Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-26 |
Žengdami į 2025-uosius vėl prisimename Simoną Dachą, kurio mirties 365-osios metinės buvo šiemet, o gimimo 420-oji sukaktis bus 2025 m. liepos pabaigoje. 2025-ieji – tai ir pirmojo apie Klaipėdą sukurto literatūros kūrinio 370-osios metinės, o to kūrinio autorius taip pat Simonas Dachas.
Kas buvo Dachas, besidomintieji tikrai žino. Tiems, kurie žino mažiau, verta priminti, kad Prūsijoje, kuriai Klaipėda priklausė kone šešis šimtmečius, šis kiek jaunesnis Williamo Shakespeare’o bendraamžis buvo vienas žinomiausių poetų, baroko epochos genijus, kurio reikšmę amžininkai pripažino dar jam gyvam esant. Viename Leipcige leistame išsilavinusiems sluoksniams skirtame žurnale dar 1747 metais rašyta, kad pirmasis Prūsijos poetas buvo Peteris Hagenas (1569–1620), antrasis – Bernhardas Derschau (1591–1639), trečiasis Robertas Robertinas (1600–1648), o ketvirtasis, kurio vardas visus ankstesniuosius užgožė – Simonas Dachas.
Dachas kūrė lotynų, vokiečių ir graikų kalbomis. Jis – figūra bendraeuropinėje kultūroje. Per kelis skirtingus Johanno Sebastiano Bacho kūrinius, kuriuose yra panaudota Dacho sukurta giesmė O wie selig seid ihr doch, ihr Frommen pateko į baroko klasikos repertuarą. Vokietijoje per XVIII–XIX a. Dachas tapo vokiečių tautinės kultūros kanono dalimi.
Tvirtas jo indėlis ir į lietuvių kultūrą: prisiminkime jo parašytą pratarmę pirmajai lietuvių kalbos gramatikai (1653) su pagiriamuoju žodžiu lietuviams ir jų kultūrai arba į lietuvių kalbą išverstas Dacho bažnytines giesmes, kurios iki šiol giedamos Lietuvos liuteronų.
Seniausiai yra pripažintas ir Simono Dacho ryšys su Klaipėda. Apibūdinant šio miesto svarbą, pateikiant svarbiausią informaciją apie jį XIX amžiaus enciklopedijose, faktas, kad Klaipėdoje (Mėmelyje) gimė Simonas Dachas, vardytas kaip kiekvienam išsilavinusiam žmogui žinotina informacija – dalis to, ką būtina įvardyti šio miesto vizitinėje kortelėje.
Nepaisant to, apie Simono Dacho ir Klaipėdos sąsajas iki šiol žinome neįtikinėtinai mažai. Patikimų žinių kiekis jau beveik susilyginęs su gandų ir mitų kiekiu. Kaip matysime, tą yra lėmusi ne tik laki fantazija, bet ir informacijos trūkumas: naujų faktų generavimo linkme šiuo klausimu per pusketvirto šimto metų pasistūmėta į priekį ne tiek jau daug.
Šis straipsnis siūlo nukeliauti į miestą, kuriame prieš 420 metų gimė didysis poezijos magistras, ir pažvelgti, kas iš tiesų žinoma apie ano meto Klaipėdą, Dacho šeimą ir jo vaikystę, praleistą šiame mieste.
Žinių apie vaikystę išeities šaltinis – eulogija Dachui
Simonas Dachas gimė 1605 metų liepos 29 dieną Mėmelyje. Šią datą ir vietą pateikė poetui skirta eulogija (mirusiam asmeniui pagerbti skirta prakalba) Memoria Dachiana (čia cituojama pagal 1679 metų publikaciją). Patikrinti datos šiandien galimybių neturime, mat seniausios miesto parapijos (ir viso Klaipėdos krašto) bažnytinės knygos siekia tik 1614 metus. Tad čia belieka pasikliauti tradicija.
Duomenys apie Simono Dacho tėvus irgi žinomi pirmiausia iš minėtos eulogijos. Ten nurodyta, kad jo tėvas buvo „sąžiningiausias ir labai mokytas žmogus“ (… integerrimo atque Doctissimo Viro…), vokiečių ir lietuvių kalbų vertėjas, irgi vardu Simonas Dachas (Simon Dachius), o motina – Anna Leplerin (vėliau rašyta Lepler), kurios senelis nugyveno visą amžių ir buvo Mėmelio burmistras (Consul Memelæ).
Dacho amžininkų parašyta eulogija pateikė ir tam tikrą informaciją apie jo vaikystę Mėmelyje. Iš jos sužinome apie rūpestingus tėvus, berniuko talentus ir angažuotumą menams, faktą, kad vietoje jis lankė mokyklą (… Scholæ Patriæ…), kuri padėjo jo pamaldumo ir literatūrinius pagrindus bei kurioje pasireiškė jo trauka muzikai.
Galiausiai šioje eulogijoje randame dar vieną faktą – pakeliui į 14-uosius gyvenimo metus, jaunuolis tęsti mokslų buvo pasiųstas į Karaliaučių (…Annum ætatis agens XIV. studia continuaturus, Regiomontum mittitur…). Ten mokėsi katedros mokykloje, o gyveno pas giminaičius – katedros diakoną Johanną Voglerį, kurio sutuoktinė buvo Simono Dacho teta (motinos sesuo). Dėl maro protrūkio Karaliaučiuje 1620 metais buvo trumpam parvykęs namo, bet greitai grįžo į Karaliaučių, iš kurio tais pačiais metais, maždaug per Velykų atostogas, kartu su Martinu Wolderiu išvyko į ilgesnę kelionę į Vitenbergą.
Ši informacija, kurią Dacho kolegos (galbūt iš jo paties ar jo šeimos narių pasakojimų) sugeneravo jo eulogijai, paskiau kartota kone visose Dacho biogramose ir biografijose, mažai ką bepriduriant naujo.
Vėlesni Dacho biografai atrado išties nemažai naujos informacijos apie Dacho studento ir Dacho profesoriaus gyvenimą bei kūrybą Karaliaučiuje. Bet vaikystės Mėmelyje periodas liko labai mįslingas. Informacija apie šį periodą ilgai pildydavosi arba logiškais išmąstymais, arba spėjimais, kurie nuspalvino vėlesnes poeto biografijas.
Pavyzdžiui, pirmojo vokiečių kalba paskelbto (1723) biografinio teksto apie Simoną Dachą autorius Gottliebas Siegfriedas Bayeris, matyt, logiškai išmąstė: jeigu tėvas buvo vertėjas, tai jis turbūt turėjo dirbti teisme ir atliko vadinamojo tolko funkcijas (tokie tolkai šiame krašte radosi dar Vokiečių ordino laikais). Jeigu tėvas vedė kilmingą damą, tai, matyt, ir pats turėjo būti aukštos kilmės. Bayeris įvedė ir vėlesnių biografų kartotą (nors neaišku, kuo pagrįstą) teiginį, jog vaikystėje būsimasis poetas buvo ne tik pamėgęs muziką, mokėjo eiliuoti, bet ir galėjo muzikuoti viola da gamba.
Per du šimtus metų nuo poeto mirties neatsirandant naujų duomenų, tais atvejais, kai autoriai norėdavo kažką pasakyti apie Simono Dacho vaikystę Mėmelyje, jie kartodavo vis tą patį, o kartais tiesiog leisdavo bujoti fantazijai. Štai vienas pavyzdys – citata iš 1896 metais Karaliaučiuje pasirodžiusios knygos, kurią parengė Heinrichas Stiehleris: „[Simono Dacho tėvo] Kuklumas, mėgavimasis mokymusi, griežtas vaikų auklėjimas, kurį sūnus gyrė ir vėliau, jo jautrumas ir gebėjimas juo dalytis su vaikais – visa tai liudija apie gerą auklėjimą, apie toną namuose. Nuo mažens jaunuolis Simonas išsiugdė aštrų muzikos pojūtį, kurį galbūt turėjo ir jo motina. Berniukas dainavo, o vėliau išmoko neblogai groti smuiku. Iš pradžių jis lankė Mėmelio vaikų mokyklą, pasižymėjo aštriu protu, taip pat visiškai kultūringu elgesiu, laisvalaikiu mėgo lavinti kalbas, eilėraščius ir muziką, nes vėliau <…> įgijo ir puikių įgūdžių groti tuo metu populiariu viola da gamba, arba keliniu smuiku.“
Net tais retais atvejais, kai apie Simoną Dachą ką nors parašyti imdavosi patys to meto Klaipėdos intelektualai (pvz., miesto gimnazijos direktorius Leopoldas Gustavas Adolphas Düringeris, 1873 metais paskelbęs plačią apžvalgą), nieko naujo apie Dacho vaikystę jie nepasakydavo.
