Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-16 |
Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metis (1525-04-10) sulaukė įvairių įvertinimų. Vieniems atrodo, jog ši valstybė yra reikšminga Klaipėdai ir lietuvių kultūrai. Kitiems, kad Prūsijos valstybė atėmė lietuvišką naratyvą iš Klaipėdos ir padalino lietuviškas žemes į dvi atskiras šalis. Treti norėtų daugiau gilintis į šios valstybės pasienio gyvenimo ypatumus.
Katalikų bažnyčios pertvarka prasidėjo XIV a. pabaigoje. Romos katalikybės reformacijos pradininku yra laikomas Džonas Viklifas (1320-1384), Anglijos teologas. Jo mokslas padarė didžiulę įtaką čekų teologui Janui Husui (1368-1415). Jis susipažino su Dž. Viklifo kūriniais, kuriuos jam atgabeno Jeronimas Pragiškis. J. Husas toliau vystė ir skleidė reformacijos mokymą. Bažnyčia už tai jį nubaudė mirties bausme. Kova su Romos katalikišku pasauliu buvo ilgametė. Martynas Liuteris (1483-1546) tęsė bažnytinę pertvarką.
To meto dvasininkų godumas, indulgencijų pardavinėjimas ir ištvirkavimas skelbė apie Europos visuomenės moralės degradavimą. Šiandien, kai kalbame apie Europą, tai ji vėl kaip ir XIV-XVI a. kaltinama moraliniu visuomenės nuosmukiu, kur vienintelis dievas – pinigai.
Istoriniai šaltiniai teigia, jog XVI a. religinėje Ordino valstybėje viskas buvo perkama ir parduodama. Permainos buvo neišvengiamos. Kas gali paneigti, jei Ordino valstybė 1525 metais nebūtų reformuota, tai prasidėję valstiečių neramumai būtų paskatinę įkurti ne vokišką, bet lietuvišką valstybę?
Dž. Viklifas pirmasis išvertė Bibliją į anglų kalbą. Tai paskatino religinius veikalus spausdinti gimtąja kalba ir Europoje tai įgavo gniūžtės principą. Lietuvos dalis, kuri įėjo į Prūsijos valstybės sudėtį, lietuviškai ėmė spausdinti nuo XVI a. vidurio. Tuo užsiėmė Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Matas Pretorijus ir kiti.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri vėliau įgijo Žečpospolitos (Lietuvos – Lenkijos) valstybės pavadinimą, lietuviškai ėmė rašyti nuo XVI pabaigos. Tą darbą dirbo Mikalojus Daukša, Konstantinas Sirvydas, Jokūbas Morkūnas, Saliamonas Mozerka Slavočinskis ir kiti.
Europoje kilę religiniai nesutarimai skatino tiek Žečpospolitoje, tiek Prūsijoje rašyti lietuviškai, t.y. kreiptis į Dievą gimtąja kalba. Abiejose valstybėse religinės kovos sudarė sąlygas platesnėms teisėms lietuvių kalbai viešajame gyvenime.
Keistai atrodo, kai šiandien Prūsijos valstybei reikalaujama suteikti ypatingą pagarbą dėl lietuviškų knygų spausdinimo. Ar būtų įkurta pasaulietinė, ar būtų likusi religinė valstybė, vis tiek knygos lietuvių kalba būtų spausdinamos, nes tai nulėmė Europoje vykusios religinės permainos.
Prūsijos kunigaikštystė, kuri 1701 m. paskelbė, jog tapo karalyste, vykdė tipinę užkariautojų politiką. Kai 1710-1711 metų maras praėjo, tai valdininkai nusprendė kviesti kolonistus iš Vakarų Europos. Juos apgyvendino nadruvių ir iš dalies skalvių žemėse, nes jos buvo derlingesnės, o žemėse, kurios buvo dešinėje Nemuno pusėje, užliejamos pievos ir netokios patrauklios, tai į jas nepakvietė kolonistų ir paliko atsistatyti natūraliam gyventojų prieaugiui.
