Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-12-22 |
Nors praėjus mėnesiui po sukilimo operacijos – 1923 m. vasario 17 d. – Ambasadorių konferencija perdavė Klaipėdą valdyti Lietuvai, o po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai įsėdo į karo laivą bei paliko miestą, kova už Klaipėdos kraštą dar nebuvo baigta, ji tik persikėlė į tarptautinę diplomatinę areną ir truko daugiau nei metus.
Šiai kovai vadovavusiam premjerui Ernestui Galvanauskui tuo pat metu teko grumtis ir su politiniai oponentais, turėjusiais kitokias vizijas dėl Klaipėdos.
Būtent šiai ne ką lengvesnei misijai nei pati karinė operacija ir yra skirtas paskutinysis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remto projekto „Klaipėdos sukilimo operacijai – 95-eri” dviejų dalių rašinys. Jį ir vėl „pagardiname” archyvinėmis ir dabarties nuotraukomis, parodančiomis, kaip konkrečios Klaipėdos vietos pasikeitė per 95 metus.
Klaipėdiečiai skaito naujosios valdžios atsišaukimus ties Aleksandro ir Biržos gatvių sankryža (dabar – Liepų, Naujojo sodo ir Herkaus Manto gatvių sankryža). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučio nuotr.
Sukilimo skraiste užmaskuotos karinės operacijos metu užėmusi Klaipėdos kraštą Lietuvos vyriausybė gerokai sustiprino savo pozicijas, nes „ginčo objektą” jau turėjo savo rankose, tačiau iki pilnaverčio dominavimo dar reikėjo nuversti diplomatinius kalnus. Pirmiausia Lietuvai trukdė čia vis dar likusi prancūzų administracija, uoste stovėję šios šalies karo laivai.
Istorikė Aldona Gaigalaitė rašė, kad sukilimui įvykus premjeras Ernestas Galvanauskas ėmėsi aktyviai koreguoti krašto vidaus gyvenimo tvarkymą. Jau sausio 16 d. slaptoje instrukcijoje Lietuvos atstovui Jonui Žiliui E. Galvanauskas nurodė, kad naujoji krašto vyriausybė turi tuoj kreiptis į Ambasadorių konferencijos pirmininką, į Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV vyriausybes, prašydama palankiai išspręsti Klaipėdos klausimą. To kreipimosi tekstas buvo jau paruoštas ir įduotas direktorijos pirmininkui Erdmonui Simonaičiui. Propagandos tikslu kreipimasis turėjo būti išsiuntinėtas Skandinavijos ir Pabaltijo šalių, taip pat Šveicarijos vyriausybėms. Nurodyta JAV prezidentui pasiųsti specialų raštą su prašymu neleisti Antantės šalių vyriausybėms imtis represijų prieš naują Klaipėdos krašto vyriausybę. Dar vienas nurodymas buvo įkurti Klaipėdos krašte specialų spaudos biurą, kuris valdžios vardu visus kreipimusis, pareiškimus ir panašius dokumentus išsiuntinėtų didesniems Europos ir Amerikos laikraščiams.
Premjeras taip pat ramino sukilėlių vadovus, kad susiklosčius sudėtingesnėms aplinkybėms ir sudarius atitinkamą pretekstą, galima tikėtis didesnės Lietuvos pagalbos – pėstininkai, šarvuotas traukinys ir artilerija buvo pasiųsti prie sienos.
„Sukilėlių vadovus neramino Antantės laivų skaičiaus padidėjimas uoste, ir jie tą pačią dieną pasiuntė telegramą į Kauną, prašydami atsiųsti artileriją uostui užblokuoti. Bet kadangi Antantės diplomatija tuo metu nenorėjo konflikto su vokiečiais ir rusais, tai Lietuvos kariuomenei neteko atvirai įsikišti į Klaipėdos reikalus“, – rašė A. Gaigalaitė.
Klaipėdiečiai 1923-iųjų sausį ties tuometine Turgaus ir Friedricho Vilhelmo gatvių sankryža (dabar – Turgaus ir Tiltų gatvių sankryža). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučio nuotr.
Sausio 17 d. naujoji Klaipėdos krašto valdžia kreipėsi į Prancūzijos, Anglijos ir Italijos vyriausybes nota, kurioje prašė atšaukti komisarą Žaną Gabrielį Petisne bei evakuoti prancūzų kariuomenę. Sausio 19 d. E. Simonaitis išsiuntė notą tų pačių šalių vyriausybėms dėl vieno anglų ir 2 prancūzų laivų atplaukimo į Klaipėdą.