Johanneso Sembritzkio vaidmuo
Ši padėtis pažįstant „klaipėdietiškąjį“ Simono Dacho laikotarpį tęsėsi tol, kol faktų paieškos vietos archyvuose nesiėmė Mėmelio vaistininkas ir kelių knygų apie lokalinę istoriją autorius Johannesas Sembritzkis (1856–1919). Rinkdamas medžiagą laisvalaikiu nuo pagrindinės veiklos vaistinėje, jis peržiūrėjo ne tik magistrato (miesto valdybos) archyvą, bet ir aplinkinių dvarų dokumentų rinkinius bei bažnyčių metrikus.
Deja, Sembritzkiui nepavyko nieko naujo rasti apie poeto vaikystę Klaipėdoje. Tačiau visą paveikslą jis papildė žiniomis apie minėtąja medžiaga (nebe kadaise rašyta eulogija) aiškiai dokumentuotus Simono Dacho giminaičius:
* Simonas Dachas tėvas, dokumentuose minimas kaip „kilnus ir gerbiamas“ pilies ir valsčiaus vertėjas, kurio paslaugų Klaipėdoje reikėdavo lietuviakalbiams valsčiaus gyventojams. 1622 metais jis antrą kartą vedė moterį vardu Dorothea. 1625 metais jis dar gyveno, nes metrikuose minimas kaip krikštatėvis per kareivio dukters krikštynas. Anot Sembritzkio, Simonas Dachas vyresnysis mirė tarp 1637 ir 1640 metų, nes 1637 metų dokumente Dorothea dar minima kaip sutuoktinė, o 1640 metais ji – jau antrą kartą betekanti našlė.
* Anna Dach, Simono Dacho vyresniojo dukra dar iš pirmosios santuokos su Anna Lepler, 1621 metais ištekėjusi už batsiuvo Christopho Rielio, o 1627 metais pagimdžiusi jam dukterį.
* Johannesas Dachas, jau antroje Simono Dacho vyresniojo ir Dorothėjos santuokoje 1623 metais gimęs sūnus, pakrikštytas liepos 4 dieną, taip pat tapęs vertėju, o 1644 metais vedęs moterį vardu Helena Hansen, kapitono dukterį.
* Valentinas Dachas, 1644 metais gimęs ir lapkričio 8 dieną pakrikštytas Johanneso Dacho ir Helenos sūnus. Nuo 1661 metų (taigi praėjus dvejiems metams po poeto mirties) jis studijavo Karaliaučiaus universitete. 1671 metais Klaipėdoje vedė moterį vardu Dorothea Eckert, 1671–1685 metais čia dirbo Lietuvių bažnyčios precentoriumi (parapijos mokytoju), nuo 1685 metų iki mirties 1692 metais kunigavo Kretingalėje.
Be viso to, Karaliaučiaus archyve Sembritzkis aptiko 1627 metų dokumentą, kuriame buvo paminėtas 1533 metais įvykęs žemės valdos Bachmano žemėje užrašymas Benediktui Dochui ir jo paveldėtojams. Keliose vietose Sembritzkis spėjo (pabrėžtina spėjo, o ne įrodinėjo!), kad tai galėjo būti Dacho protėvis ar net jų šeimos pradininkas.
„Išsėmęs“ bažnytinius metrikus – svarbų genealogijos tyrimų šaltinį, Sembritzkis sukūrė tam tikrą informacinį kalbėjimo apie Simono Dacho šeimą Klaipėdoje pagrindą. Vėlesni tyrinėtojai šiuo klausimu kažką naujo jau bepasakydavo tik rasdavę vieno ar kito Dacho paminėjimą gana atsitiktiniuose kontekstuose ir dokumentuose.
Antai Lotte Bartsch 1967 metais paskelbtame straipsnyje pateikė naują faktą, kad Simonas Dachas tėvas jau 1605 metų dokumente minimas kaip tolkas Prūsijos tvirtovėje Mėmelyje (Tolk uf der Pr. Vestung Mümmel). Jis esą turėjęs daug rašomojo darbo bei dirbęs skirtingomis (lenkų, lietuvių, kuršių) kalbomis. Kitas pavyzdys – prieš kurį laiką tyrinėtojams pavyko identifikuoti dar vieną iki tol nežinotą šeimos narį: paaiškėjo, kad poetas turėjo (jaunesnįjį?) brolį Michaelį. 1631 metais, t. y. Švedijos okupacijos Klaipėdoje laiku, tėvas Simonas Dachas rūpinosi išlaisvinti šį savo sūnų nuo karinės prievolės atlikimo.
