Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-12 |
Pirmos instancijos teismas nusprendė atmesti verslininkų pareiškimą, kuriuo jie prašė pripažinti, kad jiems pagal įgyjamąją senatį priklauso prie pat Dangės upės, buvusioje „Sirijaus“ teritorijoje, stovintis metalinis sandėlis.
„Atvira Klaipėda“ jau rašė, kad klaipėdietis Jonas Bičkus ir UAB „Artojo uostas“ tvirtino jau senokai besinaudojantys šiuo 1961 m. pastatytu sandėliu, esančiu šalia jų valdomo nekilnojamojo turto – atitinkamai nuo 1998 ir 2007 m. Dar 2019-aisiais Nacionalinė žemės tarnyba ir Statybos inspekcija jiems nurodė griauti sandėlį, kreipėsi į teismą, o šis konstatavo, kad sandėlis nėra verslininkų nuosavybė, tad tokios pareigos jie ir negali turėti. Tad galiausiai buvo nutarta per teismą išsiaiškinti nuosavybės klausimą.
Verslininkų norams oficialiai tapti 501,16 kv. m ploto sandėlio šeimininkais pasipriešino uostamiesčio savivaldybė ir jos įstaiga „Klaipėdos paplūdimiai“, tikinę, jog be kita ko šis statinys trukdo ir miesto planams tvarkyti upės krantinę, tiesti dviračių takus.
Savivaldybė priminė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktiką, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis jo kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu toks turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Pagal šią praktiką tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ir savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė.
Savivaldybės poziciją palaikė ir atsiliepimą pateikęs Turto bankas. Anot jo, pagal statybos metus sandėlis yra laikytinas viešosios nuosavybės objektu, juo labiau kad nėra duomenų apie jo privatizavimą.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad verslininkai teismui nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad sandėlis buvo statomas gavus statybos leidimą, kad tokiai statybai buvo skirtas žemės sklypas. Inspekcija nurodė, kad ir tuo metu miestuose esančių statinių savininkai privalėjo visus jiems priklausančius statinius teisiškai įregistruoti – tokias instrukcijas Ministrų Taryba buvo patvirtinusi 1949 ir 1970 metais. Neregistruojami tada buvo tik laikini pastatai.
Bylą išnagrinėjusi teisėja Audra Hadrovska konstatavo, jog verslininkų pareiškimas yra nepagrįstas – buvo atmestas jų argumentas, kad sandėlis nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad šis sandėlis negali būti privačios nuosavybės objektas
„Pareiškėjai nurodo, kad ginčo turtu rūpinasi kaip savo, pareiškėjų atstovas, duodamas už pareiškėjus paaiškinimus, nurodė, kad ant ginčo pastato pakabintos spynos ir atliktas minimalus remontas. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo to vertinti kaip rūpinimosi turtu. Iš byloje ištirtų nuotraukų (tiek pateiktų pačių pareiškėjų, esančių kadastrinių matavimų byloje, tiek pateiktų BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“), tiek iš 2024 m. spalio 29 d. atliko žemės sklypo patikrinimo akto fotofiksacijų nustatyta, kad ginčo pastatas kelia grėsmę žmonių saugumui“, – rašoma teismo sprendime.
Teismas taip pat sutiko su Klaipėdos savivaldybės administracijos argumentu, kad sandėlis „kelia aktualų ir svarbų viešą interesą įgyvendinant miesto vystymo – gyventojų patekimo prie vandens telkinių planus“. Sprendime akcentuojama ir aplinkybė, kad sandėlis yra Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto – „Union“ fabriko sandėlių komplekso teritorijoje. Pastarasis yra valstybės saugomas, skirtas viešajam pažinimui ir naudojimui.
Sprendime pabrėžta ir LAT suformuota praktika, kad tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, o verslininkai nepateikė duomenų, kad bandė gauti archyvinius dokumentus apie sandėlio statybą.
Kartu teismas pripažino, jog „Klaipėdos paplūdimių“ prašymas iš abiejų pareiškėjų lygiomis dalimis priteisti 1355,2 Eur bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįstas, nes įstaiga nereiškė savarankiško reikalavimo dėl ginčo objekto, o atitinkamus sprendimus turi priimti Savivaldybės administracija, bet ne ši jos įstaiga.
Toks sprendimas dar gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.
ISTORIJA
Vietoje, kur dabar stovi ir bylinėjimosi objektu tapęs metalinis sandėlis, 1869 m. Mėmelio firma „A. Scharfenorth & Co“ pastatė nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union“.
1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai sunaikino fabriką (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union“ dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Gamyba buvo atnaujinta tik 1928 m.
1947 m. vasarą čia po atstatymo darbų pradėjo darbuotis mineralinių trąšų fabrikas „Artojas“. 1957 m. mineralinių trąšų gamyba šioje vietoje buvo nutraukta ir fabriko patalpos perduotos elementus gaminusiam „Syriui“.
„Artojo uosto“ direktorius Dainius Bernotas 2008-aisiais dienraščiui „Vakarų ekspresas“ pasakojo, kad įsigijus tris senuosius sandėlius jų būklė buvo avarinė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Dienos aktualija“
Reikia laimėti kovą prieš biurokratines džiungles! Viešinti šią situaciją ir skelbti ant gėdos lentos atsakingus asmenis. Vyriausybėje reikalinga kovos su biurokratija komisija. Įžvelgiamas aiškus tyčinis nenoras kad pastatas būtų sutvarkytas.
Man tai trūksta keiksmažodžių tiems savivaldybės administracijoj sedintiems buduliams apibudinti. Angaras kelia pavoju? Per kuria vieta tas pavojus? Pakabino spyna tai dar ne priežiūra? O kaip kasmetiniai stogo remontai ir sienos apkaltos skarda? Ar nors vienas viduje buvot apžiūrėti? Trugdo gyventojams patekti prie vandens telkinių.. Nuvertus šį sandėlį tie gyventojai net ir labai norėdami niekaip nepateks prie upes. Nes uždarytos privatizuotos teritorijos tiek prieš sandelį tiek už jo. Idomu tada dar kodel kruizinių laivų terminale stovi tvoros ir negali joks mirtingasis be kortelės ar leidimo vaikštinėti aplink katerius? Norit dar nelaimiu kad sukristų neblaivūs tarp liepto ir krantines? Nesaugu ten žmonėm vaikštinėti ir nėra galimybes. Ar nors vienas iš savivaldybes „specialistų” buvo subinę nuo ofiso kėdės pakėlęs ir atvykęs gyvai apžiūrėti tos vietos? Nebuvo. Atsikovokite pirma nuo Klaipėdos energijos krantinę! Sutvarkykite po mokyklos tiltu teritoriją! Ten tiek vietos tiem žmonėms vaikščioti bet niekam neįdomu, dar pradžios nepadarė, pradės nuo vidurio tvarkyti. Reikia skūsti sprendimą.
Sakmės „Sklypukas uz euriuką ” tęsinys?..
Asfaltas iki duru tesinys.
Džiugu. Viena griuvena miestas galės atsikratyti.