Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-28 |
Dar senovės Romoje ir Graikijoje uostų įplaukas naktį žymėdavo aukštai iškelti laužai, pirmykščiai švyturiai – „šviesos namai“ (angl. lighthouse) ir „šviesos bokštai“ (vok. Leuchtturm). Klaipėdos uostas ir miestas pradėjo kurtis XIII amžiaus viduryje. Tiksliai nežinoma, kada atsirado pirmasis švyturys, lydėjęs laivus iš jūros į Klaipėdą.
XVII a. pabaigos kartografijoje fiksuojamas medinių konstrukcijų statinys su pakeliamu laužo narvu. 1796 m. rugsėjo 1 d. įžiebta šviesa inžinieriaus Johanno Samuelio Lilienthal`io suprojektuotame Klaipėdos uosto švyturio mūriniame bokšte. Jis – vienas pirmųjų „šviesos bokštų“ Baltijos jūros pietrytiniame krante.
Uosto įplauka
1252 m. Livonijos ordinui įkūrus Klaipėdos pilį prasidėjo įtvirtinto uostamiesčio istorija. Pilies atsiradimas kartu su visais jos aptarnavimo poreikiais (įgula ir naujakuriai, maistas, statybinės medžiagos, buities rakandai, amatininkų dirbiniai ir ginkluotė) paskatino uosto ties Dangės upės žiotimis į Kuršių marias atsiradimą. Ordino įsitvirtinimas pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje reiškė pastovius aprūpinimo ir nuo XV–XVI a. ryškiau pastebimus prekybinius kontaktus jūra su krikščioniškąja Europa.
Iki XVIII a. jūrinių laivų judėjimas Klaipėdos uoste išliko nežymus dėl Ordino karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, vėliau ir dėl aplinkinių uostų – Gdansko, Karaliaučiaus, Liubeko – pirklių aršios konkurencijos, pasireiškusios ir ginkluotos agresijos forma. Laivybos sąlygos Klaipėdos sąsiauryje (kanale), ypač, įplaukiant pro jį iš jūros į marias, buvo praktiškai paliktos natūraliai gamtos raidai – vandens ir vėjo žaismui sekliuose Klaipėdos uosto jūros vartuose.
XIII–XVII a. laivų, atplaukdavusių į uostą iš jūros, skaičius buvo nedidelis. XVI–XVIII a. palaipsniui stiprėjant pirklių bendruomenei ir plečiantis užjūrio prekybiniams kontaktams, didėjo laivybos saugumo poreikis.
Pagal išlikusius Klaipėdos muitinės duomenis, 1664–1722 m. laikotarpiu kiekvienais metais įplaukdavo vidutiniškai po 32 laivus. Iki 30 lastų (60 tonų talpos) dydžio laivai sudarė beveik 60 % visų atplaukiančių į uostą laivų.
Įplaukiančių ir išplaukiančių laivų saugumą iš dalies užtikrino laivų įgulų dėmesį į specifines vietos laivybos sąlygas atkreipiantys įrenginiai. Įplaukimo farvateris žymėtas laikinais ženklais – navigaciniais orientyrais – priekrantės vandenyse ir krante. Dėl nepastovių farvaterio savybių (krypties, gylių, srovės, pločio ir ilgio) riboženkliai vandenyje (gairės, bujos) ir vedlinės stulpai sausumoje (bakenai) dažnai keitė pozicijas.
Ankstyvieji navigaciniai ženklai ir orientyrai
Vėlyvaisiais Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais – XIII–XV a. – Baltijos jūros rytinėje pakrantėje vieni pagrindinių orientavimosi (navigacijos) pagalbininkų buvo gamtiniai ir urbanistiniai miesto orientyrai – aukštesnės kalvos, pavieniai medžiai, bažnyčių ar rotušių bokštai. Neturint ankstyvųjų Klaipėdos uosto navigacinių aprašymų sunku įvardinti tikslius objektus, kurie padėdavo orientuotis laivų įguloms jo pakrantėse. Žinoma, kad vikingai apie 880 m. Šiaurės Europos vandenyse jau naudojosi krantų aprašymais, Hanzos jūrininkai XV a. pirmoje pusėje kelionėse kogais Baltijos jūroje pradėjo naudoti magnetinį kompasą. Trūko tikslesnio jūros krantų ir juose išsiskiriančių vizualių objektų grafinio atvaizdavimo. Tik XVI a. pirmoje pusėje pasirodė pirmieji spausdinti Baltijos jūros regiono jūrlapiai bei locijos – jūrų maršrutų, pakrančių ir uostų įplaukų aprašymai.
1527–1539 m. švedų dvasininko Olaus Magnus sudarytame Carta marina et descriptio septentrionalium terrarum… (verčiant iš lotynų – „Jūrų ir šiaurės kraštų žemėlapis…“) žemėlapyje Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje, ties upių žiotimis, pažymėti bent septyni galimai ankstyvųjų švyturių statiniai (mūriniai ugnies bokštai) ties įplaukomis į Liubeką, Vismarą, Rostoką, Štralzundą, Štetiną, Gdanską ir Rygą.
1543 m. olandų burlaivių kapitonas ir jūrlapių sudarinėtojas Cornelis Anthonisz išleido Šiaurės ir Baltijos jūras atvaizduojantį jūrlapį Caerte van Oostlant su kompasinių krypčių linijomis. 1544 m. jo pagrindu sudarytoje Šiaurės ir Baltijos jūrų buriavimo vadove arba locijoje Hier beghint die Caerte van die Oosterse See pateikiamos žinios apie atstumus tarp uostų, gylius, seklumas, kranto orientyrus, minimos ir įplaukimo į Klaipėdos uostą kryptys. Taip pat aprašyta kaip nuplaukti iš pietvakarinio Baltijos jūros kampo pro Gdansko įlanką, Sembos pusiasalį, Kuršių neriją ir Klaipėdą iki Rygos.
Įplauka į Klaipėdos uostą buvo pažymėta 1583–1584 m. Hermanno Rungės paruoštame Prūsijos ir Abiejų Tautų Respublikos sienų aprašyme su žemėlapiais, kur atvaizduota šiaurinė Kuršių marių dalis ir jūros krantas iki Palangos. Pakrantėje pirmą kartą pažymėtos seklumos abipus įplaukos.
1584–1585 m. olandų kartografo Lucas Janszoon Waghenaer’io sudarytame Europos jūrlapių atlaso Spieghel der Zeevaerdt (liet. „Jūreivio veidrodis“) jūrlapyje Memel off tot Heel (liet. „Nuo Memelio iki Helo“) pažymėta kompaso kryptis į Klaipėdos uostą ir įplaukos gyliai (farvateris) tarp pakrantės seklumų – Diep vander Memel. Pirmą kartą nurodyti ir vidutiniai gyliai senaisiais Amsterdamo sieksniais (1 sieksnis – 1,67 m). Pagal nurodytus duomenis XVI a. pabaigoje gylis Klaipėdos sąsiauryje siekė nuo 2,5 sieksnio (4,17 m) iki 4 sieksnių (6,68 m). Sausumoje, ties įplaukos šiauriniu ragu, L. J. Waghenaeris pažymėjo bokšto tipo kranto statinį.
1592 m. išleistoje to paties autoriaus locijoje Thresoor der Zeevaert (liet. „Jūreivystės lobis“) aprašytas įplaukimas į Klaipėdą ir gamtinė sąsiaurio aplinka.
1644 m. švedų jūrininkas ir hidrografas Johannas Månssonas, savarankiškai atlikęs Baltijos jūros matavimus, Stokholme išspausdino lociją En Sjöbok om Sjöfarten i Östersjön (liet. „Baltijos jūros locija“), kurioje išdėstyta kaip nuplaukti iš Stokholmo į Suomijos pakrantes ir iš ten pro Taliną, Rygą į Klaipėdą. Joje teigiama, kad įplauka iš Baltijos jūros į Kuršių marias buvo pažymėta jūriniais plūdurais. Žemyne stovėjo kartis su vėliava, nurodanti saugią plaukimo kryptį. Pirmą kartą minimas navigacinis objektas krante.