Papildomas šaltinis – pirmasis eilėraštis apie Mėmelį / Klaipėdą
Iš visos čia aptartos informacijos suprantame, kad Mėmelyje Dachas praleido trylika su trupučiu metų (maždaug iki 1619 metų pradžios), o paskui į šį miestą buvo trumpam grįžęs 1620 metais. Taigi, gimtajame mieste jis gyveno maždaug ketvirtadalį viso savo gyvenimo. Tačiau apibūdinti tą gyvenimą Klaipėdoje trūksta patikimų duomenų. Nei Dachas, nei jį Klaipėdoje pažinojusieji amžininkai nepaliko atsiminimų, kurie šiuo atveju galėtų pagelbėti.
Dalis mokslininkų tokiam apibūdinimui mielai naudoja Simono Dacho kūrybą. Ypač 1655 metų vestuvėms Klaipėdoje sukurtas progines eiles (epitalamijų) Ich hätte zwar der Tangen Rand | Noch gern einmahl gegrüsset… („Norėjau darkart pamatyt pakrantę Dangės upės…“), dar žinomas Hermanno Österley’aus 1876 metais sugalvotu pavadinimu Abschied an seine Vaterstadt Memel („Atsisveikinimas su gimtuoju Mėmelio miestu“). Šias eiles amerikiečių mokslininkas George’as C. Schoolfieldas 1996 metais yra pavadinęs išskirtiniu savojo meto kūriniu.
Sprendžiant pagal kai kuriuos epitalamijaus fragmentus net spėjama, kad Dachas su žmona Regina bei vienu iš savo sūnų šiose vestuvėse buvo pats apsilankęs. Taigi į savo vaikystės miestą jis grįžo ne tik mintimis ir eilėmis, bet ir fiziškai.
Tose eilėse išnyra vaikystės atsiminimai (vaikas Simonas bėga pas tėvą Simoną prie pilies vartų, tėvas nuo pilies pylimų rodo smėlio dykynes Kuršių nerijoje, jaunasis Simonas žaidžia žaidimus per Užgavėnes), esamos padėties ir vaikystės miesto palyginimai (ten, kur stovėjo kunigo namas ir mokykla, dabar jau pylimai) bei faktas, kad Mėmelis tapo abiejų Simono tėvų paskutinio prieglobsčio vieta.
Pabandykime ir mes pasielgti taip, kaip turėjo daryti Simonas Dachas, kai gavo Klaipėdos miesto parapijos kunigo ir valsčiaus vyskupo Christopho Pretorijaus (Prätorius, 1601–1673) užsakymą savo pirmtako dukters vestuvėms sukurti eiles.
Kelionė į Dacho laikų Mėmelį
Laiko mašina nukeliavę į Klaipėdą prieš 400 metų, kurioje gimė Simonas Dachas, jos turbūt nepažintume. Daugiausia negrįstos gatvės, beveik visi namai – mediniai ar fachverko konstrukcijų, natūralūs kvapai gatvėse. Miestas gyveno be elektros, dujų ar centralizuotai tiekiamo karšto vandens. Vandenį gyventojai ėmė iš šulinių, bet jo negėrė. Maistui gaminti vartotas alus, kurį savo poreikiams virdavo kiekvienas. Šildytasi krosnimis, o kuro šaltinis buvo mediena.
Gyventojų trobesiai buvo išsidėstę apytiksliai 10 ha saloje tarp dabartinės Dangės ir Didžiosios Vandens gatvės bei keliuose mažesniuose plotuose – Priemiestyje dešiniajame dabartinės Dangės krante (šiandien Atgimimo aikštės rajonas) bei miesto tąsoje kairiajame Senosios Dangės krante (šiandien Tiltų gatvės pietinis ruožas). Nors XVI–XVII amžių sandūroje miestas dar patyrė tam tikrą augimą, jis tebebuvo labai kompaktiškas. Jame buvo per 170 sklypų.