Vidurmažiais, naujaisiais amžiais maras kildavo reguliariai, maždaug kas septynerius-aštuonerius metus, kaip rašo „Tauragės kurjeryje“ Alvidas Jancevičius, straipsnyje „Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje“. Bene daugiausia aukų Tauragės regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710-1711 metų ligos protrūkis.
Žečpospolitos ir Prūsijos valstybės sieną skyrė tik pastatyti stulpai. 1772 m. carinė Rusija, Prūsija ir Austro Vengrija pasidalino Žečpospolitą. Į istorines lietuviškas žemes carinė Rusija 1795 m. įvedė savo kariuomenę ir jos kareiviai ėmė saugoti sieną tarp savo teritoriją praplėtusios Prūsijos ir gerokai išpampusios Rusijos.
Maras nežino jokių užtvarų. Jis tuštino sodybas tiek Didžiojoje Lietuvoje, tiek Prūsų Lietuvoje. Po marų, natūraliai gyventojų prieauglis atsistatydavo tik Lietuvoje. Prūsijos valdžia nebuvo suinteresuota ir jai nerūpėjo lietuviai. Prūsijos valdžia pasinaudojo maru. Ji prisikvietė svetimšalių, kurie nemokėjo ir nenorėjo mokytis vietos gyventojų kalbos. Tokie Prūsijos valstybės sprendimai padarė didžiulę žalą Lietuvos kultūrai ir lietuviškai raidai.
Visi užkariautojai elgiasi panašiai – taip padarė ir rusai. Tiesa, jie organizavo holodamorą. Kai išmirė gyventojai, tai pradėjo keldinti į Ukrainą šimtus tūkstančių žmonių iš įvairių Rusijos sričių, kurie rusifikavo nukentėjusias nuo bado mirties Ukrainos žemes.
Prūsijos kunigaikštystė, vėliau karalystė ir suvienyta Vokietija prūsų ir lietuvių tautai atnešė tik skausmą ir pažeminimą.
Man visiškai neatrodo keistai, jog Vilkaviškyje, Šakiuose, Šilutėje 2025 m. nusprendė minėti „paprūsės“ metus. Deja, atsirado istorijos žinovų, kurie tokio formato Prūsijos valstybės 500 metų paminėjimą pavadino „buvimu patvoryje”. Palaikydama „paprūsės“ metų paminėjimą, siūlau klaipėdiečiams prisidėti savo straipsniais, pamąstymais apie dviejų Lietuvų buvimą ir valstybinės sienos ypatumus. Nemanau, kad paprūsės minėjimą tinka apsiriboti kontrabanda, kuri suklestėjo tik pasidalinus Žespospolitą.
Jau ne kartą rašiau, kad mano protėvių kaimas buvo 17 kilometrų nuo Klaipėdos. Esame kilimo iš taip vadinamo paprūsės krašto. 1422 m. padalino lietuviškas žemes ir mano protėviai liko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau siena, o taip aiškino Martynas Purvinas, nebuvo saugoma iki carinės Rusijos invazijos. Jeigu Abakų kaimas buvo apgyvendintas žemaičių, tai už kilometro esančiame kaime, tačiau Prūsijos valstybėje, gyveno taip pat žemaičiai. Žemaičiai – kuršių palikuonys ir tos genties žmonės gyveno iki Šilutės. Už kuršių genties gyveno skalviai.
Šiandien Tauragės paprūsės rajonas yra skalvių žemėje. Jų kalba artima vakarų aukštaičiams. Vakarų aukštaičiai yra skalvių genties palikuonys. Liūdna, bet nadruvių genties palikuonių lyginti kaip skalvių ir kuršių nesigauna, nes visos žemės už Nemuno valdė prūsokai iki II pasaulinio karo pabaigos. Nadruvių gentis ribojosi su sūduviais. Ko gero, jų tarmė turėjo būti artima sūduviams, kurie taip pat priklauso vakarų aukštaičių tarmei.