Savo ruožtu veikė ir Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Sausio 19 d. Šilutėje jis priėmė deklaraciją dėl „prisiglaudimo prie Lietuvos”. O sausio 24 d. Lietuvos Seimas, išklausęs E. Galvanausko pranešimą, pareiškė, jog reikalauja iš vyriausybės, kad ji skirtų dėmesį ir stengtųsi padėti klaipėdiečiams ir Lietuvai įvykdyti gyventojų nusistatymą susijungti į vieną nepriklausomą valstybę — Lietuvos Respubliką.
Tačiau sausio 25 d į Klaipėdą „sukilimo“ problemą spręsti atvykusi Antantės (Santarvės) komisija, vadovaujama prancūzo Georges Clinchant, pradėjo ultimatyviai reikalauti išformuoti visas sukilėlių karines formuotes ir E. Simonaičio direktoriją. Tačiau susidūrusi su kieta sukilėlių vado Jono Polovinsko-Budrio pozicija po kelių dienų tylos pradėjo derybas ir su naująja valdžia, ir su Lietuvos atstovais.
„Santarvės spaudimas dirgino mano nervus, tačiau pats didžiausias pavojus jau praslinko, nes sugebėjus atlikti sukilimą turėjome palankesnes sąlygas politiškai žaisti. Lietuva galėjo keisti dekoracijas bei veikėjus, bet šeimininkauti bent Klaipėdos uoste“, – taip apie tų dienų įvykius savo prisiminimuose, užrašytuose brolio Gedimino Galvos, dėstė pats E. Galvanauskas.
Pasak A. Gaigalaitės, siekdami išsaugoti savo prestižą ir įtaką, Antantės valstybių atstovai Kaune vasario 2 d. įteikė E. Galvanauskui ultimatyvią notą, kurioje Lietuvos vyriausybė buvo kaltinama siuntusi į Klaipėdos kraštą savo kariuomenę, rėmusi krašto sukilėlius ginklais ir pinigais. Notoje buvo reikalaujama per 7 dienas atšaukti visus ginkluotus asmenis, perėjusius į kraštą iš Lietuvos, paleisti sukilėlių kariuomenę, atstatydinti E. Simonaičio direktoriją ir paleisti Gelbėjimo komitetą. Visų notoje keliamų reikalavimų neįvykdžius buvo grasinama klausimą spręsti perduoti Tautų Sąjungos Tarybai ar net nutraukti santykius su Lietuva.
Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas 1923 02 16. Karius Friedricho Vilhelmo gatvėje (dabar – Tiltų) sveikina Klaipėdos krašto armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.
„Nota buvo grėsminga, bet Lietuvos atstovų pranešimai iš notą įteikusių šalių sostinių buvo kitokio pobūdžio. Antantės šalių vadovai svarstė, kaip išeiti iš jiems nelauktai susiklosčiusios Baltijos regione situacijos. Paryžiuje vyko R. Poincare susitikimas su Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovais J. N. Curzonu ir A. J. Balfauru bei Tautų Sąjungos generaliniu sekretoriumi E. Drumondu. Po šių pasitarimų buvo nutarta suteikti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Ši žinia verbaline nota buvo pranešta Lietuvos vyriausybei vasario 4 d. Iš Lietuvos vyriausybės buvo reikalaujama Klaipėdos kraštui suteikti autonomiją ir sudaryti sąlygas internacionaliniam uosto tranzitui. Šis didžiųjų Europos valstybių politikų nuolaidžiavimas buvo padarytas ieškant išeities iš susiklosčiusios sudėtingos padėties, antra vertus, nesant didelių savitarpio simpatijų tarp anglų ir prancūzų“, – rašė A. Gaigalaitė.
E. Galvanauskas po šios notos nutarė paklusti Antantės šalių reikalavimams. Jis nurodė Klaipėdos krašto vadovams, kad dalis ginkluotųjų pajėgų paliktų kraštą, buvo sudaryta nauja direktorija.
„Taip buvo atstatytas santarvininkų autoritetas“, – konstatavo pats E. Galvanauskas.
Žinia, kad Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai iškilmingai buvo paskelbta Klaipėdoje Lietuvos Nepriklausomybės dienos — Vasario 16-osios proga, nors galutinis Ambasadorių konferencijos sprendimas buvo priimtas tik vasario 17 d. posėdyje.