Klaipėdos uosto locmanų įstaigos 1682 m. inventoriuje minimi du plūdurai – bujos – ir jų aptarnavimas. Bujos žymėjo laivakelio (farvaterio) kraštus ties seklumomis.
Žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, XVII a. antroje pusėje tapęs vyriausiuoju Prūsijos kartografu, Juozas Narūnavičius-Naronskis (Józef Naronowicz-Naroński) sūnaus bei kelių bendraautorių padedamas apie 1665–1675 m. parengė visos Prūsijos detalius seniūnijų žemėlapius. Viso buvo parengti 44 žemėlapiai, iš jų išliko 35. Vienas iš šių žemėlapių pavadinimu Districtus Memeliensis (Memel) in Ducatu Prussiae eiusque tractu Schalavoniae (Schalauen) atvaizduoja Klaipėdą ir apylinkes, žemėlapyje taip pat pateiktas Klaipėdos miesto vaizdas iš pietryčių pusės. Jame matomas ant kopos ties šiauriniu sąsiaurio krantu pavaizduotas bakeno pavidalo stulpas – galimai navigacinis orientyras.
1751 m. Rusijos imperijos jūrų karininko kapitono Aleksejaus Nagajevo paruoštoje Baltijos jūros locijoje, remiantis Švedijos plaukimo kursų knyga ir J. Månsson`o duomenimis, aprašytas įplaukimas iš jūros į Klaipėdą. Aprašyme minima farvaterio dešinėje pusėje, ties Kuršių nerija, statinė. Kairėje pusėje, ties įplauka, ant kalvos (maždaug dabartinio švyturio vietoje) stovėjo baterija, kuri minima kaip orientyras. „…praplaukiant minėtą batarėją ir statinę reikia plaukti į PR [a. p. pietryčius] pro aukštą smėlio kalną,… ir čia galima stovėti ant inkaro 4 ar 5 sieksnių gylyje. Nuo čia, arti rytų pusėje, yra miestas ir pilis,…“.
1774 m. švedų sudarytame Klaipėdos jūros pakrantės plane pažymėti farvaterio plūdurai jūroje. Įplaukiant į uostą iš dešinės juodos statinės, iš kairės – baltos statinės su baltomis vėliavomis. Pažymėti ir kiti navigaciniai orientyrai – gairės, vedlinės medis ir bakenai, vėjo malūnas, bažnyčia.
Klaipėdos uosto švyturys
Pasak lenkų istoriko Andrzej`aus Groth`o 1684 m. įplaukoje prie Klaipėdos sąsiaurio šiaurinio kranto buvo sumontuota gairė, ant jos pakabinti nemaži žibintai. 1684 m. istoriko ir kartografo Christoph`o Hartknoch`o veikale Alt- und Neues Preussen, iliustruotame Klaipėdos vario raižiniu, pirmą kartą pavaizduotas įplaukos švyturio prototipas – bokštas su pakeliamu šviesos šaltiniu (narve keliamu laužu).
XVIII a. pabaigoje galutinai susiformavo uosto įplaukos – Klaipėdos sąsiaurio (kanalo) – navigacinių ženklų sistema. 1778 m. minėto uosto statybos inspektoriaus Johanno Samuelio Lilienthal`io sudarytame plane farvateris pažymėtas baltai ir juodai dažytomis bujomis su vėliavėlėmis, vedlinė – bakenų bokštais krante.
Tuo pačiu buvo parengtas naujo navigacinio statinio – švyturio bokšto – projektas. 1788 m. Klaipėdos miesto taryba nusprendė jį įgyvendinti, statybos prasidėjo po 4 metų. Dar po keturių metų 500 žingsnių nuo jūros ant 10 m aukščio kopos išdygo 3,3 m vidinio skersmens ir 18 m aukščio mūrinis švyturio bokštas. Kopa sutvirtinta mediniais poliais, ant kurių paklotas horizontalus rąstų karkasas kaip plytų mūro pagrindas. Iš rytų pusės prie bokšto glaudėsi priestatas su švyturio prižiūrėtojo patalpomis ir laiptine iki žibinto (šviesos šaltinio), įrengto metalinėje cilindro formos stoginėje.
