Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-12 |
Sausio 9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komiteto posėdyje svarstytas ir Liudo Giros gatvės pavadinimo pakeitimo klausimas. Prieš tai Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupė siūlė L. Giros gatvę pavadinti Ernsto Vicherto vardu. Protokole, kuris yra pateikiamas prie sprendimo, parašyta, jog Vitalijus Juška pasakė, kad neturime bijoti jo vokiškumo.
Vienas Klaipėdos istorikas tą patį teigia apie Vokietijos pirmąjį „plieninį“ kanclerį Oto Bismarką, kuris vykdė agresyvią tautinę politiką – viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Pagal tą istoriką, Šilutės rajone, viename iš kaimų, gyvena drąsūs žmonės, nes Bismarko vardu pavadino vieną gatvę. O gal jie yra ne drąsūs, o nesusipratėliai?
Ar mes, lietuviai, bijome O. Bismarko ir E. Vicherto?
Feisbuke žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Gocentas parašė, kad paminklą „Borusija“ nuvertė Martyno Jankaus pasamdyti žmonės. Ar Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus bijojo paminklo „Borusija“?
Mes, šio krašto gyventojai, privalome deklaruoti pasaulėžiūrą, kurios laikėsi Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Erdmonas Simonaitis ir kiti šio krašto autochtonai, t.y. negerbti tų, kurie vykdė prievartinės germanizacijos politiką, net ir tyčiojosi iš lietuvių.
Negarbinimas kolonistų, vykdžiusių asimiliaciją, jų smerkimas nėra vokiškumo baimė.
Manau, to nenorėdamas, Bismarko nutautinimo politiką labai taikliai atskleidė Dainius Elertas. Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo darbo grupės posėdyje jis pasakė: „Vokietijos imperijoje mokyklose buvo mokoma vokiškai, tačiau Prūsų Lietuvoje laisvai ėjo lietuviška spauda, lietuviškai vyko pamaldos, lietuviškai pasisakydavo kunigai, lietuvininkai galėjo sudaryti savo politines partijas, kultūrines organizacijas, rengti dainų šventes ir kt.“
Bismarko nutautinimo politika: mokyklos slenkstį peržengei – kalbėk vokiškai. Jo nutautinimo metodai orientuoti į jaunimą. Patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“, t.y. ugdyk jaunimą per vokišką žodį, mokyk gėdytis lietuviškų šaknų. Vyresnio amžiaus žmonių neperauklėsi, vokiečiais juos nepaversi, tai išsispręs savaime ir erzinti jų nereikia, o geriau suvaidinti demokratiją.
E. Vicherto apsakymas „Šaktarpis“ parašytas vadinamuoju nutautinimo stiliumi. Vyresnio amžiaus lietuvis Jurgaitis – niekšas, atstumianti asmenybė, o jo dukra, t.y. jaunimas – doras kaip ir vokietis, pavarde Grinbaumas.
Įamžinti istorinę asmenybę, kuri per vaizdingą žodį vykdė lietuvių tautos asimiliaciją, nepagarba M. Jankui ir visiems šio krašto lietuviams. Jie sugebėjo nepakliūti į nutautinimo tinklus, į vokiečių tautininkų materialinės gerovės glėbį ir padarė reikšmingiausią darbą savo gyvenime – padėjo grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nariai išklausė mano teiginius, kad E. Vicherto veikalas „Šaktarpis“ yra tipinis kolonisto kūrinys bei jog nebuvo bendrauta su L. Giros gatvės gyventojais, nesutinkančiais, kad gatvė būtų pavadinta E. Vicherto vardu. Komiteto pirmininkas Arvydas Cesiulis pasiūlė balsuoti už gatvės pavadinimo pakeitimą. Jis pasakė, jog pritaria, kad gatvė būtų pavadinta Ernsto Vicherto vardu ir pridūrė, jog sprendimą priims Taryba sausio 30 dieną, o jų komitetas tėra tik patariamasis.
Pasirodo, kad šiam komitetui, išskyrus Romaldą Idzelevičių, nesvarbus yra Klaipėdos miesto gyventojų prašymas, prolietuviškas istorinis įvertinimas ir jei Klaipėdos miesto tarybai pataria gatvę pavadinti E. Vicherto vardu.
Mes, XXI a. klaipėdiečiai, turime skirtingas nuomones dėl E. Vicherto veiklos. Vieni mano, kad E. Vichertas yra ta asmenybė, kurią būtų garbė turėti savo vardynuose, kuris vokiečių pasaulį supažindino su lietuviais. Tai esanti mūsų miesto istorinė atmintis, nes Klaipėda – daugiakultūris miestas. Kiti mano, kad Klaipėdos miesto istorinėje atmintyje turime rašytoją, kuris vokiečių pasauliui pavaizdavo Prūsų Lietuvą. Pasirodo, kad čia gyveno ir lietuviai, kurie, pagal jį, menkystos, amoralūs žmones.
Nutautinimo politikos esmė, kad mes, atseit, tokie, kokius aprašė E. Vichertas. Todėl turėtume nepykti už „tiesą“ ir įamžinti rašytoją. Kiek dar ilgai lietuvio, neišsižadėjusio savo gimtosios kalbos, žeminimą vadins „tiesa“ ir siūlys tos „tiesos“ skelbėjus įamžinti?
