Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-05 |
Švyturių metams dedikuoto renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ lapkričio mėnesio herojumi tapo lenktynininkas ir verslininkas Laisvydas Kancius, pirmasis lietuvis Dakaro dykumų ralyje važiavęs keturračiu. 2021 m. ir 2023 m. jis užėmė septintą vietą. 2022 m. pirmąjį greičio ruožą įveikė greičiausiai ir tapo pirmuoju lietuviu, kuriam pavyko laimėti greičių ruožą keturračių įskaitoje. Deja, dėl technikos gedimo tais metais buvo priverstas pasitraukti iš lenktynių. Šiemet Dakaro ralio galutinėje įskaitoje jis iškovojo ketvirtą vietą.
L. Kanciaus gimtinė – Kražiai, bet uostamiestyje jis gyvena jau daugiau nei 20 metų. Atvykęs studijuoti Klaipėdos universitete, čia ir užsiliko. Tačiau miestą prisijaukinti jam pavyko ne iškart: „Klaipėda studijų metais buvo vienas nemėgstamiausių miestų. Žinot, kodėl? Miestas – fantastiškas, bet kaip aš nekęsdavau to drėgno oro! Nuolat šalta, vėjuota… Dabar jau pripratau ir niekas nebeišvarytų iš Klaipėdos.“
Kalbėdamas apie klaipėdiečius, L. Kancius negailėjo gerų žodžių: „Džiugu matyti, kaip per tuos metus viskas progresuoja, gražėja. Sutikau daug mane inspiravusių žmonių, iš kurių vis kažką pasiimi, kurie pastūmėja tave. Labai gerą įspūdį paliko ir Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus, kai teko bendrauti sporto reikalais.“
Renginį moderavusios Melnragės bibliotekos vyr. bibliotekininkės Inesos Atkočaitienės paklaustas apie santykį su jūra, vakaro svečias juokėsi: „Santykis – kaip tikro klaipėdiečio. Kiek kartų nueinate prie jūros? Bet mūsų šeima turi tradiciją ankstų sausio 1-osios rytą važiuoti prie jūros. Po Naujųjų sutikimo pajūris dažniausiai būna tuščias. Labai gera tradicija, bet paskutiniuosius penkerius metus man nepavykdavo, nes tą dieną jau būdavau Saudo Arabijoje, Dakaro ralyje. Tačiau šeima – žmona, vaikai – išlaikė šią tradiciją. Manau, kad ji tęsis dar daug metų. Mane, žmogų iš mažo kaimelio, labiau traukia pajūrio pušynai – Melnragė, Giruliai. Kai sugebu atrasti laiko, atvažiuojame su šeima pasivaikščioti.“
Pokalbis apie Dakaro ralį prasidėjo nuo jautriausio klausimo: kodėl sunkiausiose pasaulio bekelės lenktynėse nebeliko keturračių klasės? Svečias neslėpė, kad į jį sudėtinga atsakyti.
„Dakaro ralis yra milžiniška organizacija, sulaukianti labai daug dėmesio. Kartu tai yra verslas, kuris siekia uždirbti. Motociklai ir keturračiai moka mažiausius startinius mokesčius, bet sukelia organizatoriams daugiausiai problemų ir reikalauja didžiausių išlaidų. Jie neslepia, kad turi tikslą kiek įmanoma sumažinti šias dvi klases ir vietoj mūsų rinktis kitas transporto priemones – automobilius, bagius ar sunkvežimius. Penkerius metus pamažu prie to ėjo. Dabar panaikino keturračius, ateityje mažins ir motociklų klasę. Dakare varžosi daugiau nei 300 dalyvių, jie startuoja vienas paskui kitą kas minutę. Įsivaizduokit, startas – 300 minučių. Tai yra 5 valandos. Nebėra kur sutalpinti! Todėl dalyvių skaičius ribotas. O išlaidos… Tai milžiniškas renginys: dykumoje pastatomas miestelis, dirba virš 3 tūkstančių žmonių, kiekvieną dieną dalyvius aptarnauja 14 sraigtasparnių ir, atrodo, 5 lėktuvai, beje, lietuvių kompanijos. Mes važiuojame, o aptarnaujantis personalas skraidinamas. Tokia didžiulė organizacija keliauja po visą Saudo Arabiją. Reikia suprasti ir organizatorius – tai didžiulis verslas su didelėmis išlaidomis“, – organizatorių sprendimą teisina lenktynininkas.
Paklaustas, kaip sugalvojo važiuoti į Dakarą, L. Kancius pasakojo, kad mėgėjiškai keturračių sportu užsiiminėjo beveik 20 metų. Kaip ir visų keturratininkų, didžiausia svajonė buvo Dakaras.
„Iš Lietuvos niekas nebuvo važiavęs ir tai buvo mano siekis. Bet kad ten patekčiau, reikėjo beveik ketverius metus nemažai dirbti. Nebuvo jokios informacijos, viską reikėjo susirinkti. Pasižiūrėjau internete, kas dalyvavo, ir išsiunčiau gal 40 elektroninių laiškų: „Aš toks ir toks iš Lietuvos, noriu važiuoti į Dakarą, man reikia pagalbos.“ Po mėnesio dviejų gavau kelis atsakymus iš Pietų Amerikos, Europos. Pradėjom susirašinėti, surinkau daugiau informacijos, kaip ruoštis pirmajam Dakarui. Daugiausiai padėjo čekai“, – pradžią prisiminė lenktynininkas.