Paprūsės istorija – tai užkariautojų išnaikintos lietuviškos gentys. Šiandien tų žemių istorija klastojama. Melagingai nurodoma, kad skalviai, nadruviai buvo ne lietuviai, bet prūsai. Pagal užkariautojų istoriją, kurią perėmė dalis lietuvių, vokiečiams priklauso visos prūsų genčių apgyvendintos žemės, nes jie perėmė tos tautos pavadinimą Prūsija. Pagal tą Prūsijos paveldėjimo naratyvą, reikia didinti prūsų genčių skaičių. Jie skalvių ir nadruvių žemes vadina prūsiškomis. Pagal juos, į prūsų žemes lietuviai atsikėlė po marų. Kiek reikia išplauti protą, kad apie marą rašyti tokias nesąmones, jog maras buvo išmanusis ir žinojo, kur sustoti? Negi jis pamatydavo valstybinę sieną žyminčius stulpus ir pasakydavo, kad ten neįžengsime ir žmonių nenuvarysime į kapus?
Jokie lietuviai iš Didžiosios Lietuvos neapsigyveno po maro Karaliaučiaus krašte ir nebuvo jokių masinių persikraustymų iš Lietuvos. Baltai, o tai lietuviškos gentys, nadruviai, skalviai gyveno apie 5 tūkstančius metų ir juos nuo XIII a. užkariautojai iš vakarų ėmė įvairiais būdais nutautinti. Liko tik lietuviškos nedidelės salelės. Pavyzdžiui, Lidija Bajoraitė, kuri su šeima persikėlė iš Ragainės apskrities.
Paprūsės istoriją sutapatinti su patvorio istorija netinka. Jų istorija – garbinga.
Prūsijos istorija, deja, yra ir mūsų, lietuvių, istorija, tačiau labai liūdna. Turime žinoti apie Prūsijos valstybę, bet ją įamžinti, puoselėti, dėkoti neprivalome. Todėl mūsų, lietuvių, požiūriu Prūsijos valstybės istorijai tinka „būti patvoryje”. Panašią vietą paskyrė ir garbingas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius. Jis nepriėmė okupanto ženklo – kultūros magistro žiedo.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Ačiū, Nezabitauskui, už kritiškai įvertintą tekstą, kuris skirtas Prūsijos valstybei. Jis klausia: Kada Karaliaučius buvo Lietuvos dalimi? Nadruvių gentis yra lietuviška gentis, kuri gyveno apie Priegliaus upę. Jokie lietuviai čia neatsikėlė XV a. ir neapgyvendino šias žemes. Šiandien vyksta karas Ukrainoje. Tai žuva, tiek iš Rusijos, tiek iš Ukrainos. Žmones netenka abi kariaujančios pusės. Kiek reikia išplauti protą, kad aiškinti, jog kare Ordino valstybė prarado žmones, o Lietuvos Didžioji kunigaikštystė jų neprarado. Po visų karų, marų natūraliai atgaunamas gyventojų prieaugis. Jei užkariautojai nebūtų vežę savo kolonistus, tai šiandien turėtume neišnaikintus nadruvių palikuonis kalbančius lietuviškai iki Tvankstos. Kam priklausytų šis miestas, kokia būtų įkurta valstybė, jei ne užkariautojai vokiečiai, nežinome. Valstybė tikrai būtų įkurta ir šiandien turėtume kitokią Europos istoriją. Turime Prūsiją, išnaikintą prūsų tautą ir didžiają dalį lietuvių. Prūsija tapo mirties kultūros valstybė. Nemanau, kad M. Daukšą, K. Sirvydą, J. Morkūną, S. Slavočinskį aiškinti, kaip lenkėjimo faktą.
Gerbiama Autore, o kas buvo nadruviai? Iki šiol smarkiai ginčijamasi, tai lietuvių ar prūsų gentis. Abi pusės turi argumentų. Jūs priimate tik vienos pusės nuomonę, antros nė svarstyti nenorite, ir tai yra negerai.