Istorijos negalima pakeisti. Klaipėdos krašte 700 metų buvo diegiama vokiška kultūra, kalba. Tai žinodami, turime įvertinti agresyvaus germanizavimo pasekmes, bet ne O. Bismarko politikos vykdytojui suteikti gatvės pavadinimą.
Rubrikoje „Mums rašo“ spausdinamos subjektyvios autorių nuomonės
Tai pakeisti Klaipėda į Memel- pradžiai, tada galim ir Ernst Wichert straße vadinti
Pilat tokias srutas, dergiatės, kaltinate, aiśkinate, kad Vichertas teigę tą, vadino anaip. Kur originalūs šaltiniai? Nuotraukos? Užsiimate melais, niekuo nepgrįsdama, ar jau visai nupušot? Kas taip daro? Dalinkitės įrodymas, o ne rašinėkit tokias fekalijas
„padėjo grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvai”- totali nesąmonė.
Grąžinkime Klaipėdos miesto tikrąjį pavadinimą Memel.
Vichertas Klaipėdos krašte darbavosi dar iki Bismarkui į valdžią ateinant…
pikta pensininkė rašo. Tiesa, būtent bismarko nuopelnai tiek pensijos ir draudimai, kurie jo sukurti, taip, kad dėkokite.
Vokiečiams nepatiko Napoleonas, bet jo nuopelnų Europai niekas, išskyrus rusus neneigia. Maironis rašė „Letuviai barzdočiai galanda kirvius kalavijus aštrius” ir suprantama kodėl taip rašė, Lietuva tuo metu buvo okupuota kaizerinės Vokietijos. Jurgelevičienė propaguoja sovietiškai rusišką naratyvą, „istoriniai rusų priešai yra amžini mūsų priešai”. Negalima neigti, kad per vokiečių kryžiuočių ordiną į Lietuvą atėjo vakarų civilizacija. Vokiečių kultūra Klaipėdos krašte lietuvininkams buvo artimesnė nei rusų kultūra. Negalima neigti vokiečių kultūros įtaką Klaipėdos krašte. Bet koks nacionalizmas, šovinizmas yra blogis, nesvarbu ar vokiškas, lietuviškas, rusiškas.
Smetoninė Klaipėdos valdžia gatvę pavadino Vicherto vardu, ne šiaip sau, pirma „Lietuvos aide” pasirodė straipsniai, kuriuose buvo suminėti Vicherto nuopelnai lietuvybei. Valdžios sprendimas suteikti gatvei Vicherto vardą buvo pamatuotas, tuo metu gubernatoriaus patarėju dirbo lietuvos patriotas M. Šlaža. Neskanu, kai tariamai patriotiniais sumetimais peržiūrimi istoriniai sprendimai, o siūlant palikti gatvei Liudo Giros vardą, faktiškai išteisinmas tėvynės išdavikas.
Prie L. Giros gatvės pervadinimo sprendimo Klaipėdos miesto tarybos komitetams yra pateikta V. Sofronovo pažymą: „1938-10-15 Klaipėdos miesto policijos valdyba priėmė sprendimą, kurį burmistras Gustav Schulz paskelbė viešai, suteikti pavadinimus vadinamajame Naujasėdijos kvartale keturioms gatvėms. Tarp jų įvardyta ir Ernst-Wichert-Straße. Lietuviškai pavadinimas buvo paskelbtas naudojant kitokią rašybą: Ernst Wiechert’o gatvė (Klaipėdos Kraßto Waldžios Žinios, 1938, 101, 731).”
Gatvių pavadinimų sprendimas priklausė nuo burmistro. Kokią inform. Kauno valdžia gavo, tokią ir atspausdino „Lietuvos aide” .
Šiandien propaguojantiems provokišką naratyvą reikia priminti, kad būtent 1938 m. prolietuviškos jėgos buvo priverstos nusileisti ir leisti Kulturbundo ir provokiškiems politikams atstatyti Borusijos skulptūrą, kurią jie siejo su išsivadavimu iš lietuviško jungo.
Vienu metu, o tiksliau tik mėnesio skirtumu, suteikė gatvėms pavadinimus ir atstatė vokiško tautinio pasididžiavimo paminklą. Provokiškos jėgos, kurios pavogė ir prūsų tautos jų vardą ir pavadino valstybę Prūsija, o paminklą Borusija, triumfavo. Atėjo laikas tą triumfą pakartoti, grąžinti E. Vicherto vardą?
Gyventojai nenori, kad gatvei būtų sugražintas vokiečių rašytojo E. Vicherto vardas, būtų paliktas Liudo Giros vardas. 1938 metais šio rajono gatvėms buvo suteikti ne tik Vicherto vardas, bet ir Zudermano, Beerbomo vardai. Įdomu kodėl MLE kiek kitaip charakterizuotas E. Vichertas. . Kovos dėl Klaipėdos lietuvinimo baigtos, kas buvo aktualu 1938, dabar nebeaktualu, gal net Borusijos paminklą atkursime, juk prancūzų prūsijos kare dalyvavo ir lietuviai savanoriai.