Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-03-25 |
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus šiemetinių „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams yra nominuotas už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Lygiai prieš 10 metų tokiam pačiam apdovanojimui Mindaugas Rojus buvo nominuotas už kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas”.
Tuomet „Auksinio scenos kryžiaus“ jam laimėti nepavyko. Ar pasiseks šįmet – sužinosime vėlyvą kovo 29-osios vakarą.
„Herkaus Manto vaidmenį abu su kolega Steponu Zoniu priėmėme su ypatinga atsakomybe”, – sako Mindaugas Rojus. Rūtos studijos nuotr.
Nors gyvename penktame aukšte, o virš mūsų jau tik dangus, neseniai sulaukėme potvynio. Laikini nesklandumai, dėl kurių dabar tenka gyventi pas uošvius, kol butas pradžius…
Man net nešovė į galvą, kad mane šįmet siūlys tokiam garbingam apdovanojimui. Keistas jausmas. Jau turiu pakvietimą atvykti į ceremoniją Šiauliuose, kur paaiškės nugalėtojas. Džiaugiuosi, kad mane pastebėjo. Garsus šalies dirigentas Stasys Domarkas įsitikinęs, kad šiemet nominacijų kategorijoje „opera/operetė“ turi laimėti nacionalinis kūrinys – „Prūsai“. Aš maestro aiškinu, kad nominantų yra ir daugiau, taigi dar nežinia…
Herkaus Manto vaidmenį abu su kolega Steponu Zoniu priėmėme su ypatinga atsakomybe: domėjomės istorine medžiaga, peržiūrėjome garsųjį Marijono Giedrio filmą. Šią partiją sudėtinga atlikti jau vien dėl to, kad pirmasis ją puikiai atliko šalies operos legenda – Virgilijus Noreika. Aišku, mums, jauniems, nesinori būti lyginamiems su legendomis – norisi tapti išskirtiniais. Džiaugiamės, kad mums pavyko.
Ribinės baritoninės natos man pasidavė tik po ilgų repeticijų. Juk Herkaus Manto partiją kompozitorius rašė specialiai V. Noreikai, o pernai kuriant naują „Prūsų“ pastatymą ji tebuvo švelniai pakoreguota.
Herkui Mantui teko priimti visai tautai svarbius sprendimus ir vardan jų paaukoti meilę. Todėl tai vienas iš tragiškiausių mano įkūnytų personažų. Nemėgstu „perspausti“ – scenoje stengiuosi būti kuo natūralesnis, kuo giliau priimti ir išgyventi Herkui Mantui tenkančią širdgėlą.
Negi nominuos už vaikiškus spektaklius… Juk nominuoja už reikšmingus vaidmenis, koks ir yra Herkus Mantas iš operos „Prūsai“. Šią partiją galėčiau pažymėti ženklu „buvo ką veikti“. Ir iki šiol stengiuosi ją tobulinti: kiekvienąkart scenoje jaučiuosi tarsi egzamine.
Dabar ruošiu pagrindinę partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomoje Wolfgango A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. Džiaugiuosi šiuo iššūkiu: medžiagos daug, dirbu ir daug tikiuosi. Kartu su koncertmeisteriu italu Milo Longo „zubrinu“ partiją italų kalba. Reikia mane, lietuvį-žemaitį, paversti tikru italu, dainuojančiu be akcento. Laužausi…
Tikrai ne pirma. Itališkai jau dainavau operose „Traviata“ ir „Sevilijos kirpėjas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Buvusio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio dėka teko dainuoti ir žemaitiškai. Kartą jis man sako: padarom netikėtą projektą – arijas su nukirstomis galūnėmis. Gal prireiks koncertuoti Skuode – pravers. Ir tikrai, teko dainuoti Skuode: ten atlikau Ūdrio partiją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“ žemaičių kalba. Gerai skambėjo.
Su mano atestato pažymiais nebūčiau tapęs teisininku… Dvyliktoje klasėje dar nežinojau, ką rinktis, kuo būti. Mokytoja patarė, kad man, kaip dainuojančiam, reikia keliauti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip ir padariau: pasirinkau chorvedybos studijas.
Atsimenu dienas, kai mokiausi groti pianinu: nebuvau lankęs muzikos mokyklos, o staiga turėjau pradėti groti kaip kiti, to mokęsi ne vienerius metus. Kūriniai nesunkūs, o aš prakaituodavau, kol su dviem pirštais atrasdavau reikiamus klavišus… Esu dėkingas savo mokytojams už kantrybę ir palaikymą. Galiausiai supratau, kad chorvedyba – ne man bei perėjau pas dėstytoją Valeriją Balsytę mokytis vokalo. Ir matote, kur atsiradau.