Rašote: „Jei užkariautojai nebūtų vežę savo kolonistus, tai šiandien turėtume neišnaikintus nadruvių palikuonis kalbančius lietuviškai iki Tvankstos.” Lyg nadruvius būtų naikinę naujieji kolonistai – valstiečiai protestantai, o ne iki tol siautėję karai ir marai. O keisčiausia tai, kad nė neminite sembų, kurių žemėje, toli nuo nadruvių, toji Tvanksta (Karaliaučius) buvo. Jei ne kolonistai, Tvanksta kalbėtų lietuviškai? Na, nebent prūsiškai (XVI a. dar daug kas kalbėjo prūsiškai, Alberto nurodymu jiems, kaip ir lietuviams, spaudė katekizmą jų kalba), ir su sąlyga, kad sembai nepamirštų savo kalbos. Deja, pamiršo kaip ir kiti prūsai. Neteisinga sakyti, kaip sakote jūs, kad prūsų tauta buvo išnaikinta. Apnaikinta – taip, bet pražuvo ne prūsų tauta, o jų kalba.
Kokia dar mirties kultūros valstybė? Priminsiu tą patį katekizmą prūsams, jis buvo išleistas gyvų gyviausiems žmonėms ir su geriausiais ketinimais.
Nelabai gudru yra neigti lietuvių ir žemaičių palaipsnę migraciją į Prūsus, į tų laikų ekonominės gerovės kraštą. Bet tuo jau baigsiu, linkėdamas Autorės būsimiems darbams logiškų, faktais pagrįstų išvadų.
Straipsnyje matau daug istorinių iškraipymų. Visų pirma, žemaičiai nėra kuršių palikuonys ! Sustiprėję per viduramžių karus, žemaičiai okupavo kuršių gyvenamą teritorią išgrūsdami didžiąją Lietuvos teritorijoje gyvenusių Kuršių į Latviją ! Taip dabar Lietuvos Kuršių likučiai susimaišę su Kuršiais. Antra, Prūsų genčių, tokių kaip Nadruviai, Jotvingiai priskyrimas Prūsams, o ne lietuviams yra teisingas, nes jie kalbėjo Prūsų kalba, kuri buvo kitokia nei Lietuvių ! Nereikia čia meluoti ! Trečia, istorijos audrose sisiklostęs Prūsų likimas, turi daug ir teigiamų bruožų. Prūsai buvo visomis prasmėmis toliau pažengę ir išsivystę nei lietuviai. Apie konkrečius dalykus, kuriuos žinau iš savo protėvių daug galėčiau papasakoti. Ir atmesti Lietuvos ar žemaičių „Istorikų” demagogiją !
Autorės gerų norų įkvėpta vaizduotė prikuria visko. To visko neaprėpsiu, tik šiek tiek – tam, kad tekstui kritiška nuomonė neatrodytų tuščia.
1. „Kas gali paneigti, jei Ordino valstybė 1525 metais nebūtų reformuota, tai prasidėję valstiečių neramumai būtų paskatinę įkurti ne vokišką, bet lietuvišką valstybę?” Paneigti gali bet kas. Valstybės įkurti nereikėjo, ji jau buvo nuo XIII amžiaus – katalikiška, vokiškai kalbanti Ordino valstybė, tą ir pati autorė rašo. Kodėl nepatenkinti valstiečiai valstybę turėjo reformuoti į lietuvišką, ne vokišką, ne prūsišką? Todėl, kad lietuviai dominavo visoje valstybėje? Ne, nedominavo, bet autorei norisi, kad taip būtų buvę.
2. ” Lietuvos dalis, kuri įėjo į Prūsijos valstybės sudėtį, lietuviškai ėmė spausdinti nuo XVI a. vidurio.” Pirmosios lietuviškos knygos buvo atspaustos Karaliaučiuje. Kada Karaliaučius buvo Lietuvos dalimi? Vien tik autorė težino.