Daugumą sklypų naudojo namų ūkiai. Amatininkų, kurie tuo metu mieste vyravo, namų ūkiai dažnai kartu buvo ir dirbtuvės. Tad amatininko (paprastai griežtai specializuotos veiklos meistro) namuose telkdavosi iki keliolikos žmonių (kartu su pameistriais, tarnais), o ten pagaminta produkcija keliaudavo į turgų.
To meto Mėmelyje gyveno ir vienas kitas pirklys: jie mezgė kontaktus ir rūpinosi patenkinti savo klientus. Būta ir tokių, kurie vertėsi žemdirbyste ar gyvulininkyste. Jie kasdien dirbo miesto laukuose užmiestyje. Į konkrečią namų ūkio veiklą paprastai būdavo įtraukiama visa šeima, įskaitant vaikus, kurie, vos sulaukdavę tinkamo amžiaus (penkerių–aštuonerių metų), gaudavo įprastus visuomenėje vaidmenis, turėdavo dirbti ar būdavo laikinai išsiunčiami kažkam patarnauti.
Gyventojų rutiną įcentrindavo kassavaitiniai turgūs, kurių metu buvo realizuojamos prekės, į juos suvažiuodavo žmonės iš aplinkinio regiono, mezgėsi prekybiniai kontaktai. Šiuos kontaktus išplėsti leisdavo savaitę trukdavusios mugės, kurias rengti Klaipėda gavo teisę 1597 metais, aštuoneri metai iki Dacho gimimo, ir kurios pritraukdavo pirklių ir iš svetur. Bet jos vykdavo tik kartą per metus.
Be prekybos, amatininkų ir pirklių namų ūkiams išsilaikyti padėdavo jų laikomi naminiai gyvuliai (karvės, avys, ožkos, kiaulės ir kt.).
Turint galvoje tai, kad vieną namų ūkį kartu su pameistriais, tarnais, padieniais samdiniais galėdavo sudaryti keliolika žmonių, o sklypų savininkų skaičius Klaipėdoje XVI–XVII amžių sandūroje siekė apie 150, galima teigti, jog to meto mieste gyveno apie 1,5–2 tūkst. žmonių.
Didžiąja dalimi tai buvo jokio standartizuoto išsilavinimo negavę žmonės. Mieste, kuriame daugelis užsiėmė amatais ir prekyba, profesinių įgūdžių jaunuoliai dažniausiai įgydavo „pakampių mokyklose“, veikusiose cechų meistrų namuose, ar dirbtuvėse ir konkrečioje veiklos praktikoje. Be viso to, bendruomenės nariai, žinoma, lavinosi patys, ir Simono Dacho tėvas, panašu, kad buvo vienas tų savamokslių.
Universitetą buvo baigę, bendruomenės dvasinių tėvų ir moralinių autoritetų funkciją atliko kunigai. Miesto parapijai ir kartu visai Klaipėdos valsčiaus dvasinei apygardai 1595–1621 metais vadovavo Joachimas Neresius, 1587 metais Karaliaučiaus universitete gavęs magistro laipsnį (poetas Simonas Dachas šiame universitete 1640 metais irgi gaus magistro laipsnį). Neresius turėjo antrąjį kunigą padėjėją – diakoną. Juo 1614 metais, t. y. poeto Simono Dacho vaikystėje, tapo Mattheus (Motiejus) Cörberis, kuris po Neresijaus mirties perėmė ir pirmojo kunigo bei valsčiaus vyskupo pareigas. Po daugelio metų būtent Cörberio dukters Annos vestuvėms, įvykusioms 1655 metais, Simonas Dachas sukūrė jau minėtas eiles, kuriomis Mėmelis (Klaipėda) pirmą kartą pateko į poezijos ir literatūros apskritai istoriją.
Mieste dar buvo ir antroji (Lietuvių) parapija taip pat su dviem kunigais, bet ji aptarnavo pirmiausia nevokiškai kalbančius Klaipėdos valsčiaus dvarų ir kaimų gyventojus. Dalis jų sekmadieniais į miestą atvykdavo iš gana nutolusių vietovių: kiti artimiausi Prūsijos teritorinės bažnyčios maldos namai tuo metu buvo tik Priekulėje ir Kuncuose.
Bažnyčios tuo metu rūpinosi ir parapijiečių švietimu. Bet parapinėje mokykloje (vienintelėje mieste) dirbo ne pedagogai, o bažnyčios tarnautojai, kurie parapijiečių vaikams suteikdavo tik elementarių žinių, reikalingų religiniams tekstams skaityti, paprastai skaičiuoti bei rašyti. Tokią mokyklą vaikystėje turėjo lankyti ir Simonas Dachas.
