Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-11 |
„Atvira Klaipėda“ cikle „Urbanistiniai jubiliejai“ pratęsia pernai pradėtą pasakojimą apie pilies ir jos teritorijos raidą, bandymus ją sugrąžinti miestui bei atkūrimo darbus.
Šįkart pasakojame apie periodą, prasidėjusį po nepriklausomybės atgavimo.
Apie atstatymą – jau 1990-aisiais
Kai 1990 m. kovo 23 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Klaipėdos liaudies deputatų tarybą, vienas pirmųjų susirinkusių politikų sprendimų buvo toks, kad miestas sieks susigrąžinti piliavietę.
„Visi tikėjosi, kad tai įvyks labai greitai. Kovo 23 dieną gavome valdžią, o balandžio 1-ąją jau turėjome būti atgavę piliavietę. Tokių vilčių žmonės turėjo, o paskui priekaištaudavo, kad nevykdome pažadų. Žmonės labai primityviai suprasdavo – jei jau pasakei, tai kitą dieną turi būti padaryta. Tačiau už kiekvieno tokio sakinio būdavo žmonių likimai, todėl klausimo negalėjome forsuoti“, – „Atvirai Klaipėdai“ yra pasakojęs tuometinis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.
Jis prisiminė, kad su miesto meru Povilu Vasiliausku eidavo į Bandomąją laivų remonto įmonę ir bandė kalbėtis su darbuotojais, paaiškinti, kodėl įmonei yra svarbu išsikraustyti.
„Kaip dabar prisimenu, jog prisirinkdavo pilna salė žmonių, moterys, apsivilkusios darbo kombinezonus, rėkia, kad mes iš jų duoną, pragyvenimo šaltinį norime atimti. O aš sakau, kad mes čia pastatysime kokį centrą ir galėsite visos kasininkėmis dirbti. Tai visko buvo – ir pykomės, ir riejomės, ir geruoju tarėmės“, – prisiminė V. Čepas.
1990-ųjų rugsėjį archeologas Vladas Žulkus dienraštyje „Klaipėda“ paskelbė tekstą, kuriame dėstė, jog prieš porą metų, prieš atidengiant Taravos Anikės skulptūrą, tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, peržvelgęs medžiagą apie Klaipėdos pilį, jo klausė, ar galima ją atstatyti.
„Atsakiau neigiamai. Dabar gi esame turtingesni, mat istoriko J. Tatorio rūpesčiu pavyko sužinoti, kad Berlyno Valstybinėje bibliotekoje yra saugomi Klaipėdos miesto ir pilies istoriniai planai. Ten pavyko rasti kelis itin svarbius pilies XVII-XVIII a. planus. Todėl pirmininkui ir atsakiau, kad dabar jau galėtume pradėti pilies atstatymo darbus, toliau intensyvinant ir istorinės medžiagos paieškas“, – rašė archeologas.
Kartu jis konstatavo, kad tuo metu dėl politinių ir ekonominių sunkumų pilies atstatymo ir jos aplinkos sutvarkymo idėja buvo prisimiršusi.
„Šią mintį dar puoselėja Kultūros fondas, o jo klubas „Budys“, pasitelkęs savo menkas lėšas, palengva ruošia pilies atstatymo koncepcijos apmatus. Tuo tarpu Didįjį pilies bokštą ir šalia buvusius korpusus jau galėtume kelti aukštyn – tai ne per daugiausia kainuotų, o sutalpinę po stogu tūkstančius archeologinių radinių, turėtume jau šį bei tą ir patys pažiūrėti, ir Europai savo gerus norus bei platų kultūros suvokimą parodyti. Kol nepaskelbta Klaipėdos kultūros plėtotės perspektyvinė programa, neaišku, ar joje tilps marinistinio centro kūrimo ir pilies atstatymo idėja. Jei ir tilps, paguodos maža, reikės daug pinigų. Atskiri rėmėjai čia neišgelbės, reikėtų rasti suinteresuotą užsakovą – pilies korpusuose gali tilpti arba Klaipėdos universitetas, arba modernus viešbutis su pilies liekanų ekspozicija, o gal ir kas kita… Na, o kol viso to nėra, galėčiau pasiūlyti nebent Klaipėdos pilies atstatymo fondo idėją. Fondas kauptų idėjas ir informaciją: rašytinę, kartografinę, ikonografinę. <…> Nesitikime, kad į fondą plaukte plauktų pinigai, tačiau jei atsirastų tokie mecenatai, aukojusiems asmenims ir organizacijoms galėtume pažadėti plytą su vardiniu įrašu atstatytos pilies mūre“, – rašė Vl. Žulkus.