Antantės šalys atšaukė Ž. G. Petisne ir G. Clinchanto komisiją iš Klaipėdos. Tuo pat metu vasario 19-ąją iš uosto išplaukė Anglijos ir Prancūzijos karo laivai. Klaipėdos krašto seimelis paskelbė deklaraciją dėl krašto prisijungimo prie Lietuvos. Vasario 20 d. 5 val. ryto Lietuvos kariniai daliniai pajudėjo į Klaipėdos kraštą.
„Vienas Klaipėdos krašto prijungimo etapas baigėsi, prasidėjo kitas, pareikalavęs iš Lietuvos Respublikos vadovo ne mažiau politinių sugebėjimų ir diplomatinių vingrybių, kol Mažosios Lietuvos teritorijai buvo pripažintas tam tikras autonominis statusas“, – buvo konstatavusi A. Gaigalaitė.
Pasak A. Gaigalaitės, antrajame Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos etape E. Galvanauskui teko susidurti su didžiaisiais to meto Europos politikais. Jis daugiau kaip metus vykdė sudėtingą diplomatinę misiją Paryžiuje ir Ženevoje dėl Klaipėdos krašto juridinio statuso Lietuvos valstybės sudėtyje.
„Susiremti teko su patyrusiais diplomatijos vilkais, po Pirmojo pasaulinio karo nulėmusiais visos Europos likimą. Naujose derybose Paryžiuje ir Ženevoje Lietuvos diplomatijos padėtį sunkino net tik nepatyrimas, bet ir tai, kad į Antantės šalių pusę perėjo Vokietija, kad Vilnius buvo Ambasadorių konferencijos pripažintas Lenkijai, o Rusija buvo eliminuota ir, negana to, Lietuvos delegacija nuolat buvo kaltinama bičiuliavimusi su bolševikine Rusija“, – rašė istorikė.
Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei tik suteikiant kraštui autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas iš lietuvių ir lenkų gyvenamųjų sričių bei grąžintos santarvininkų administracinės ir okupacinės išlaidos.
Savanorių armijos paradas 1923-02-16 Friedricho Vilhelmo gatvėje (dabar Tiltų g.). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.
E. Galvanauskas prisiminimuose pabrėžė, kad nebuvo galima sutikti su tokiomis sąlygomis ir faktu, jog sutartį ir statutą reikės tiesiog pasirašyti atvykus į Paryžių be jokių derybų. Tad jam teko lūkuriuoti, nes nebuvo galima tokio pasiūlymo nei atmesti, nei priimti. Todėl ir vasario 20-ąją, kai prie Karo muziejaus Klaipėdos krašto perdavimo proga susirinko milžiniška minia, jis savo kalboje nutylėjo šias sąlygas. Net ir Seime tądien pasakytoje kalboje pasitenkino bendru pranešimu.
„Tokiu būdu Lietuvos visuomenė buvo dezinformuota, o vyriausybė atsidūrė prieš teisinį ir politinį kazusą. Mat Santarvės autoriteto atkūrimas ir formalus naujosios V. Gailiaus direktorijos priklausymas nuo Ambasadorių konferencijos galios reiškė, kad teisės atžvilgiu visi sukilimo padariniai buvo panaikinti. Tokiu būdu pats Klaipėdos prijungimas de facto prie Lietuvos, Gelbėjimo komiteto deklaracijos ir Seimo rezoliucijos užfiksuotas, naujai direktorijai perėmus valdžią, nustojo galios. Vienintelė sukilimo teisinė konsekvencija buvo santarvininkų pažadas tam tikra sąlygine sutartimi perleisti suverenitetą Lietuvos Respublikai“, – rašė istorikė Dalia Čičinienė.
Anot jos, sąlygų priėmimas be rezervų Lietuvos Vyriausybei buvo tolygus kapituliacijos pasirašymui ir prisipažinimui, kad iš principo sukilimas pralaimėjo. O sąlygų aprobacija būtų įgalinusi santarvininkus išspręsti Klaipėdos krašto likimą pagal lenkų-prancūzų koncepciją.
„Akivaizdu, kad Lietuvos Vyriausybė pateko į savotiškus spąstus. Viena vertus, ji suprato sąlygų priėmimo nepriimtinumą, kita vertus, visuomenės įtikinimas, kad suverenitetas Klaipėdoje, remiantis Antantės teisine galia, jau perduotas Lietuvai, neleido jai trauktis atgal. E. Galvanauskas bandė laviruoti. Vengdamas tiesaus atsakymo, savo vasario 19 d. notoje jis informavo Ambasadorių konferenciją, kad Lietuvos Vyriausybė priėmė domėn jai išdėstytas sąlygas. Tačiau to aiškiai nepakako. Suprasdami sudėtingą geopolitinę ir vidinę Lietuvos padėtį, sąjungininkai nusprendė spaudimą padidinti“, – rašė D. Čičinienė.
