvendinami. Todėl pulko vadas plk. ltn. Pranas Tvaronas už tai, kad netikrino, kaip vykdomi jo įsakymai, buvo nubaustas įspėjimu, o 2-osios kulkosvaidininkų kuopos vadą ltn. Vincą Aksomaitį už netinkamai parinktą maudynių vietą kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas pavedė nubausti pulko vadui savo nuožiūra.
1925 m. liepos 25 d. Bieniūnuose (Nedzingės valsčius), ežerėlyje netoli kapinių 2-ojo artilerijos pulko eilinis Petras Trapulionis nuskendo maudydamas arklius.
1928 m. liepos 14 d. vienas maudydamasis Nemune neleistinoje vietoje nuskendo Transporto rinktinės eilinis Balys Pocius.
1935 m. birželio 26 d. po pietų 1-ojo pėstininkų pulko kuopos vadas kpt. Vincas Mickeliūnas įsakė jns. psk. Matukui vesti kuopos karius maudytis į Šventosios upę, į vietą, kuri nebuvo tam numatyta. Pats maudynių neprižiūrėjo. Maudynių vietoje upės gylis siekė 4 metrus, gelbėjimo priemonių nebuvo, ir eilinis karys Pranas Kuodys paskendo. Už nusižengimą kpt. V. Mickeliūnas buvo nuteistas dviem mėnesiams arešto kalėjime.
1935 m. rugpjūčio 9 d. ryte Nevėžyje prie Panevėžio maudynių metu paskendo 1-ojo kavalerijos pulko sanitarijos vyr. psk. Vladas Brazaitis. Karys į Panevėžį buvo atvykęs pirmą kartą, todėl maudynių metu „pataikė į pavojingą vietą ir nuskendo“.
1935 m. rugpjūčio 13 d. dėl patirtos traumos maudynių metu mirė 2-ojo pėstininkų pulko karys Klemensas Lekavičius. Nekrologe buvo rašoma, jog karys „buvo šokimo į vandenį auka“. „Mokomoji kuopa buvo jau bebaigianti maudytis. Tik keli drąsesni vyrai, jų tarpe ir Klemensas, šokinėjo nuo kranto į Nemuną. Atėjus eilei, linksmas, pasitikįs savimi, Klemensas pasišokėjęs nuo kranto pakilo į orą ir kaip strėlė galva žemyn nėrė į vandenį… Iš Nemuno jau jį draugai išnešė ant kranto“.
Kitą dieną – rugpjūčio 14 d. – Baltijos jūroje maudynių metu paskendo 6-ojo pėstininkų pulko vyr. psk. Artūras Klidzinis. Puskarininkis kartu „su savo draugais minėtą dieną nuvyko į jūrą atsigaivinti jos bangose. Bet štai įvyksta nelaimė. Nuėjęs toliau nuo kranto į banguojančią jūrą, su viena panele maudosi ir ją moko plaukti. Grįždami į krantą, pateko į bangų išmuštą duobę. Pradėjo skęsti panelė, su kuria jis maudėsi. Jis ją gelbėjo, tačiau pats žuvo jūros bangose. Minėta panelė buvo ištraukta kitų puskarininkių ir atgaivinta, o Artūro kūnas dingo jūros bangose, nors buvo stengiamasi surasti. Po 2 val. buvo išplautas toliau nuo nuskendimo vietos“.
Tai tik keli dramatiškos ir liūdnos istorijos epizodai iš tarpukario Lietuvos gyvenimo aktualijų.
Plačiau šia Lietuvos karių mirčių tarpukariu tema knygoje „Gyvenimas ir mirtis Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m.“, kurios pristatymas vyks balandžio 9 d. 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, Turgaus g. 8.
Tekstas parengtas nenaudojant nuorodų į pirminius šaltinius pagal knyga: JOKUBAUSKAS, V. Gyvenimas ir mirtis Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2023. – 512 p. ISBN 978-609-481-186-9
Parašykite komentarą