„Šviesos aparatą“ sudarė 9 žalvariniai (30 ir 45 cm skersmens) piltuvo formos reflektoriai, kuriuos apšviesdavo lajiniai žibintai. 1796 m. rugsėjo 1 d. Klaipėdos švyturyje pirmą kartą įžiebta šviesa. Nuo tada jis tapo pagrindiniu navigaciniu orientyru tamsiu paros metu į Klaipėdą plaukiantiems laivams. Pastovios pozicijos navigacinis įrenginys, kuris stovi beveik toje pačioje vietoje ir šiandien.
XIX a. pradžioje paaiškėjo, kad švyturio šviesos šaltinis buvo įrengtas per silpnas ir per žemai. Jūroje tamsiu paros metu laivų įguloms jis matėsi tik kelių kilometrų atstumu. Praėjus dvidešimčiai metų švyturį teko perstatyti.
Uosto inspektorius Heinrichas Karlas Veitas paskatino perstatymą, kurio metu buvo išmūrytas naujas aukštesnis bokštas su laiptine viduje, senąjį žibintą pakeitė Anglijoje Georgo Robinsono dirbtuvėse pagamintas 13-os varinių pasidabruotų reflektorių (50 cm skersmens) „šviesos aparatas“. 1819 m. naujai perdaryto švyturio šviesa pakilo į 29,5 metrų virš jūros lygio aukštį, naktį jūroje matėsi apie 20 km statumu.
Šviesą skleidė priešais reflektorius sustatytos Argando aliejinės lempos su colio pločio medvilninėmis dagtimis, uždengtomis stikliniuose vamzdeliuose, kad apsaugotų liepsną nuo užgesimo ir metalo plokšteles nuo apsuodinimo. Sudegusias dagtis švyturio prižiūrėtojai (budėjo dviese) turėjo keisti kas tris valandas (1879 m. aliejų pakeitė žibalas).
Bokšto mūras su tikslu apsaugoti statinį nuo drėgmės, buvo padengtas tinku iš kalkių, žvyro ir smulkintų plytų skiedinio. Švyturys dažytas baltai. 1827 m. vakarinė bokšto dalis, tinkui neatlaikius oro sąlygų, padengta žalvarinėmis plokštėmis. Bokšto viršūnėje įrengta nauja žibinto stoginė iš švediško plieno, padengto varinėmis plokštėmis. Ją supo daugiau nei vieno metro pločio galerija su turėklais. Pro cilindro stogo kyšojo paauksuotas žaibolaidžio stiebas ir kaitinimo krosnelės varinis kaminas. Žiemą švyturio prižiūrėtojai malkomis ir anglimis kaitindavo metalinę krosnelę, nes prie – 6 ºC temperatūros švyturio šviesos kameros (cilindro formos stoginės) stiklai apšaldavo.
1874 m. bokšto vakarinė dalis, kad šviesiu paros metu geriau matytųsi iš jūros pusės, pradėta dažyti šachmatų lentos raštu – raudonais ir baltais kvadratais. Klaipėdiečių tarpe statinys vadintas Raudonuoju švyturiu.
„Šviesos aparatas“ su pasidabruotomis varinėmis plokštelėmis tarnavo iki 1909 m., kai buvo pakeistas XIX a. pradžioje A. J. Fresnelio sukurta revoliucine stiklinių lęšių optika.
1913 m. Švyturio šviesa pradėta skleisti blyksniais, kurių periodas iki šiol padeda jūreiviams identifikuoti konkretaus uosto prieigas. Klaipėdos švyturys skleidė 4 sekundžių trukmės šviesos signalą sekundės intervalu 16 jūrmylių (apie 30 km) atstumu.
