Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-14 |
Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, labai daug kalbėta apie laisvę, jos sampratą ir vertę. Cikle, kuris Lietuvoje prasideda sausį ir baigiasi kovą, iš tiesų labai daug progų prisiminti laisvę ir jos gynėjus – 1991-01-13 aukas, 1863–1864 metų sukilimo dalyvius, kurie šiemet bus prisimenami sausio 19-ąją, 1918-02-16 signatarus ir Lietuvos partizanus, 1949-02-16 pasirašiusius Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, pagaliau 1990-03-11 signatarus.
Rytoj Klaipėdoje bus minėjimas dar viena proga. Ir šiame minėjime nemenką vaidmenį vaidins žodis „laisvė“. Pagaliau ir vyks tas minėjimas prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“. Tai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923-iasiais minėjimas.
Klausimas yra, kada pagaliau minėtame dviejų mėnesių cikle rasime deramą vietą ir tiems, kurie žuvo 1923-iasiais Klaipėdoje ir kurie, kaip skelbia paminklas Klaipėdoje, irgi žuvo už laisvę?
Mano nuomone, tą reikia padaryti. Tik turime aiškiau įvardyti, kieno laisvės vardan jie paaukojo gyvybę, ir kada, priklausomai nuo atsakymo į pirmąjį klausimą, yra geriausia proga jų indėlį minėti.
Sausio 15-oji – tinkama diena pagerbti tuos, kurie 1923 m. žuvo, kad Klaipėda taptų Lietuvos dalimi. Reikia tik viltis, kad rytojaus scenarijaus autoriai nepamiršo, jog iš viso buvo 18 aukų: žuvo 12 Ypatingo paskyrimo rinktinės lietuvių, trys vietos civiliai, du Prancūzijos kariai ir vienas vietos policininkas.
Vis dėlto čia verta stabtelėti. Nes gyvenime taip jau yra, kad dažnai darome veiksmus todėl, kad taip išmokome, kad tie veiksmai mums tampa rutininiai, įprasti (net sakome „tradiciniai“). Tokiais atvejais retai kada susimąstome, kodėl juos darome ir apskritai, gal verta kažką daryti kitaip. Tad išvakarėse norisi vėl pasvajoti, o kas būtų, jeigu vieną kartą peržengtume „tradiciją“, kurią mums kažkas užprogramavo ir pradėtume kelti klausimą, ar tikrai Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėtų būti švenčiamas (tik) sausio 15-ąją.
Ne, tai ne nesąmonė. Tai argumentuotas svarstymas, nes:
1) 1923-01-15 Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos dalimi. Tądien buvo pasirašytos paliaubos, kurios buvo (abi pusės tą suprato ir pripažino) laikinas susitarimas. Klaipėdoje po 1923-01-15 mėnesiui susidarė dvivaldystė: pagrindinės sąjunginės valstybės tebelaikė (ir Lietuva to ignoruoti negalėjo), kad Klaipėdą jos vis dar valdo.
2) Nei tądien (sausio 15-ąją), nei kitą dieną 1923-iaisiais šventės Klaipėdoje nebūta. Atvirkščiai, laukiant atvykstančių sąjungininkių laivų, būta daug nerimastingų nuotaikų, kaip viskas rutuliosis toliau.
3) Tarpukariu Lietuvos valstybės vadovams nebuvo patogu skelbti šios dienos šventine, atmintina ar net viešai rodytis jos minėjimuose. Jie tą darydavo labai retai, kadangi istorija, kurią priminė Sausio 15-oji, švelniai tariant, nebuvo visai maloni. Ypač galvojant apie tai, kaip prieš Lietuvą ją galėtų išnaudoti tiek Vokietija, tiek pagrindinės sąjunginės valstybės. Todėl kai 1924-aisiais Kaune vyko pirmųjų metinių minėjimas, jis net buvo perkeltas į 1924-01-19, siejant tai su kitu ne mažiau inscenizuotu įvykiu, kurį tačiau buvo daugiau galimybių parodyti kaip demokratijos išraišką – vadinamojo Šilutės seimo deklaracija.
Sausio 15-oji Lietuvoje tarpukariu niekada netapo valstybės švente. Jos ritualą pasiūlė ir labiausiai propagavo Lietuvos šaulių sąjunga. Nes šiai organizacijai tai buvo būdas pagerbti aukas; būdas savo viduje ugdyti supratimą, kokios reikšmės darbus gali padaryti visuomeninė iniciatyva; būdas prisiminti tai, ką patys šauliai vadino svarbiausiu savo nuopelnu Lietuvos valstybei. Viso to neturėtume atsisakyti, nes tai vertybės, nepaprastai svarbios ir šiandien. Bet galvoju apie tai, kaip visa tai integruoti į nacionalinį pasakojimą, kurio pagrindinis leitmotyvas – kova už Lietuvos laisvę. Ir galvodamas apie tai, manau, kad tikrąją Lietuvos praturtėjimo Klaipėdos kraštu dieną turėtume minėti Vasario 16-ąją.
