Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-17 |
Išgirstu diskusiją per radiją – ar reikia reguliuoti maisto kainas. Paprastas žmogelis tarė savo žodį: be abejo, reikia, o tai vieni gyvena sočiai, kiti skursta. Kas tai turi daryti? Politikė tvirtina, kad Vyriausybė, t.y. valstybė. Ar teisinga tokia nuomonė?
Valstybės kainų reguliavimus turėtų atsiminti visi vyresni gyventojai, kilę ir Tarybų Sąjungos. Talonai cukrui, patalynei ir, neduok dieve, automobiliui, buvo kainų ir visa ko kita reguliavimo pasekmė. Blogai besimokiusiam žmogeliui tampa neaišku, kam gi jam reikia valstybės.
Pradėsiu nuo paprastų, bet bazinių dalykų. Valstybė turi saugoti žmogaus gyvybę, kad koks žmogus, nusipirkęs pistoletą, negalėtų tavęs nušauti. O ir policininkas, kuris gali šaudyti, bus atsakingas už neteisėtai panaudotą ginklą. Tai pirmoji funkcija.
Antroji, ne mažiau svarbi, turto sauga. Nusipirkęs ką parduotuvėje, turi žinoti, kad tai parsineši namo ir iš tavęs niekas pakeliui to neatims. Jei turi savo butą ar namą, kad kokie piktavaliai kaimynai to iš tavęs neatims. Galų gale net mobilų telefoną iš vaiko ar senuko atėmęs paauglys bus surastas ir grąžins, ką pavogęs. Tiesa, tai tik dvi, mano nuomone, svarbiausios valstybės funkcijos.
Tačiau grįžkime prie klausimo, ar turi valstybė reguliuoti kainas kad ir duonai, pienui ar brangiam sviestui.
Abstraktus atsakymas labai prastas: reguliuoti gali tai, kas tavo. Vaikus, žmoną ar vyrą, darbus savo sode ar ūkyje. Jei tai tavo, tai ir reguliuok. Taigi, kam priklauso kainos? Atsakymas nėra paprastas.
Mes visi naudojamės parduotuvėmis, o jos renka prekes per gana ilgas grandines, apie kurias aš nerašysiu. Turguje ar kitoje prekyvietėje randasi naujas pardavėjo ir pirkėjo santykis. Pardavėjas nori brangiau parduoti, pirkėjas pigiau nusipirkti. Tam retai kas prieštarauja, nebent trūksta sveiko proto. Taigi, pardavėjas siūlo prekę savo nuožiūra, o pirkėjas jas gali gauti, jei jam užteks pinigų. Trūkstant pinigų piniginėje, gali pasigrožėti parduotuvių vitrinomis ar pasiskaninti kvapais iš kepyklėlių ar kavinių. Todėl pardavėjai turi numanyti vadinamąją žmonių perkamąją galią, nes kitaip prekės gali likti ant parduotuvių lentynų. Situacija lyg ir aiški.
Tai ką gali daryti valstybės arba mūsų išrinkta valdžia? Kainos jai nepriklauso, nebent turi savo gamyklas, įmones ar įstaigas. Čia jai rankos atrištos. O maisto gamyboje jos nėra, vadinasi, ir kištis negalėtų. Deja, tai netiesa.
Valstybė turi daug galimybių reguliuoti ekonomiką, viena iš jų yra tie patys mokesčiai. Pakėlus juos vienai prekei ar sričiai, jos raida mažėja ar net stoja. Mažinus šį dalyką, paslauga ar prekė, sumažėjus jos išlaidoms, gali kainuoti mažiau. Nors nebūtinai.
Dar viena priemonė yra perskirstymas. Vieną ar kitą dalyką gali dotuoti per vadinamąsias valstybines programas. Iš karto noriu pasakyti, kad tai labai ilgas kelias ir gana neefektyvus. Čia galima ir korupcija, ir visai kiti interesai. Taip sviestą galima atpiginti per gana siaurą valstybinę programėlę. Ji greičiausiai bus trumpalaikė ir mažai prisidės prie gyventojų gerovės. Tą patį galima sakyti apie duoną, pieną, kruopas ir taip toliau. Iš to aš darau išvadą: gal nereikia leisti tai valstybei reguliuoti kainų. Ji turi svarbesnių užduočių – kad ir Tėvynės gynyba. Gal geriau tuo teužsiima.
Viskas teisingai surašyta