Beje, panašu, kad Simonas Dachas tėvas ir valsčiaus vyskupas bei miesto parapijos kunigas Joachimas Neresius galėjo būti kaimynai. Taip manyti skatina faktas, kad 1628 metų, 1648 metų ir 1687 metų žemės sklypų mieste savininkų, kurie mokėjo mokestį už žemės nuomą, sąrašuose Siemon Dach valda visada minima pirmoji prieš Neresijaus valdą. Galbūt tai paaiškina, kodėl 1655-ųjų eilėse Dachas greta pamini savo tėvų namus, kunigo namą ir mokyklą, kuriuos visus pasiglemžė 1627 metais pradėti statyti gynybiniai pylimai.
Interneto, telefono ar laikraščių tuo metu dar nebuvo. Paštas jau egzistavo, bet juo tada daugiau naudojosi oficialūs pareigūnai ar valdžios įstaigos. Klaipėda nebuvo atkirsta nuo pasaulio. Čia karts nuo karto atvykdavo laivai, be to, per miestą ėjo sausumos kelias iš Prūsijos į Livoniją. Nepaisant to, informacijos pertekliuje bendruomenė negyveno. Žinios apie tai, kas vyksta pasaulyje, bendruomenę pasiekdavo pavėluotai. Tad nuogirdas ir gandus klaipėdiečiai sužinodavo iš susitikimų karčemose, bažnyčiose, turguose.
Bendruomenėje teises turėdavo tik miestiečiai (miesto piliečiai). Miestiečiu galėjo tapti tik pilnametis asmuo, turėjęs mieste žemės sklypą, mokėjęs mokestį ir prisiekęs ištikimybę miesto teisei, magistratui bei miesto savininkui. Teisė tapti miestiečiu buvo paveldima per vyriškąją liniją. Tačiau sūnūs neperimdavo jos iš tėvų automatiškai, nes viena sąlygų tapti visateisiu miestiečiu buvo reputacija, reiškusi labai daug.
To meto valdymo sistema kai kuriems dabartiniams autokratams labai patiktų. Miestui vadovavo burmistras, taryba ir teismas, kurie apibendrintai vadinti magistratu. Teisėjų kolegija nuo XVI amžiaus pabaigos mieste jau funkcionavo atskirai nuo tarybos. Bet bendruomenė buvo pernelyg nedidelė, kad taryba ir teismas imtų atstovauti nepriklausomiems interesams. Bendruomenė iš esmės buvo plutokratinė, nes vadovavo jai tik labiausiai pasiturintieji. Tiesa, nors 1597 metais magistratas įkūrė Klaipėdos pirklių gildiją, pirklių sluoksnis mieste nebuvo gausus, o jų turtas palyginti kuklus. Be to, magistratas nebuvo uždara kelių šeimų struktūra, mat turtingiausiųjų terpė nuolat atsinaujindavo.
Viena aišku, poetas Simonas Dachas per motinos liniją turėjo ryšį su šia „elito“ terpe, mat poeto prosenelis (motinos Annos Lepler senelis) vienu metu XVI amžiuje buvo miesto burmistras (burmistrų sąrašo ir tikslių jų vadovavimo metų iš to laiko, deja, nežinome).
Pilis, kuriai paslaugas teikė Simono Dacho tėvas, tuo metu buvo visiškai atskira nuo miesto struktūra – valdovo rezidencija ir valsčiaus centras (vandens grioviais ir pylimais pilis nuo miesto buvo atskirta ir fiziškai). Pilies viršininkas buvo valsčiaus hauptmanas, kuris valsčiaus ribose turėjo iš esmės neribotą kompetenciją.
Miesto teisėjų kolegija atliko tik pirmosios pakopos civilinio teismo funkcijas su miestiečių bendruomene susijusiose bylose. Savo ruožtu valsčiuje teisingumą vykdė ir kartu aukštesnės instancijos teismu miesto bendruomenei buvo hauptmano žinioje buvęs valsčiaus teismas.