Nes:
1) 1923-02-16 pagrindinės sąjunginės valstybės priėmė sprendimą perduoti suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai. Istorija tuo irgi dar nesibaigė, nes dar laukė derybos dėl Klaipėdos statuso Lietuvos sudėtyje. Nepaisant to, po šio sprendimo sąjungininkės iš Klaipėdos pasitraukė. Taigi, suverenitetas buvo perduotas Lietuvai; Lietuvos Respublika pradėjo legaliai ir realiai Klaipėdą valdyti.
2) Būtent tą dieną 1923-aisiais Klaipėdoje žmonės šventė tapsmą Lietuvos dalimi, nes, sužinojus šią naujieną, liejosi emocijos, giedoti himnai, o vietinė ir nacionalinė spauda po kelių dienų skelbė apie esminę permainą Klaipėdos ir visos Lietuvos istorijoje.
3) 1923-02-16 sprendimas reiškė, kad Klaipėda tampa Lietuvos dalimi cesijos būdu, kitaip tariant, paisant tuo metu galiojusių tarptautinės teisės normų. Nepatogaus turinio, kurį ne visada verta prisiminti, čia gerokai mažiau nei kalbant apie tai, su kuo siejasi 1923 m. sausio 15-oji.
4) Vasario 16-oji yra diena apie laisvę. Tą dieną moderniojoje Lietuvos istorijoje įvyko daugybė dalykų, kurie visi sukasi apie šį žodį. Ir Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo labai esminis žingsnis tos laisvės link. Nes 1918 m. vasario 16 d. ta laisvė buvo deklaruota, o norint ją pasiekti iš tikrųjų, reikėjo dar nuveikti labai daug. Įskaitant – žengti žingsnius ekonominės nepriklausomybės link. Tuo metu ekonomine prasme Lietuva buvo Vokietijos „įkaitė“. Lito įvedimas ir Klaipėdos prijungimas buvo du esminiai žingsniai, ilgainiui leidę nuo šios priklausomybės išsivaduoti. Abu juos, beje, žengė tas pats Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas. Taigi, be Klaipėdos prijungimo Lietuvos laisvės įtvirtinimas būtų buvęs gerokai labiau komplikuotas, jeigu (dalis istorikų mano ir taip) išvis įmanomas.
Kai prieš šimtą metų, 1925-09-27, tuometinėse Klaipėdos miesto kapinėse Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Budrys ir kiti atidengė paminklą „Už laisvę žuvusiems“, suprantama, kad toji laisvė buvo suprantama, švelniai tariant, įdomiai. Tada pasakota istorija apie tai, kaip kažkas atnešė laisvę klaipėdiečiams, kurie, suprask, iki tol buvo pavergti.
Taip, gal tai ir buvo nuoširdi dalies vietos lietuvių jausena. Bet daugumą Klaipėdos krašto gyventojų (įskaitant daugumą vietos lietuvių) toks pasakojimas vargu ar įtikino. Nes dauguma vietos lietuvių revoliucijų nekėlė, klausė valdžios, bet viduje buvo gerokai laisvesni nei žymiai vėliau išbaudžiauninti „didlietuviai“. Iš tiesų pasakojimas apie laisvės atnešimą klaipėdiečiams išreiškė ne ką nors kitą, o kelis dešimtmečius „didlietuvių“ plėtotą stereotipą apie vokiečių įtakai pasidavusius, savo „tikrąjį“ lietuviškumą privilegijų vardan paaukojusius „mažlietuvius“. Būtent todėl, kad tai buvo stereotipas, nesu tikras, kiek dar ilgai tas senasis pasakojimas apie pajūriui 1923-aisiais atneštą laisvę Lietuvoje turėtų būti puoselėjimas šiandien.
Kuo esu tikras, tai neginčijama Vasario 16-osios laisvės konotacija. Jajai Klaipėdos tapsmas dalimi Lietuvos po 1923-02-16 prideda dar vieną riebų sluoksnį. Ir kalbama čia ne apie kažkiek prasimanytą „klaipėdiečių laisvę“; kalbama apie realią visos Lietuvos laisvę, kurios be Klaipėdos tarpukariu nebūtų.
Taigi svarstymuose apie Lietuvos laisvę nepamirškime, kad ir šiandien Klaipėda tam tikrais aspektais yra tos laisvės garantė.
O rinkdamiesi minėjimui rytoj, nepamirškime, kad nueiti prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ nemažiau prasminga būtų ir Vasario 16-ąją. Lygiai prasminga būtų pagerbti ne tik Erdmoną Simonaitį ar Joną Budrį, bet ir pagalvoti apie būdą, kaip tokia pagarba galėtų pasimėgauti Jonas Žilius, Ernestas Galvanauskas, Vincas Krėvė-Mickevičius ar Pranas Klimaitis – kiti svarbiausi laisvos Lietuvos su Klaipėda „architektai“.
Tekstas skelbtas autorius socialiniame tinkle
Istoriją reika žinoti, geras straipsnis. Tik vargu, ar reikia keisti sukilimo minėjimo dieną