Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-02-17 |
Teatras yra galinga jėga.
Vos pasklidus žiniai, kad latvių režisierius Elmaras Senkovas stato Klaipėdos dramos teatre prieš ketvertą metų Latvijoje išleistą ir jau kultine gimtinėje tapusią Andrio Kalnozolo knygą ,,Mane vadina Kalendorium“, ši knyga tapo labiausiai geidžiama ir mūsuose. Bent jau Klaipėdoje. Bibliotekose susidarė eilės, knyga keliavo iš rankų į rankas ir jai abejingų tikrai nebuvo. Nes ji paprasta, bet labai jautri ir šviesi.
Rašytojas Rimantas Kmita, kalbėdamas ir apie savo romanus ,,Pietinia kronikas“ ir ,,Remyga“ bei vienos jų ekranizaciją, kitos – inscenizaciją, sako, kad populiarioji kultūra taip pat gali turėti išliekamąją vertę, ypač, jei ji yra keliassluoksnė – kam reikia išorės, pasiims tik ją, kam reikia gylio – išgirs ir pamatys daugiau. Svarbu ir tai, ar žiūrovas gali identifikuotis su kūrinio turiniu ar veikėjais. Save matome tikrai ir Kalnozolo knygoje, ir jos inscenizacijoje Klaipėdos dramos teatre.
Labai akivaizdu, kad tai yra inscenizacija. Spektaklio kūrėjai tiesiog lieka romano užhipnotizuoti ir beveik visą paraidžiui perkelia į sceną, pagrindiniam herojui ir protagonistui Oskarui – aktoriui Džiugui Griniui – užkraudami, oi, nemenką naštą: būtinybę išmokti 50 puslapių teksto ir jį atvaidinti.
Ta romano hipnozė ir pakiša koją: spektaklis trunka daugiau nei 4 valandas. Nebijau ilgų spektaklių, labai geri dalykai laiką sutrumpina iki akimirkos. Bet šiuo atveju taip neatsitinka. Ir spektaklis patiria iššauto šampano agoniją. Pirmas veiksmas – puikus, putojantis ir su džiaugsmo burbuliukas, antras veiksmas dar turi skonį ir kažkiek kvapo, na o trečias – tiesiog limonadas Diušės. Ir tai, kas turėjo būti kulminacija, virsta nuovargio dehidratacija… Esu iš tų žmonių, kurie greičiau skundžiasi nemiga, nei nosies knapsėjimu ramybės būsenoje, bet penktadienio vakarą 22.30 val. po trijų spektaklio valandų pajutau pelnytą norą nusnūsti.
Bet neabejotinai spektaklis turi ir daug pliusų. Juo Klaipėdos dramas teatras pagaliau iš dramblio kaulo bokštų orbitų, kuriuose labai sėkmingai ir gražiai, ir rafinuotai, ir dažnai iš piršto laužtai kalbėjo apie ką tik nori, tik ne apie mus, nusileido į žemę, į mūsų laiką, į mūsų piktvotes ir skaudulius. Ta prasme – ir į mūsų širdis, dažnai aklas arba nusukančias akis nuo negražių dalykų, nuo vienišų senukų, priklausomų žmonių, neturtingų ir nelaimingų.
Spektaklis prabyla į žiūrovą skečais, hiperbolizacija, tokiomis priemonėm ir personažais išvalydamas ir atlaisvindamas centrinę scenos erdvę pagrindiniam herojui Oskarui, į kurį įsikūnijo Džiugas Grinys. Rašau ,,įsikūnijo“, nes tas 4 val. scenoje aktorius ir kūnu, ir siela yra tiesiog kiek autistišku ar turinčiu kažkokį kitą sutrikimą žmogaus realybės mediatoriumi. Spektaklio vinis, centras, gal net priežastis yra Džiugas Grinys. Tai visiškas šio nepaprastai talentingo aktoriaus benefisas. Ne be priežasties citavau R. Kmitą: Džiugas filme ,,Pietinia kronikas“ atlieka pagrindinį vaidmenį. Kas matėt filmą – Vilniuje, Šiauliuose ar Molėtuose (didžiuojuosi, kad mano gimtinė išugdo TOKIUS grynuolius, kaip Džiugas!) – pirkite bilietus ir į šį spektaklį, dar vasario 20 ir 21 d. vietų balkonuose keletas yra.
