Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-31 |
Klaipėdos dramos teatro aktorius Džiugas Grinys išgyvena sėkmės laikotarpį – šį mėnesį jo veidas perskriejo ir Lietuvos kino teatrus. Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ aktorius atlieka pagrindinį vaidmenį. O vasario 14 d. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis įkūnys Oskarą, centrinį vaidmenį latvių režisieriaus Elmars Senkovs režisuojamame spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ pagal taip pat latvio Andris Kalnozols romaną tuo pačiu pavadinimu.
Iš tiesų nelabai yra kada apie tai galvoti, jaučiu, kad įsijungė automatinis režimas: repetuoju Klaipėdoje, tada sėdu į autobusą ir važiuoju į interviu Vilniuje, dar ten suvaidinu spektaklyje ir vėl grįžtu į repeticijas Klaipėdoje. Šiaip repeticijos būsimam spektakliui man pirmame plane ir jos mane labai įžemina. Esu pavargęs, bet taip pat esu labai susimobilizavęs, jaučiu, kad viskas pasireikš po premjeros. Dabar jau matau finišo tiesiąją ir esu susitelkęs į ją.
O kalbant apie „Pietinia kronikas“ premjerą – smagu sulaukti tiek dėmesio, niekada nesu gavęs tiek daug žinučių, dabar kasdien po kokį penkiasdešimt ir jose žmonės džiaugiasi filmu. Man pačiam labai malonu, kad žiūrovai mini, jog tikėjosi nueiti ir gerai pasijuokti, bet pažiūrėję išėjo iš salės suspausta širdimi. Jaučiu, kad vyksta kažkoks keistas reiškinys, šis filmas visus apjungė.
Esu gimęs 1998 metais. Man atrodo, kad 90-ieji buvo šiek tiek laukinis laikas, šiek tiek baisus laikas, kuomet nežinia, kas tikra ir realu, kur fufliakas ir kur originalas, laikas, kai dairaisi per petį, kai daug didesnis nusikalstamumas, bet taip pat ir daug daugiau laisvės, kad net neaišku, ką su ja daryti. Bet kurdamas savo vaidmenį žiūrėjau ne į istorinį kontekstą, o į žmogų, galvojau apie save tokio amžiaus, juk mūsų kūnai, visi mes, veikiam vienodai. Mes visi pereinam per pirmus kartus, per nežinomybę, visi kamuojamės su ateities klausimu. Buvo įdomu grįžti į laiką, kai visi tie pojūčiai man buvo aštriausi ir tikriausi. Taip, kažkas labai gražiai pasakė, kad filmas yra odė jaunystei, tad džiaugiuosi, kad ir savo jaunystę pavyko įrėminti jame.
Spektaklio medžiaga nuostabi, kai perskaičiau „Mane vadina Kalendorium“, pasirodė, kad šis kūrinys yra labai reikalingas. Jis kalba apie dalykus, kurių mums labiausiai trūksta. Romane yra ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško, jame sakoma, kad žmogaus gyvenime svarbiausia trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė, o iš visų jų svarbiausias – meilė. Man atrodo, to pasaulyje šiuo metu labiausiai ir trūksta.
O pats Oskaras tikrai kitoks. Šiuo metu gaunu nemažai didelių vaidmenų ir pastebiu, kad jie visi turi savyje kažką labai savito, bet po tuo slypi didelis tikėjimas, šviesos ir meilės ieškojimas. Būtent tuo Oskaras man ir yra įdomus. Eidamas savo gyvenimo keliu, visiškai nesąmoningai jis tampa bendruomenę apjungiančia ir aplinkinius gelbėjančia figūra. Jis suburia miestelio vienišius ir atstumtuosius, tą darydamas auga ir pats. Priartėti prie kitų jam padeda tai, kad jis niekada neteisia aplinkinių, priima juos tokius, kokie jie yra.