Pasak V. Čepo, Klaipėdos piliavietės susigrąžinimo klausimas sparčiai pajudėjo į priekį, kai į uostamiestį 1992 metais iš Atkuriamojo Seimo, pasibaigus jo įgaliojimams, sugrįžo A. Žalys.
„Jis atėjo pas mane ir sako: turiu dar sveikatos ir noriu būti naudingas Klaipėdai. O mums reikėjo žmogaus, kuris išmanytų ir tvarkytų Klaipėdos piliavietės reikalus, todėl jį ir įdarbinome, įforminome kaip patarėją ar padėjėją. Per porą metų jis paruošė visą teisinę bazę, jog miestas galėtų perimti piliavietės teritoriją į savo rankas“, – A. Žalio nuopelnus įvertino V. Čepas.
1994-ųjų sausio pradžioje dienraštis „Klaipėda“ paskelbė puslapinį A. Žalio tekstą, kuriame jis priminė, kad įmonės lentpjūvė, kurią buvo bandoma nugriauti dešimtmečius, tuo metu vis dar stovėjo ir tebebuvo užtvėrusi patekimą į piliavietę nuo senamiesčio. Pasak A. Žalio, per beveik ketverius nepriklausomybės metus sprendžiant problemą „įmonė-pilis“ niekas nebuvo pasikeitę. Kaip ir sovietmečiu piliavietė užėmė tik 0,8 ha ploto, o įmonė valdė 14,8 ha žemės
„Paprasta akimis matyti, kad įmonės cechai nėra pilnai apkrauti darbu, tenka užsiimti uosto funkcijomis – perkrauti medieną, metalą. <…> Kaip žinia, piliavietėje yra poternos (požemio statiniai), kuriuose buvo civilinės saugos slėptuvės. Viena patalpa ir dabar taip vadinama, nors visai tam nepritaikyta. 1993 metų birželio mėnesį miesto Valdyba paprašė, kad antroji poterna būtų perduota piliavietei, nes kitais metais ten reikia vykdyti archeologinius ir architektūrinius tyrinėjimus. Civilinės saugos departamento Klaipėdos apskrities viršininkas mums netikėtai pranešė, kad taip padaryti negalima, nes galbūt tose patalpose reikės slėpti žmones. Du mėnesius šiuo klausimu nesulaukiame atsakymo iš Krašto apsaugos ministerijos. Negi ir čia bus nepajudinama siena?!“ – rašė A. Žalys.
Istorinis Vyriausybės sprendimas
Jis taip pat informavo, kad miesto Valdyba savo posėdyje svarstė klausimą „Dėl Klaipėdos piliavietės regeneravimo perspektyvų” ir nusprendė, kad laivų remonto įmonės gamybinės veiklos nutraukimas „yra ne greitas, vienareikšmis aklas, o kelerių ar keliolikos metų procesas“ ir gali užsibaigti apie 2000-uosius ar kiek vėlesnius metus, o tai turėtų būti reglamentuota Vyriausybės sprendimu.
Pasak A. Žalio, prieš pateikiant svarstyti šį klausimą Jūrų uosto plėtojimo taryboje, o po to ir Vyriausybei, jis išsamiai buvo aptartas tarpžinybinėje komisijoje, kuriai vadovavo statybos ir urbanistikos ministro pavaduotojas Aleksandras Stasys Lukšas.
Praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei po šio A. Žalio teksto paskelbimo Adolfo Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė 1994-ųjų sausio 13-ąją priėmė sprendimą „Dėl Klaipėdos pilies komplekso regeneravimo“.
„Pritarti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos ir Klaipėdos miesto valdybos pasiūlymui dėl Valstybinės laivų remonto įmonės gamybinės veiklos mažinimo, keitimo ir nutraukimo iki 2009 metų. Susisiekimo ministerija ir Klaipėdos miesto valdyba turi per 3 mėnesius parengti Valstybinės laivų remonto įmonės gamybinės veiklos mažinimo bei keitimo ir pastatų bei teritorijos perdavimo Klaipėdos miesto valdybai etapus. Pažymėti, kad parengus Klaipėdos miesto generalinį planą ir nustačius Klaipėdos pilies komplekso teritorijoje buvusios laivų statyklos ir kitų pastatų istorinę bei architektūrinę vertę, ši teritorija bus naudojama kultūros, turizmo ir jo infrastruktūros plėtojimo reikmėms. Nustatyti, kad Klaipėdos pilies komplekso teritorijoje esančius objektus rekonstruoti, regeneruoti ir pritaikyti kitai paskirčiai galima tik vadovaujantis kompleksinių mokslo tyrimų medžiaga, pagal parengtus bei nustatytoja tvarka įderintus projektus“, – skelbė šis sprendimas.
Savo 2005-aisiais išleistoje knygoje „Prisikėlimas“ A. Žalys rašė, kad ir po nepriklausomybės įmonės vadovu buvo likęs Jonas Varnas, tad „veikė senas nusistatymas visais būdais stabdyti teritorijos grąžinimą miestui“.
„Taip elgtis padėjo tas faktas, kad įmonė priklausė Susisiekimo ministerijai, kurios valdininkai greitai susigiedojo su laivų remontininkais, ir, kaip sakoma, pūtė į tą pačią dūdą“, – rašė A. Žalys.
Anot jo, tuometiniai miesto vadovai suprato, jog būtina pasiekti strateginį Vyriausybės sprendimą ir parengė jo projektą.
„Ar galėjo toks dokumentas atsirasti be Susisiekimo ministerijos, kuriai priklausę įmonė, be ministro sutikimo? Ne. Ministras nesiblaškė, toliaregiškai žvelgė į problemą ir pakilo aukščiau už siaurus žinybinius interesus“, – apie tuometinį susisiekimo ministrą Joną Biržiškį rašė A. Žalys.
Pats J. Biržiškis „Atvirai Klaipėdai“ sakė nebepamenantis šios sprendimo priėmimo aplinkybių, bet sakė, jog ginčų galėjo kilti iš esmės tik dėl krantinių, o ne pastatų.
A. Žalys tokį Vyriausybės sprendimą knygoje vadina ne tik strateginiu, bet ir istoriniu. Anot jo, sprendimo atsiradimą nulėmė labai aiški ir aktyvi tuometinių miesto vadovų pozicija, ir ypač mero Benedikto Petrausko.
Pastarasis „Atvirai Klaipėdai“ sakė, jog tokie A. Žalio žodžiai yra labai malonūs, tačiau savo indelį vadina „mažu darbeliu“.
„Tada tie 2009 metai bus atrodė beprotiškai toli, tačiau supratome, kad yra labai svarbu priimti politinį sprendimą, kad teritorija atiteks miestui, o konkretus terminas jau nebuvo taip svarbu. Todėl kai miesto Valdyboje buvo šis klausimas aptartas, savo parašą dėjau nedrebėdamas. Nebuvo tada jokių insinuacijų, kad gal negerai, gal reikia greičiau, svarbiausia buvo, kad galėtume tęsti jau anksčiau pradėtus darbus tvarkant piliavietę“, – prisiminė B. Petrauskas.
Bus daugiau.
Parašykite komentarą