3. „Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri vėliau įgijo Žečpospolitos (Lietuvos – Lenkijos) valstybės pavadinimą, lietuviškai ėmė rašyti nuo XVI pabaigos. ” Ne LDK pavadinta Žečpospolita, taip vadinama LDK ir Lenkijos karalystės jungtinė valstybė. LDK rašė rusiškai (kam nepatinka, sakykit – gudiškai, rusėniškai), pirmosios knygos Vilniuje spaustos taip pat rusiškos. Nuo XVI a. pabaigos LDK ėmė rašyti lenkiškai, ne lietuviškai. Viena kita lietuviška knyga – išimtys, tik patvirtinančios liūdną LDK lenkėjimo faktą.
4. Tokių netikslumų yra daugelyje teksto pastraipų. Viską suminėti – ne mano jėgoms.
Jūs čia aiškinkitės ir peškitės, ateis amerikonai ir viską pasiims.
Kur du pešasi, trečias nešasi !!!
Nebūtina užrašinėti kliedesių. Tegul jie lieka Jūsų galvelėj
Amerikonai ne kliedesiai. Klaipėda jiems tinkamas uostas nuo Rusų pavogtą(atpirktą) Nord Strym valdyti.
Dabar del to kaip
užkeikto žemes gabaliuko,esančio blogoje geografineje padetyje,rusija dar ne vieną karą gal suorganizuos.
lietuviškos spaudos uždraudimo carinėje rusijoje, tik Tilžėje ir Karaliaučiuje buvo spausdinamos knygos ir slapčia gabenamos į Lietuvą.Rytų Prūsijos įtaka mūsų tautiniam atgimimui -milžiniška
Lietuviškas toponimas „Karaliaučius” ir lenkiškas „Krolewiec” yra lygiaverčiai tarpusavyje ir yra vokiško toponimo „Kenigsberg” žargonai į kitas kalbas. Vokiškas pavadinimas yra pirminis, lietuviškas ir lenkiškas yra antriniai. Jie nesuteikia pirmenybės nei Lietuvai, nei Lenkijai, tik rodo rusijos ignoravimą.
Vikietijos Bundestagas gali pareikšti kad Lietuva ir Lenkija savo sprendimais remia Kenigsbergo toponimo atkūrimą, kas tuo pačiu reikštų Vokietijos interesų atstatymą. Tačiau toks Vokietijos interesų atstatymas rusijai priklausančioje dalyje logiškai reikštų ir Lenkijai 1945 metais perduotų pietinių žemių grąžinimą Vokietijai. Tai nenaudinga nei Lietuvai, nei Lenkijai.
Jeigu ateityje būtų sprendžiamas „kaliningrado srities” atėmimo iš rusijos klausimas ir tarptautinė komisija be diskusijų pasiūlytų šią sritį perduoti 50/50 Lietuvai ir Lenkijai, tai būtų nelogiška, nes 1945 metais Rytų Prūsija 50/50 buvo padalinta ir Lenkija gavo pietinę dalį. Šiaurinė dalis pagal logiką turėjo būti prijungta prie Lietuvos. Todėl dabartinį likutį vėl dalinti per pusę yra nelogiška.
Kaip būtų siūloma dalinti? Į pietus nuo Priegliaus upės – Lenkijai, šiaurinė dalis Lietuvai? Ar lietuviškos žemės (Nadruva ir Pietų Skalva) – Lietuvai, o prūsiškos (Semba ir Šiaurės Notanga) – Lenkijai?
Todėl „kaliningrado” toponimą būtina vartoti prūsišku toponimu „Tvanksta”, terminą „Karaliaučius” vartojant, kalbant apie vokiško Kenigsbergo istorinį laikotarpį 1255 – 1945 metais. Tai paneigtų galimas Lenkijos ir Vokietijos pretenzijas („Krolewiec” ir „Kenigsberg”) į šį kraštą.
Dėl etnografinių prūsiškų ir lietuviškų žemių (Nadruva, Semba, Šiaurės Notanga ir Pietų Skalva) pavadinimų vartojimo „kaliningrado srities” teritorijoje – tai logiškai to paties principo reikėtų laikytis ir šiuo metu Lenkijai priklausančioje Pietų Rytprūsių dalyje ( Barta, Notanga, Varmė, Sasnava, Pokesė, Pamedė Liubava, Galinda). Bet tai sukeltų Lietuvos konfliktą su Lenkija.
