Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-26 |
Praėjusią savaitę Klaipėdoje įvyko Alfonso Žalio labdaros fondo kartu su Mažosios Lietuvos muziejumi inicijuota akademinė diskusija „Kazys Škirpa – herojus ar nusikaltėlis?” Savo įžvalgomis apie kontraversišką istorinę Lietuvos asmenybę pasidalino Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius bei žurnalistas, Seimo nario Valdo Rakučio patarėjas Vidmantas Valiušaitis. Susitikimą moderavo Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis.
K. Škirpos asmenybės ir jo veiklos vertinimai šių dienų kontekste labai gerai iliustruoja visuomenės santykio su istorija problematiką. Ir kelia fundamentalų klausimą. Ar „blogiečių” paieškos istorijoje bei demonizavimas šiandieninėje Lietuvoje neveda į laisvo, kritinio mąstymo krizę? Kurie klaipėdiečiai labiau puolę į prastesnę moralę? Ar tie, kurie gyvena Salomėjos Nėries gatvėje, ar tie, kurie butus turi Paryžiaus komunos gatvėje? Nes, pasak moralizuojančių istorikų, viena garbino kruvino Stalino režimą, kiti, galimai, ne vienam pasiturinčiam prancūzui atėmė gyvybę. Viena – tariama išdavikė, kiti – tariami galvažudžiai.
Sutikite, pats klausimas apie gatvių pavadinimus ir klaipėdiečių moralę veda prie absurdo, ir iš viso, koks valdžios reikalas spręsti, kokio pavadinimo gatvėje žmogus gyvena? Tai niekaip nesusiję dalykai, tai tik puikiai iliustruoja, į kokį akligatvį atsimušime, jeigu istoriją vertinsime iš šių dienų perspektyvos arba, priešingai, dabarties įvykius bandysime paaiškinti per istorijos akinius.
Gerbiu ir palaikau Klaipėdos miesto tarybos sprendimą nepaklusti Vilniaus biurokratams ir išlaikyti Salomėjos Nėries gatvės pavadinimą mieste. Pirmiausia, mane labai siutina tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius nurodinėja visam miestui, kaip jis turi gyventi. Klaipėdos miesto tarybos nariai yra išrinkti miestiečių ir atstovauja Klaipėdos žmonėms. Kam atstovauja biudžetinės įstaigos direktorius? Kas jį išrinko ir įgaliojo? Kaip demokratinėje šalyje vienas, už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomas valdininkas gali įsakinėti miestiečių savivaldai? Ar tai nėra Savivaldos chartijos pažeidimas?
Man Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Gerbiu ir vertinu jos kūrybą, visiškai nepritariu jos visuomeninei politinei veiklai. Mano akimis žiūrint, ji labai klydo susidėdama su tarybų valdžia, tačiau aš jos nevadinu Lietuvos išdavike.
Istorija yra įvairiaspalvė, ten nėra tik juoda ir balta. Aš nepritariu Salomėjos Nėries pasirinktai pozicijai, bet aš nenoriu laužyti gatvės lentelių su jos pavadinimu.
Galbūt tuometinėje situacijoje ji tiesiog kitaip įsivaizdavo Lietuvos, kaip valstybės, kelią. Pasaulis tuo metu dar nežinojo apie Stalino nusikaltimus, dar nebuvo spėjęs suvokti, koks beviltiškas yra bolševikų režimas. Galbūt Salomėja Nėris buvo paveikta gražių kairuoliškų idėjų propagandos, kaip ir labai didelė dalis tuometinės Europos intelektualų.
Vienaip ar kitaip, mes beveik visi esame savo tėvynės patriotai, tik labai skirtingai įsivaizduojame kelius ir veikimo būdus, kaip padėti savo tėvynei. Todėl švaistytis išdavikų etiketėmis ir deginti tariamų išdavikų knygas tikrai nereikėtų.
Savo istoriją reikia žinoti, bet ja negalima manipuliuoti – tai yra pavojinga ir veda į konfliktą. Istorija yra visų, ji turi telkti ir vienyti dabarties visuomenę, o ne skaldyti. Deja, kai istorinę tiesą bandoma monopolizuoti ir primesti visai visuomenei, tai tampa diktatūra.
Negalima nupirkti istorinės tiesos akcijų kontrolinio paketo – jis neparduodamas. Istorija mums turi pasakoti faktus, o faktų interpretacija yra išskirtinai kiekvieno žmogaus asmeninė erdvė. Ją privalome saugoti ir ginti – tai yra žmogaus laisvės dalis. Jeigu ją prarandame, rizikuojame tapti nacistais ar komunistais.
Istorija neturi tapti ideologijos tarnaite, ji turi būti atvira diskusijoms ir nuomonių įvairovei. Būtent tokioje dvasioje Alfonso Žalio fondas organizavo mokslinę visuomeninę diskusiją Klaipėdoje apie K. Škirpos asmenybę ir jo vaidmenį istorinių įvykių verpetuose.
K. Škirpa neginčytinai buvo savo tėvynės patriotas. Jo veiklos prioritetas vienareikšmiškai buvo Lietuvos valstybės išsaugojimas. Sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis darė sudėtingus asmeninius pasirinkimus tam, kad išsaugotų nepriklausomą Lietuvą. Negalima pritarti jo mintims ir veiksmams, kada kalba eina apie žydų tautos niekinimą – tai yra nepateisinama ir smerktina, bet kartu yra labai svarbu suprasti tos istorinės epochos tragizmą. Įsigilinti į K. Škirpos įsivaizdavimą, kad maža Lietuva, norėdama išlikti neužimta sovietų, turi ieškoti užtarimo Hitlerio Vokietijoje.
K. Škirpos pasirinkimai – tarp blogo ir blogesnio. Tačiau jis renkasi dėl aukštesnio tikslo – Lietuvos valstybės apsaugojimo. Toks yra K. Škirpos tuometinės geopolitinės situacijos įsivaizdavimas. Ar todėl mes turime šį žmogų istorijoje uždažyti juodžiausiomis spalvomis? Daryti iš jo pabaisą ir gąsdinti vaikus bei kalti jį prie lietuviško gėdos stulpo? Sudeginti ir išbarstyti jūroje K. Škirpos atvaizdus? Tikrai ne. Mes turime nebijoti savo istorijos, neslėpti jos ir nesigėdyti. Mes būsime stiprūs tiek, kiek gebėsime laisvai, kritiškai, be traumų ir etikečių kalbėti apie savo sudėtingą, bet kartu ir turtingą praeitį.
https://www.atviraklaipeda.lt/2025/03/15/policininkas-ir-ukininkas-pademonstravo-nepaprasta-ziauruma/
Jis buvo karininkas,lietuvos kariuomenės.Žmogus kariavo už savo tautą.Kaip gali kilti klausimas, kas jis.Lietuviai ir žino,kas jis.O štai kam kyla klausimas toks,tuos reikėtu lauk deportuoti iš šalies.Tegul vyksta į izraelį,ar maskvą, dar kur.
Kas važiavo saulės, kas į Sibirą. Keliaus į istorijos šiukšlyną tie pavadinimai su kaloborantų pavardėmis.
Į Sibirą važiavo šitie : Policininkas ir ūkininkas pademonstravo nepaprastą žiaurumą