Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-25 |
Nekartosiu net to, ką jau esu rašęs, kas norėjo, jau perskaitė. Nors čia galima pasipuikuoti jau parašytu, tačiau tai jau būtų autoriaus trūkumas. Pradėti noriu nuo neaiškintų (neišplėtotų) minčių.
Pirma, kvailumas turi laipsnius – vieni pasižymi aukštesniu lygiu, kiti – žemesniu. Kitais žodžiais, vieni
akivaizdūs, kiti vos pastebimi.
Antra, kvailumas turi amžių. Vaikai dažniau klysta, tačiau rečiau būna kvaili, nes vis dar mokosi, t.y. ištaiso savo klaidas. O vienas iš svarbiausių kvailo bruožų yra atsisakymas būti neteisiu.
Trečia, labai akivaizdžiai suaugusio žmogaus kvailumas pasireiškia per stereotipus, pakartojamus svetimų dalykų (patarlės, pasikartojimai, klišės, išankstinės nuostatos, gandai). Vietoj savo paties minčių, jis keičia etiketėmis, štampais, o mintis – paruoštomis nuomonėmis.
Ketvirta, be abejo, kvailesnis žmogus labiau vertina procesą, o ne rezultatą. Ko gero, jis jo net nenumato.
Penkta, bene pedagogiškiausia mintis: ginčytis su šio tipo žmogumi neverta, nes jis nekeičia savo nuomonės, jam negalioja jokie argumentai.
Bet tai apie pavienį žmogų, nesvarbu, ar kieno nors vyrą ar žmoną, sūnų ar dukrą, tėvą ar motiną. Socialiai tai nežymus reiškinys. Bet kai jis pereina į valstybinį ar visos visuomenės lygį, tai tampa itin pavojinga.
Taigi, kai kvailas žmogus užima valdžios postą, jis tampa savo savybių (kvailumo) nešėju. Viena – jis platina kvailumą savo aplinkoje, antra – jis renkasi tokią aplinką (draugus ar pavaldinius), kurie jam patinka, nes jį atitinka.
Noriu pabrėžti labai svarbią takoskyrą: jei kvailumas yra valstybės arba politikos srityje, tai jo „išgyvendinti“ arba išnaikinti beveik neįmanoma. Prisiminkime romanus, filmus, satyras ar feljetonus apie valdininkus, kurie nieko neišmano, bet viską sprendžia. Jei tai vyksta privačioje ekonomikoje, tai tokį sambrūzdį ištinka bankrotas, žmonės išsivaikšto ir ieško savo likimo kitur. Socialinėje valstybėje (kapitalistinėje ar socialistinėje), kuri rūpinasi visais, toks žmogus gaus naują vietą, gal ir ne tokią naudingą, kaip anksčiau, bet neliks be duonos kąsnio ir trupinėlio galios. Kvailumą, kurį jis „išsinešė“, jis naudos ir vėliau, nes keistis jis nebemoka. Tą mes matėme ne tik mums būnant TSRS ar panašioje santvarkoje, bet ir… dabartinėje JAV.
Kvailumas turi savo tamsiąją pusę. Teologui ir filosofui Dietrichui Bonhoefferiui kvailas žmogus dažnai yra pavojingesnis už piktąjį.
Negalime taip lengvai kovoti su kvailumu dėl dviejų priežasčių. Pirma, mes kolektyviai tam esame daug tolerantiškesni. Kitaip nei blogis, kvailumas nėra yda, į kurią daugelis iš mūsų žiūri rimtai. Mes nekaltiname kitų dėl jo. Mes nereikalaujame žmonių, kad jie būtų protingi.
Antra, kvaili žmonės yra slidūs priešininkai. Jie nebus nugalėti diskusijose ar taps paveikūs argumentui. Kai kvailas žmogus atsiremia nugara į sieną – kai susiduria su faktais, kurių negalima paneigti, jis juos atstumia ir rėkia.
Mums dabar didžiausia kvailumo problema yra ta, kad jis dažnai eina koja kojon su valdžia.
Tęsiame šio klasikinio tyrėjo mintį: „Atidžiau pažvelgus, tampa akivaizdu, kad kiekvienas stiprus valdžios pakilimas viešojoje erdvėje, nesvarbu, ar tai būtų politinio ar religinio pobūdžio, užkrečia didelę žmonijos dalį kvailumu.“
Todėl galima juoktis iš kvailų žmonių, kvailų akimirkų tik būnant artimoje kompanijoje. Tačiau turime pykti ir išsigąsti, kai viešpatauja kvailystė.
Pabaigai: lieka tik pabrėžti, kad skaitmeninis amžius didina kolektyvinį kvailumą, kurį skatina dezinformacija (ypač socialiniuose tinkluose) ir kritinio mąstymo erozija.
Su pirmaisiais dviem punktais sutinku, o trečias ir ketvirtas yra smarkiai, ginčytini. Bet į diskusiją nesivelsiu – tingiu, be to, nežinau, gal mudu su autoriumi esame jo penktojo punkto pavyzdžiai. Žinoma, aš kvailesnis.
Bet rašinyje pasigedau dar vieno punkto – kad kvailinti kitus yra rizikinga. Taip gali pats atsidurti kvailio vietoje. Pavyzdžių – kiek norit. Tarkim, kai radosi pirmųjų aiškintojų, kad Žemė nėra pasaulio centras, kad ne Saulė sukasi apie Žemę, o atvirkščiai, tai juos taip pat vadino kvailiais, pavojingais kvailiais. Vieną kitą gydydavo nuo atkaklaus kvailumo kankindami ar net gyvą sudegindami lauže. Gerbiamas autorius tokių receptų nesiūlo, nors ir skiria daugiausia dėmesio „kovai su kvailumu”.
Pasiūlytas klausimas yra įdomus. gal reikės kiek atdžiau pažiūrėti. tiesa, čia mes susiduriame su valdžios ir tokio asmens santykio problemėle. Džordanas brunas ne tik buvo kaltinamas, ber ir sudegintas. Apie Teslą galėčiau kalbėti daugiau. Bet vis tiek svarbu, jog problemos svarstyme dalyvauja suintertesuoti žmonės.