Nepriklausomai nuo to, kam bus perduota ši teritorija (arba liktų rusijos sudėtyje) reikia atskiru punktu reikalauti lietuvių kalbos atkūrimo programos lietuviškoje srities dalyje, prūsų kalbos atkūrimo prūsiškoje dalyje. Bet logiškai sektų prūsų kalbos atkūrimo klausimas Lenkijai priklausančioje Pietų Rytprūsių dalyje – tai irgi keltų konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Srities padalinimas logiškai įmanomas, jei lietuviška dalis būtų perduota Lietuvai, o prūsiška taptų bendru Lietuvos ir Latvijos projektu, atkuriančiu prūsišką elementą.
Šiandien skubiai reikia spręsti toponimo TVANKSTA įteisinimą.
2028 metais sueis 800 metų, kai Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis su Prūsijos vyskupu Kristijonu kovai su prūsais 1228 Mazovijoje įsteigė Dobrynės ordiną. 1230 jis leido Vokiečių ordinui įsikurti Kulmo žemėje ir drauge kariavo prieš prūsus, siaubė jotvingių žemes. Tai buvo prūsų sunaikinimo pradžia.
2028 metus būtina Lietuvoje paskelbti Prūsų metais.
Gerai dėstai… Gaila Prūsijos … Jos likimas žiaurus…
Rašote: „…reikalauti lietuvių kalbos atkūrimo programos lietuviškoje srities dalyje…”. Lietuviška dalis? Dabartinėje Kaliningrado srityje iki kryžiuočių invazijos gyveno kelios prūsų, bet ne lietuvių gentys. Bijau, kad lietuviai ten atsirado tik todėl, kad kraštą smarkiai praretino karai ir kitos negandos. Nors 1525 m. lietuviai vietomis sudarė jau didelę gyventojų dalį, bet autochtonais be jokių abejonių galime laikyti tik suvokietėjusius prūsus.
Antra, rašydamas apie lietuvių kalbos atkūrimą tose žemėse, kažkodėl visiškai neminite ten dabar gyvenančių rusų. Jų nebeliks ar jie mielai išsižadės gimtosios kalbos ir pereis prie lietuvių? Negi manote „rusų klausimą” spręsti taip pat, kaip jie išsprendė „vokiečių klausimą” 1945 metais? Tikiuosi, kad tokiems žvėriškumams mes neturėsime ne tik jėgos, bet ir noro.
Vienintelė civilizuota išeitis – evoliucija, Kaliningrado sritį keičianti į savarankišką Baltijos rusų respubliką, ir tolesnė ilgai trunkanti evoliucija, keičianti tautinę ir kalbinę tos žemės situaciją.
Turiu nemažai draugų Kaliningrade dar nuo senų nekonfliktinių laikų. Tai mane nustebino jų begalinis žavėjimasis šio krašto istorija ir domėjimasis viskuo, kas ten vyko. Ir ne kartą teko girdėti jų norus (svajones) prisijungti prie Lenkijos arba Lietuvos. Nuoširdžiai sakė. Bėdų gali būti su atvažiavusiais iš Rusijos glūdumos piliečiais, kurių mentalitetas „rytietiškas” ir kaip sakote, jiems prireiktų Č. Darvino teorijos įgyvendinimo tapti bent kažkiek vakarietiškesniais
Sveiki,
straipsnis parašytas kaip reakcija į mano pirminį straipsnį „MINIME PRŪSIJOS AR PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS 500-METĮ, JO IŠKILMES AR BUVIMĄ PATVORYJE”, tad kviečiu atidžiai jį perskaityti, o po to vertinti ir patį „atsakymą” – https://www.facebook.com/profile.php?id=100076190084604
pagarbiai
Gintaras Skamaročius
https://www.youtube.com/watch?v=e2WzQEHhQq0