Prancūzijos premjeras ir Ambasadorių konferencijos pirmininkas Raymond Poincarne pareikalavo ligi kovo 11 d. patikslinti, ar Lietuvos Vyriausybė priima be jokių rezervų Ambasadorių konferencijos sprendimą su visomis jo sąlygomis. Kartu buvo pagrasinta, kad Lietuvos Vyriausybei nedavus patenkinamo atsakymo Ambasadorių konferencija pasilieka sau teisę imtis jai tinkamų žygių ir nutraukia derybas su Lietuvos Vyriausybe dėl Klaipėdos. E. Galvanausko noras atvykti į Paryžių ir iškilusius klausimus išsiaiškinti su Ambasadorių konferencija buvo atmestas.
Lietuvos kariuomenės daliniai atjoja Steintor Strasse (dabar – Kūlių vartų gatve). Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Manto Bučnio nuotr.
E. Galvanauskas rašė tuo metu patyręs „keleriopą spaudimą“: vos gavęs Santarvės ultimatumą sulaukė smūgio Seime – po Vyriausybės pareiškimo ir partijų atstovų diskusijų kovo 9 dieną vyko balsavimas ir balsams pasiskirsčius lygiomis Vyriausybė atsistatydino.
„Teliko siaurutėlis takas: įteikiau dviejų sakinių raštą Ambasadorių tarybai, kad Vyriausybė pripažįsta vasario 16 d. nutarimo sąlygas, o delegacija vyks į Paryžių tartis dėl statuto ir sutarties“, – rašė E. Galvanauskas.
Kovo 13 d. E. Galvanauskas Ambasadorių konferencijai atsakė, kad jis niekada nekėlęs kokių nors rezervų, tad pasiusiąs delegaciją aptarti statuso ir pasirašyti konvencijos.
D. Čičinienės teigimu, panašu, kad taip E. Galvanauskas tiesiog neatlaikė spaudimo, tuo papiktindamas ir savo politinius partnerius pažangiečius. Lietuvos politinio elito nuomonė išsiskyrė: pažangiečiai su Antanu Smetona priešakyje kategoriškai pasisakė prieš vasario 16 d. notos priėmimą.
„E. Galvanauskui priėmus sąlygas, Pažangos partijos žmonės, apsvarstę susidariusią padėtį, pasiuntė pas ministrą pirmininką du atstovus, kurie pasiūlė visapusišką pagalbą valdžiai, tačiau su sąlyga, kad į derybas su Ambasadorių konferencija negali važiuoti pats E. Galvanauskas, „kuris dėjo parašą po vasario 16 d. punktais”. E. Galvanauskas nieko į tai neatsakė, o paskui paskubom išvyko į Paryžių. Viena vertus, toks pažangiečių požiūris galėjo byloti apie politinių linijų išsiskyrimą: E. Galvanauskas važiavo derėtis su tam tikromis konstruktyviomis nuostatomis, tuo tarpu A. Smetonos pozicija, matyt, buvo tokia: „važiuosim tam, kad išardytume”. Galima numanyti, kad A. Smetona buvo daug griežtesnės politikos Antantės atžvilgiu šalininkas. Panašu, kad jis, atsižvelgdamas į visas tarptautines aplinkybes, nelaikė kovo 13 d. ultimatumo priėmimo neišvengiamu, galvodamas, kad bet kokiu atveju, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau klausimą pavyks išspręsti Lietuvai palankiu būdu. Tuo tarpu E. Galvanauskas tikėjosi, kad Lietuvos parodytas nuosaikumas bus pozityvus faktorius būsimose derybose su Antante“, – rašė D. Čičinienė.
Kitoje rašinio dalyje:
Kokį malonų ultimatumą gavo Ernestas Galvanauskas?
Amerikiečio „ligonio” vaidmuo Klaipėdos istorijoje
Istorikų verdiktas: pergalė ar pralaimėjimas?
Puikios foto, siūlome jas patalpinti ir Lietuva senose fotografijose rubrikoje Klaipėda Anuomet ir dabar iki 1945 m. 🙂
Ačiū 🙂 Deja, nuotraukos iš archyvo įsigytos, o iš muziejaus gautos būtent tik šiam projektui ir niekur kitur jų skelbti negalima.