Dalyvauti TV projekte „Triumfo arka“ man pasiūlė dėstytojas, profesorius Eduardas Kaniava. Laimei, turėjau santaupų, nes kelionės į sostinę nevairuojančiam daug kainavo. Sunkus buvo laikas, bet galiausiai viskas atsipirko užsakomaisiais koncertais. Pasirodai „dėžutėje“, ir visiems tampi įdomus… Užsakovai jau siūlo man dalyvauti naujuose projektuose, nes senieji užsimiršta.
Nežinau. Žmona vairuoja, veža į koncertus. Labai jai dėkingas. Kai man kažkas siūlo išmokti vairuoti automobilį, atsakau, kad greičiau bus, jeigu jis mane paveš.
Džiaugiuosi turėdamas žmoną Kamilę ir dukrą Lėją. Tiek visai pakanka.
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamąsias studijas buvau priimtas ir vienerius metus profesoriaus Vladimiro Prudnikovo mokintas kaip tenoras, vėliau profesoriaus Eduardo Kaniavos buvau mokomas kaip baritonas. Tada koncertuose ėmiau atlikti tenoro partijas ir balso tembru bei karjeros posūkiu netgi buvau lyginamas su Placido Domingo, kuris taip pat karjeros pradžioje išgarsėjo kaip baritonas, o vėliau patapo tenoru.
Dabar dainuoju kaip aukštas natas galintis atlikti baritonas (juokiasi). Kodėl man kažkas galėtų neleisti dainuoti Barinkajaus kupletų, kodėl tik tenorai turi juos dainuoti? Arba kodėl „O Sole Mio“ turi būtinai dainuoti tenorai, o ne baritonai?
Stengiuosi būti universaliu: pabandai, išeina – puiku, neišeina – palieki tą kūrinį.
Bet jeigu baritonas padainuotų „Nessun dorma“, tenorai nesuprastų, ko jis čia lenda… Tai ten ir nelendu.
Dainuoju partijas, kurios man „įkandamos“. Bandžiau ir „Nessun dorma“: nepavyko, tai daugiau ir nesiimu.
V. Balsytė mane supažindino su taisyklingu kvėpavimu. V. Prudnikovas išmokė laisvumo: sakydavo – „nebūk susikaustęs“, net besimokant dainuoti liepdavo vaikščioti po kabinetą. Esu dėkingas ir E. Kaniavai, Povilui Gyliui. Visi dėstytojai man ypatingi. Geras dėstytojas yra tas, kuris nesugadina…
Būna, kad gauni pastabų. Bandai jas suvirškinti. Kažką pakeisti teigiama linkme. Bet greitai tai nepavyksta. Net jei turi Dievo dovaną, balso galimybių plėtimui reikia darbo ir laiko.
Aišku, dirbti reikia daug. Dabar dirbu su Don Žuanu, bet to reikalauja kiekviena nauja partija. Tenka ir paskaityti, ir paklausyti kitų solistų įrašų. Bet vien klausydamas neišmoksi: reikia bandyti atlikti pačiam.
Sėdi ir mokaisi: puslapis po puslapio. Kartoji, kartoji, supyksti, save nuramini ir pradedi iš naujo. Nuolatinis kartojimas. Niekur nuo to nesidėsi. Kolegos juk išmoksta – negali atsilikti, nes sugadintum bendras repeticijas. Tiesa, kartais padeda sufleriai, kurie išvydę bėgiojantį solisto žvilgsnį puola padėti.
Tikiuosi, ja taps Herkus Mantas. Arba lauksiu kitų…
Jei taip nutiktų, imčiausi kitos veiklos. Nors jei reiktų tvarkyti santechniką, turbūt iš nevilties dainuočiau „Ką daryt…“ Bet nebijau fizinių darbų. Visko išmokstama. Kažką tikrai rasčiau.
Mano žmona – smuikininkė, protinga ir labai graži. Viską moka, o kaip skaniai valgyti gamina. Pats sau pavydžiu. Niekam nepasakokite – dar pavilios.
Gyvenime nesu Don Žuanas: esu pastovus. Netgi nėra pagundų: koncertuose sėdi vien vyresnės damos. Taip raminu žmoną… Tačiau scenoje atlieku daug meilės duetų. Dabar dažnai koncertuojame su Rita Petrauskaite, anksčiau teko su Dalia Kužmarskyte, Loreta Rameliene. Labai menkų pavydo scenų būna. Pavyzdžiui, operetėje „Balius Savojoje“ tekdavo scenos partnerę bučiuoti, nurenginėti, o abiejų antros pusės tuo metu grodavo orkestre. Buvo nejauku. Grįžus namo žmona
pasakydavo įvairių užuominų…
Turiu. Viena jau išsipildė: kažkada svajojau dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dabar svajonės siekia toliau. Bet neišduosiu, nes neišsipildys.
Parašykite komentarą