Kadangi valsčiaus gyventojai čia buvo daugiausia lietuvių ir kuršių kalbomis (ne šiandiene standartizuotos kalbos prasme) kalbėję žvejai ir valstiečiai, kurie vokiškai nesuprasdavo, Simono Dacho tėvo, o vėliau ir Johanneso Dacho funkcija buvo vertėjauti bylų svarstymų metu. Vertėjas nebuvo oficialus pilies (valsčiaus) pareigūnas. Bet turint galvoje tai, kad tokie vertėjai minimi per visą XVII amžių (po Johanneso Dacho vertėjo funkcijas atliko Johannas Kauffmannas), iš esmės jis buvo valsčiaus administracinio aparato dalis. Tam aparatui, be hautpmano, priklausė hauptmano pavaduotojas hausfogtas (jis rūpinosi ūkiu, keliais), kartais minimas burggrafas bei valsčiaus raštininkas.
Kadangi Klaipėdos savivaldos apimtis tuo metu buvo ribota, miestas dažnai turėdavo subordinuotis valsčiaus hauptmano sprendimams. Tad tiesioginis valdovo vietininkas hauptmanas, be jokios abejonės, buvo pagrindinė figūra Klaipėdoje, kurios rankose telkėsi valdžia. Tuo metu, kai gimė Simonas Dachas, hauptmanu buvo Hansas Goetzenas, kuris šias pareigas ėjo iki pat mirties 1639 metais. Jo giminaičiai nemažai turto valsčiuje turėjo ir svarbias pareigas (įskaitant hauptmanų) ėjo per visą XVII šimtmetį. 1657 metais šios giminės atstovo Friedricho von Goetzeno privačia nuosavybe tapo iki tol valdovui priklausęs ir nuomotas Gedminų dvaras, kurio žemės apėmė didelę dalį dabartinės pietinės Klaipėdos.
Pabaiga
Literatūros apie Simoną Dachą jau esama ir lietuvių kalba. Bene pirmas straipsnis lietuviškai apie jį pasirodė 1937 metais Mykolo Biržiškos dėka „Lietuviškosios enciklopedijos“ V tome. Iš pastaraisiais metais pasirodžiusių tekstų galima paminėti Liucijos Citavičiūtės ar Axelio E. Walterio straipsnius. Atsargiau reikėtų vertinti neprofesionalų parašytus darbus, įskaitant Jovitos Saulėnienės 400-osioms metinėms išleistą knygutę „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas“.
Trumpai tariant, literatūros apie Simoną Dachą tikrai esama. Tačiau kai kuriuos šioje literatūroje vis kartojamus teiginius verta vertinti atsižvelgiant į faktinę medžiagą. Pavyzdžiui, Benediktas Dochas, Bachmano žemėje minimas 1533 m. ir (veikiausiai tas pats) dar kartą 1539–1540 metais, kartais labai tvirtai ar net kategoriškai siejamas su Dacho gimine, nors tai patvirtinančių duomenų nėra. Kaip minėta, tai – viso labo Sembritzkio spėjimas.
Bachmano žemė painiojama su Bachmano dvaru. Išsigalvojama apie tai, kad Dacho šeima gyveno Krūmamiestyje. Teigiama, kad Dachas buvo lietuvių kilmės ar šeimoje kalbėjo lietuviškai. Tai tik keli pavyzdžiai, liudijantys, kad inventorizuoti informacijos patikimumą ir bandyti geriau pažinti epochą, kurioje gimė ir gyveno Simonas Dachas, tikrai verta. To ir verta palinkėti didžiojo klaipėdiečio Simono Dacho 420-ųjų gimimo metinių išvakarėse.
INFORMACIJA
Tekstas parengtas asociacijos Klaipėdos vokiečių bendrija vykdomam projektui „Simonui Dachui 420: primiršto klaipėdiečio grąžinimas lietuviškajai auditorijai“. Projektą iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Projekto partneriai: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas; Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Vasilijaus Safronovo paskaita „Apie Anę ir ne tik: Simono Dacho atminimas Klaipėdoje XIX-XX a.“:
Diskusija su Axeliu E. Walteriu „Simonas Dachas, Prūsijos Lietuvos dainius“:
Pagaliau prisiminta
Martynai, nuoširdžiai dėkui. Nuostabus straipsnis. Visą kelią nuo Vilniaus iki Klaipėdos (traukinyje) skaitau, kai ką perskaitau, dar kartą, negaliu atsitraukti. Dar kartą ačiū!
Ir su Šventėmis!
Žiedūna
Autorius yra Vasilijus Safronovas