Į spektaklį verta eiti jau vien dėl Džiugo Grinio sukurto vaidmens. Man jis tikrai buvo geresnis ir už Hofmaną filme ,,Lietaus žmogus“ (Džiugas viename interviu yra minėjęs, kad mokėsi ir iš jo, ir super sėkmingai, ir tikrai nekopijuojant), kuris buvo pirmoji ekrano kregždė, prabilusi ir parodžiusi ekranuose kitokio žmogaus gyvenimą.
Džiugas Grinys tiesiog pakeičia net kūną: jo delnai ir pirštai išsilenkę (iš pradžių net pagalvojau, gal tie pirštai dirbtinai prailginti), ypatingai – rodomasis pirštas, kuriuo jis atlieka pasikartojančius judesius. Tokiais rankų judesiais turintys sutrikimų žmonės išreiškia savo nerimą. Visa kūno plastika, reakcijos kuria tokį stiprų magnetizuojančio tikrumo pojūtį, kad negali atitraukti akių. Nieks manęs neklausia, bet iš anksto duodu Džiugui Auksinį scenos kryžių, nes neįsivaizduoju, kad gali būti geresnis vaidmuo šių metų Lietuvos teatrų scenoje. Šis aktorius toks pat puikus ir kitame šio spektaklyje – ,,Storas sąsiuvinis“, irgi labai rekomenduoju pažiūrėti. Negaliu nepaminėti, kad Džiugas – Oskaro Koršunovo mokinys, metras turi gebėjimą pralaužti ledą ne tik iki sidabro, bet – ir iki pat aukso.
Bet šis spektaklis – ne apie kitokio žmogaus gyvenimą. Oskaras, kaip minėjau, tik mediatorius, kuris savo dienoraštyje mums ištransliuoja jo matomo pasaulio vaizdą. Be galo jautrus žmogus be filtro, be išankstinių nuostatų, sugebantis priimti kiekvieną. Ir čia yra didžioji pamoka mums, kurie nepatogų ir negražų pasaulį dažniausiai palieka už savo matymo borto.
Oskaras nepalieka. Jis draugauja ir kuria su to ribinio pasaulio žmonėmis: ligotais, geriančiais, visų pamirštais.
Pašersime jus popsu, – kažkaip panašiai prieš premjerą pasakė Janinos personažo kūrėjas Darius Meškauskas. Į tai galiu atsakyti: šerkite, jei popsas tikras, jis man skanesnis nei bekvapis ir besielis neįžiūrimai ir nepajaučiamai aukštų materijų kūrinys. Ir nepamirškite, kad Klaipėdos dramos teatre jau yra nudrožtų, plastiku virtusių spektaklių, primenančių netikras gėles, kurios gražios tik išorinio grožio gerbėjams.
Bet šis Dariaus Meškausko sukurtas personažas tikrai krito žiūrovams ir į akį, ir į širdį. Ryškiai forsuotas, komedijinis, toks faktūrinis iš karto sulaukė salės pripažinimo. Gal aktoriui ir atrodo, kad tas vaidmuo toks skečinis, lyg pigokos meninės vertės (vyras vaidina moterį, ak, kaip banalu!), bet ne aktoriai, o režisierius dėlioja visą spektaklio struktūrą ir jam aplink Oskarą reikia būtent tokių, vieno plano ryškių personažų. Spektaklis turi tą išorinį populiariosios kultūros drabužėlį, bet jame yra ir antras, ir net truputį trečias planas.
Tas trečias planas – tai švytėjimas, tai spindulys, tai meilė, tai gyvenimo šviesa, kuri Džiugo Griniaus herojų veda per gyvenimą, kuri net tamsiausiose akimirkose ir landynėse padeda matyti kito žmogaus grožį. Nesvarbu, ar jis bedantis, ar smirdantis, ar prasigėręs.
Teatras – labai tikslus menas, žiūrėjau šį spektaklį iš balkono, ir kai Oskaras atsidurdavo tame šviesos spindulio epicentre, ant jo veido nuo kepurės snapelio krito šešėlis ir vietoj švytėjimo buvo dėmė… Teatro legenda režisierius R. Wilsonas Kauno dramos teatre statydamas ,,Dorianą“ nubraižė ant scenos grindų aktorių judėjo kelią milimetro tikslumu…
Nors spektaklis tikrai labai per ilgas, bet akivaizdžiai matėsi, kad jis visai teatro trupei buvo šventė. Aktoriai per vakarą persikūnijo net į 5 ar 6 personažas. Kaip koks Kalėdų vakarėlis, kuriame daug džiaugsmo tuo, ką darai ir nuoširdumo. Būtent šitos emocijos labai trūko pastarųjų metų Klaipėdos dramos teatre…
Parašykite komentarą