Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-25 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugojamais dokumentais ir to meto spaudos pranešimais „Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimus apie 1925-ųjų įvykius Klaipėdos krašte.
Jo gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys tų metų sausio 16-ąją savo dienoraštyje dėstė, jog nors ir buvo informavęs vietinę spaudą bei pas jį apsilankiusią darbininkų delegaciją apie centrinės valdžios sprendimus skirti 200 000 litų krašto bedarbiams ir suteiktą užsakymą vagonų fabrikui, kurio dėka visą žiemą turės darbo 250 darbininkų, iš kurių 135 buvo naujai priimti, „vienok, laiks nuo laiko, spauda užpuldinėja ir agituoja, kad Centro Valdžia tuo reikalu nesurūpina“.
Gubernatorius rašė, kad Direktorija sumanė įdarbinti bedarbius rauti kelmus bei kasti akmenis Kretingos apskrityje ir jis pritaria tokiam sumanymui, tačiau tam dar reikėjo žemės ūkio ministro leidimo ir nurodymo kur tai galima atlikti, taip pat – susisiekimo ministro leidimo kasdien nemokamai nuvežti ir parvežti darbininkus „prikabinant prie traukinio vieną antrą vagoną“.
J. Polovinskas-Budrys taip pat svarstė, jog reikėtų pavesti Direktorijai pratęsti plentą nuo Nemirsetos iki Palangos, nes tai esą „vis viena būtinai bus reikalinga ir, rodos, numatyta Susisiekimo Ministerijos sąmatoje“.
Tądien gubernatorius aprašė ir dar vieną ekonominį klausimą – pas jį apsilankęs Nyderlandų vicekonsulas Schim van der Loeff domėjęsis „trąšų fabriko klausymu“, nes tuo nori „užinteresuoti Olandijos kapitalistus“.
Dar 1869 m. firma „A. Scharfenorth & Co“ prie Dangės buvo pastačiusi nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union“. Fabrikas gamino įvairias trąšas ir kitus chemijos produktus. 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union“ dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis.
1924-ųjų spalio pradžioje į Klaipėdą aiškintis fabriko perspektyvų buvo atvykęs Finansų ministerijos Pramonės skyriaus vedėjas M. Mackevičius.
„Fabriko įrengimas yra pilnoje tvarkoje. Atliekamas remontas vieno lokomobilio; šiaip visų variklių, aparatų, garo katilų, kamerų, kolonų ir kit. padėtis gera; fabrikas prižiūrimas tam tikslui pastatytų žmonių ir daro įspūdžio visai nesenai sustabdytos įmonės. Pats fabriko įrengimas yra senoviškas: pav., sieros rūkštis gaminama iš sieros kolčedano kamerine sistema; varikliai – garo mašinos, kurių jėga perduodama transmisijomis; elektra tarnauja tik apšvietimui. Bendrai imant fabriko įrengimas geras ir jis galėtų būti paleistas labai greit. <…> Prieš karą šitas fabrikas aprūpindavo dabartinę Latvijos teritoriją ir Rytų Prūsus. Ir dabar Latvijos Žemės Ūkio Draugijos domisi ir norėtų iš Klaipėdos superfosfatą gabenti, nes tas būdas jiems yra daug patogesnis ir papiginimas frachto čia labai daug sveria“, – tada dėstė laikraštis „Lietuva“.
Kartu jis pabrėžė, jog gamybos atgaivinimui reikia „žymaus apyvartos kapitalo”, kad būtų nusipirkta fosfatų Floridoje, sieros rūdos Ispanijoje, atsirastų fondas darbininkų algoms. Preliminariai konstatuota, kad kalba gali eiti apie porą milijonų litų, tad „dalyvavimas valdžios fabriko finansavime yra neišvengiamas“.
„Lietuva” tada taip pat informavo, kad Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endriu Borchertas vyks į Karaliaučių, kur yra įsikūrusi „Union“ bendrovės valdyba, ir į Ščeciną, kur veikė kitas tos pačios firmos fabrikas.
Galiausiai fabrikas buvo prikeltas naujam gyvenimui be „Olandijos kapitalistų“ indėlio.
1927 m. spalį „Klaipėdos garsas“ paskelbė, kad Klaipėdos krašto direktorija nusprendė patenkinti fabriko savininkų prašymą ir laikotarpiui nuo 1928 m. sausio iki 1931 m. pabaigos suteiks „mokesnių palengvinimų už Klaipėdos krašte esamus to fabriko įtaisymus, jeigu fabrikas vėliausiai iki 1928 m. sausio mėn. 15 d. vėl pradės veikti“.
„Union“ fabriko direkcija Stetine matyti yra rimtai nusistačiusi atgaivinti ir paleisti į darbą čionykštį trąšų fabriką, nes šiomis dienoms ji įteikė Finansų Ministerijai Kaune prašymą leisti to fabriko reikalui įvežti be muito keletą motorų ir kai kurių mašinų dalis“, – 1927-ųjų spalio pabaigoje skelbė „Lietuvos žinios“, lapkričio pradžioje pranešusios, kad ministerija davė tokį leidimą.
Gamyba fabrike buvo atnaujinta 1928-aisiais.
„Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų. Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union“ produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis“ nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union“ buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo istorikas Julius Žukas.
Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union“ jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.
Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą