Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-17 |
Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai, galutinai sureguliavę, kaip Lietuva turės valdyti 1923-iųjų sausį jėga užimtą Klaipėdos kraštą, buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d. Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tapo vadinamosiomis signatarinėmis valstybėmis. Jos įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją.
Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto perdavimo jai dokumentus pasirašė gegužės 17 d., šie dokumentai buvo deponuoti Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tačiau signatarinės valstybės neskubėjo ratifikuotui šios konvencijos. Jų ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d. ir tik tada buvo baigtas tarptautinis juridinis Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybę.
Kol tai nebuvo padaryta, Lietuva nerengė rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį ir dėl to sulaukė tarptautinio spaudimo.
Nepasitenkinimą rodė net ir neutralieji švedai
Lemiamą politinį vaidmenį krašto prijungimo procese suvaidinęs, 1923-1924 m. premjero pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, po atsistatydinimo nuo 1924-ųjų rugsėjį tapo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Londone. Jis 1924-ųjų gruodžio 4 d. siuntė Užsienio reikalų ministerijai šifruotą telegramą, kurioje informavo, kad britų Užsienio reikalų ministerija rengia notą Lietuvai dėl to, kad tuometinė Klaipėdos krašto direktorija „nepatenkinanti gyventojų didžiumos“ – tuo metu tebedirbo 1923-iųjų vasario 15-ąją dar sąjungininkų palaiminta Viktoro Gailiaus vadovaujama direktorija.
Istorikai Vygantas Vareikis ir Arūnė Liucija Arbušauskaitė straipsnyje „Nauji duomenys apie padėtį Klaipėdos krašte 1925 metais: Jono Budrio dienoraštis“ rašo, jog prolietuviškai V. Gailiaus direktorijai nuolat oponavo vokiškos partijos.
„1924 m. birželio pabaigoje J. Budriui buvo įteiktas vokiečių organizacijų memorandumas, kuriame buvo keliami politiniai reikalavimai dėl vokiečių kalbos vartojimo lauko išplėtimo, nuverstų paminklų atstatymo, cenzūros apribojimo ir Bažnyčios palikimo Prūsijos konsistorijos pavaldumui. 1924-1925 m. krašte vyko aštrus ginčas dėl Bažnyčios, kurią Lietuvos valdžia siekė atskirti nuo Prūsijos konsistorijos, o vietos gyventojai tai suvokė kaip bandymą sustiprinti katalikybės įtaką“, – rašė istorikai.
E. Galvanauskas minėtoje savo telegramoje nurodė, jog britų Užsienio reikalų ministerijai nemaloni buvo ir „prekybos padėtis“ Klaipėdos krašte.
„Dėl rinkimų Seimelin nusistatymas kitėja, sako, konvencija nedraudžianti atlikti rinkimus ir pirm jos ratifikavimo ir deponavimo. Tai prieštarauja konvencijai. Matoma čia vokiečių įtaka“, – rašė E. Galvanauskas.
Panašus signalas šifruotoje telegramoje Užsienio reikalų ministerija pasiekė ir gruodžio 30-ąją iš Stokholmo. Ją siuntė ten rezidavęs Lietuvos atstovas Skandinavijoje Ignas Jurkūnas-Šeinius.
„Švedų delegacijos Romon ir Brandingo sekretorius Botreman pasakojo man vakar, kas seka: posėdžiaujant Romoje Tautų Sąjungos tarybos tarpe viešpatavo didelis nepasitenkinimas dėl Lietuvos politikos Klaipėdoje ypatingai dėl rinkimų atidėliojimo. <…> Galimi vėliau siurprizai Klaipėdos klausimu. Švedų valdžia daug padėjusi Lietuvai Klaipėdos konflikte susirūpinus ir geistų, kad Lietuva taip lanksčiai vestų politiką, kad būtų galima išvengti naujų dėl Klaipėdos komplikacijų“, – rašė diplomatas.
Gubernatoriaus padėtis – be galo sunki
Tuo metu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinės operacijos vadu buvęs Jonas Polovinskas-Budrys, 1924 m. spalio 21 d. prezidento Aleksandro Stulginskio dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, nuo 1925-ųjų sausio pradėjo rašyti „Klaipėdos teritorijos gubernatoriaus dienyną“, dabar irgi saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve.
„Kuomet Klaipėdos Kraštas tebebuvo valdomas francūzų – Alijantų atstovų, tikslas įsigyti šį Kraštą Lietuvai pirmiausiai buvo pasiekti jūrą ir turėti savo uostą juose, kaippo plačias duris į pasaulį ir, kaipo antraeilis dalykas, išlyginti sienas iki natūralių rubežių – Nemuno ir pajūrio
<…> Atgavus šį Kraštą gyvenimas viską pamainė. Uostas nustumtas antron eilėn, o Klaipėdos Teritorija, mažas žemės sklypelis, susidedąs iš 3-jų apskritėlių su tiek pat miestų, kurs yra mažesnis už gerą apskritį Didžiojoje Lietuvoje kilo pirmon eilėn. Miestų gyventojai yra aiškiai vokiškos orientacijos. Kaimų gyventojai, taip vadinami laukininkai, nors ir lietuviai, bet, daugumoje, yra persisunkę vokiečių kultūros ir dvasios. Dėka partinėms kovoms ir savitarpėms varžytinėms tarpe jų, kraštas perdaug nori kreipti į save domės ir tuomi labai apsunkina jo valdymą.
Gubernatoriaus padėtis, laike pirmųjų dvejų metų, buvo be galo sunki. Vienok buvo dėtos visos pastangos, kad pasiekti užbrėžtą sau tikslą: lietuvinti, arba, kitaip tariant, atgaivinti tautinį susipratimą paklydusių vietinių gyventojų lietuvių kilmės; sulaikyti juos nuo per didelio separatizmo; surišti tuos draugingumo ir vienų lietuviškų interesų ryšiais su D. Lietuva. Pabaigus 1924 metus galima visgi pasakyti, kad per tą trumpą laiką šiuo atžvilgiu, turint omenyje, jo atvaizdą prieš sukilimą, yra gana daug pasiekta“, – įžangoje rašė J. Polovinskas-Budrys.
Jis nurodė, kad ištraukos iš šio dienyno kasdien bus siunčiamos premjerui ir visiems ministrams.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
kad ruzziškos ordos atstovų čia nebūtų.
Ožyno genetines atliekos ižgalvotos karliku valstybes mikro kolonijos pabaltijos če Prusų žeme ka veikia okupantai Prusu žemei ?
Nejaugi čia atskrido Blednaja Mol išpera iš ruzzijos. Jūsų likimas nulemtas – Okurok vas zamochit v kradenom iz Ukraini sartire.
Jei aš būčiau bedarbiu ir nuo ryto iki vakaro vaikščiau su bomžais prie Klaipėdos Akropolio ir prašinėčiau išmaldos vaisiukui, ar mane puoštų raidė Z, o gal kreiptis dėl Rusijos pilietybės, nes mano gyvenimo būdas labiau atitinka Русский мир?
Didelis nepasitenkinimas turbūt, Martynai,
Tikrai taip, ačiū, kad pastebėjot ir parašėt.