Tarpukariu švyturio įrangą papildė radijo stotis, o nuo 1933 m. ir radijo švyturys, skleidęs unikalų garsinį signalą radijo bangomis.
Švyturyje XIX a.–XX a. pradžioje be skleidžiamos šviesos veikė ir daugiau optinių signalų laivų įguloms. Ant stiebo bokšto viršūnėje keliamos vėliavos pranešdavo apie įplaukimo sąlygas: tamsesnės spalvos vėliava – įplaukimas pavojingas, šviesesnės spalvos – įplaukimas saugus. Naktį vėliavų signalai būdavo apšviečiami. Kildavo į viršų ir metalinis ažūrinis skritulys („raudonas balionas“), drausdavęs įplaukti į uostą. Tikėtina, kad skritulys Klaipėdos švyturio bokšte atliko ir XIX a. antroje pusėje jūrų navigacijai svarbią „laiko kamuolio“ funkciją.
1829 m. kapitonas Robertas Wauchopeas Anglijoje sukonstravo pirmąjį „laiko kamuolį“ – navigacinį įrengimą, turėjusį palengvinti jūrininkams nustatyti geografinę ilgumą. Didelis pilnaviduris arba ažūrinės konstrukcijos kamuolys tvirtintas ant stulpo, kuriuo kilnodavosi į viršų ir leisdavosi žemyn. Stulpas būdavo įrengiamas iš visų pusių uoste matomame taške (pvz. švyturio bokšte). Jo pagalba laivų kapitonai galėjo nustatyti laivo laikrodžius (chronometrus), nes pakilęs kamuolys pradėdavo leistis lygiai vidurdienį arba 1 val. po pietų. Žinodami tikslų laiką kada saulė yra aukščiausiame taške (zenite) jūrininkai su sekstantu nustatydavo platumą, o išmatavę chronometru nuplauktą atstumą nustatydavo ilgumą. Taip būdavo atrandama laivo pozicija jūroje iki radijo įrangos pritaikymo jūreivystėje XX a. trečiajame dešimtmetyje. „Laiko kamuolys“ dabar populiariojoje kultūroje žinomas kaip Niujorko miesto Naujųjų metų sutikimo ceremonijos dalis.
Raudonasis švyturys stovėjo iki 1945 m. pradžios, kuomet Raudonosios armijos Klaipėdos šturmo metu buvo susprogdintas.
Jo vietoje pastatytas laikinas 26,4 m aukščio medinis bokštas su dujiniu degikliu šviesos šaltiniui (vėliau pakeistas elektrine lempa). Naujo cilindrinio švyturio statybos prasidėjo 1949 m ir tęsėsi iki 1952 m. Iškasta gili duobė (8 m), kurioje formuotas bokšto pamatas – krauti akmenys kartu su pilamu smėliu ir vandeniu, įbetonuotos horizontalios ir vertikalios stambios armatūros konstrukcijos. Paskui išbetonuota kampuota apatinė švyturio dalis – paviršinis postamentas, naudojant žiedo formos klojinių konstrukciją suformavo betoninį bokštą. Viršuje pritvirtinta metalinė šviesos žibinto stoginė su apžiūros galerija. Nudažytas baltomis ir juodomis horizontaliomis juostomis. Žibintas pagamintas Iziumo optinio stiklo gamykloje (Charkovo sritis, Ukraina). Uždegtas 1953 m. sausio 31 dieną. Šviesos šaltinio aukštis 44,5 m virš jūros lygio, šviesos periodas 3 sekundės su trijų sekundžių intervalu. Matomas 18 jūrmylių atstumu.
1993 m. spalio 22 d. Rusijos Federacijos hidrografijos tarnyba Klaipėdos švyturį perdavė atsikūrusiai Lietuvos Respublikai. Dabartinėje Lietuvos jūrinių navigacinių ženklų sistemoje oficialiai vadinamas Klaipėdos įplaukos antriniu ženklu.
Daugiau tokių tekstų galima rasti čia.
Jūrinės kultūros tekstų rengimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Parašykite komentarą