Skaitydami knygą suprantame, kad nors ji neįvardijama, Oskaras turi kažkokią diagnozę, bet nepaisant jos jis atrodo sveikiausias, kyla mintis, kad tokiems žmonėms kaip jis turėtų priklausyti pasaulis. Jo siela tyra ir nesutepta. Ir man tai didelė užduotis, labai sunku suvaidinti visiškai tyrą, nesuteptą žmogų.
Man svarbūs keli dalykai. Stengiuosi perimti jo mąstymo būdą ir tą bandau pasiekti dirbdamas su tekstu, pavyzdžiui, knygoje yra epizodas, kad Oskaras pasiima telefonų knygą, surenka bet kokį numerį iš jos ir kalba su atsiliepusiaisiais. Repeticijų metu darėme įdomų pratimą, aš skambinu ir nežinau, kuris iš personažų atsilieps, jiems atsiliepus mano užduotis – kuo ilgiau palaikyti pokalbį. Jie pasakoja savo istoriją, o aš turiu reaguoti kaip Oskaras, tad jei kažkas sako, kad smarkiai gėrė ir jam buvo balti arkliai – Oskaras tai priims tiesiogiai, teirausis, kaip pas kažką bute gali tilpti balti arkliai, iš kur tas žmogus gavo baltų arklių ir panašiai.
Kitas dalykas – stengiuosi nuoširdžiai susirūpinti kiekvienu personažu, su kuriuo kontaktuoju scenoje, stengtis padėti ir įsiklausyti. Kadangi jis mažai kalba su aplinkiniais, man atrodo, kad jis moka nepaprastai gerai į juos įsiklausyti.
Knyga apie Andrį, ji jam padėjo išgyventi, jį išgelbėjo. Jo pasakojimai susitikimo metu mums padėjo suprasti, kur yra visa ko šaknys, iš ko viskas atsirado. Jis papasakojo ir istorijas apie kai kuriuos tikrus personažų prototipus, situacijas, knygoje, aišku, visa tai transformuota. Mums, aktoriams, šis susitikimas buvo nepaprastai naudingas.
Tai ne pirmas kartas, kai darbe susitinkame su tekstų autoriais, tose pačiose „Pietinia kronikose“ dirbome su Rimantu Kmita. Jei tik yra galimybė kuriant sutikti autorių – nuostabu. Kita vertus, yra ir pavojaus, kad jei autoriaus įsitraukimas bus labai didelis, pavyzdžiui, jei dramaturgas stato savo pjesę, jis labai aiškiai žinos, kaip kas turi atrodyti, tuomet gali dingti aktorių ir režisieriaus patiriamas teksto dekodavimo džiaugsmas
Tekstas. Tai 50 puslapių monologas. Šiuo metu būtent tai sunkiausia, bet jau beveik visą moku.
Taip, man labai patinka, kad šis režisierius labai gerbia aktorius, be to, sukuria tokią kūrybinę žaidimo aikštelę, kurioje mums visiems labai smagu žaisti ir pats dalyvauja tame žaidime. Man labai patinka ir tai, kad Elmaras turi puikų humoro jausmą Jaučiasi, kad jam šis spektaklis labai svarbus, jis žino, ką nori juo pasakyti ir dirbdami kartu atrandame vis daugiau svarbių dalykų jame.
Turbūt po susitikimo su Andriu, kai pamačiau, kaip šis romanas, jo rašymas jam padėjo. Atsirado mintis, kad ir spektaklis, kurį šiuo metu kuriame, taip pat gali turėti panašų poveikį žiūrovui bei mums patiems, jį kuriantiems. Tai supratus, visas procesas įgavo dar didesnį svorį, vertę.
Šįkart labai gražus laukimas, man įdomu, kaip žiūrovas priims tokį šviesų spektaklį. Jeigu jis surezonuos taip, kaip skaitytojus paveikė A. Kalnozols knyga, bus labai gerai. Man šis spektaklis svarbus, dėl to dar labiau laukiu premjeros. Jaučiu jame panašias temas kaip ir „Pietinia kronikose“, visa mano kūryba eina panašia linkme, džiaugiuosi dėl to.
Parašykite komentarą