Trejus metus iki savo pirmojo Dakaro ralio L. Kancius atkakliai ruošėsi. Kad gautų kvalifikaciją, suteikiančią teisę dalyvauti, reikėjo surinkti šūsnis dokumentų.
„Nes negali važiuoti bet kas. Turi įvertinti tavo psichologinę būklę ir taip toliau. Yra daug niuansų. Po trejų metų darbo organizatoriai pateikė paskutinę sąlygą – privalau vienas įveikti kvalifikacines dykumų lenktynes. Kad suprasčiau, kas yra dykuma. Prieš tai buvau dalyvavęs lenktynėse, kur reikia važiuoti 2 valandas. Bet kai kvalifikacinėse reikėjo važiuoti po 8 valandas, tada supratau, kam jos skirtos – kad nemestum keturračio vidury dykumos. Su kančiomis, bet pravažiavau aš tas lenktynes. Paskutinę dieną finišas, organizatoriai sveikina, kad gavau kelialapį į Dakarą. Džiaugsmas begalinis! Tuo momentu kažkas Lietuvoj užmatė organizatorių žinutę, kad pirmą kartą lietuvis iškovojo teisę dalyvauti Dakaro ralyje su keturračiu. Po finišo praėjus gal porai valandų žiniasklaida jau skelbė visais kanalais. Mums dar sėdint prie stalo ir valgant tortą, skambina mano mama ir sako: „Nieko nesuprantu, tave rodo per televizorių. Kas čia vyksta, koks dar Dakaras?!” Ketveri metai ruošimosi, ir niekas apie tai nežinojo, išskyrus žmoną ir vieną draugą. Norėjosi nuslėpti, bet, kita vertus, buvo ir daug nežinomybės, nesinorėjo prisikalbėti, nes maža ką… Apsiskelbsi, o paskutinio laiptelio ir nepraeisi, paskui bus gėdos“, – linksmai pasakojo svečias.
Dakaro ralis yra vienos iš pavojingiausių ir labai daug ištvermės reikalaujančios lenktynės. Žiūrint filmuotus vaizdus, viskas atrodo labai gražiai. O koks iš tiesų yra Dakaras? Atsakydamas į šį klausimą, L. Kancius neslėpė, kad tikrovė yra visiškai kitokia. Motociklininkai ir keturratininkai keliasi 3 valandą ryto. Oro sąlygos Saudo Arabijoje tokiu metu – kaip Lietuvoje lapkritį, 2–3 laipsniai. Iki starto linijos reikia važiuoti apie 200–300 km. Ten būna apie 8–9 val. sušalę, sudrėkę. Pakilus saulei – jau 27–30 laipsnių karščio.
„Temperatūrų skirtumai – milžiniški. Būni pavargęs, kol nuvažiuoji iki starto, paskui dar reikia lenktyniauti 6–7 valandas, priklausomai nuo trasos ilgio. Baigi 15–16 valandą, susitvarkai dokumentus, dar turi nuvažiuoti iki bivako kartais 100, kartais 300 kilometrų. Dakare svarbiausia, kiek esi pasiruošęs kentėti. Sunkiausios būna antra–penkta dienos, kūną beprotiškai skauda, nori į viską spjauti ir važiuoti namo. Bet kai persilauži, vėliau psichologiškai būna lengviau. Dažnai užduodi sau klausimą: kokio velnio aš tai darau? Dėl iššūkio sau. Klausėte, ką reiškia Dakaras. Beprotybę. Ir savęs išbandymą“, – teigia L. Kancius.
Paklaustas, ar Dakare turėjo kokių nors ritualų ar amuletą, svečias juokėsi: „Manau, tokių visi turi. Papasakosiu savo istoriją. Kasdien važiuoji 12 valandų, rytą – sušalęs, dieną – iki 30 laipsnių karščio. Suprakaitavęs, kiaurai šlapias. Grįžti vakare, rūbus nusimeti. O jie – specialūs, skirti lenktynėms, nėra galimybių jų išsiskalbti. Dėvi tuos pačius 2 savaites. Komandos nariai čekai vieną dieną ateina pas mane ir sako: „Laisvydai, jeigu kas, turime nemažai atsarginių kojinių…“ Tyliu, nieko nesakau. Kitą dieną vėl apie tai primena. Turėjau jiems paaiškinti, kad laikausi tokio ritualo: nekeičiu kojinių nuo lenktynių starto iki finišo, – kvatodamasis pasakojo lenktynininkas. – Galite įsivaizduoti, kokios būna tos kojinės prieš finišą!”
Sklido kalbos, kad 2025-ųjų Dakare L. Kancius gali dalyvauti kaip šturmanas, vienose lenktynėse netgi pasitikrino galimybę. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vis dėlto jis nevažiuos. Paklaustas, kaip patiko šturmano kėdė ir ar dar sugrįš į Dakarą, svečias buvo atviras: „Šturmano kėdėje – visiškai kitaip. Nežinau, patiko ar nepatiko, gal dar nepasakysiu. Bet visiškai kitaip. Tarkim, važiuojant su keturračiu ar motociklu, labai svarbus fizinis pasiruošimas. Kai gerai pasiruošęs, ir psichologinis nuovargis ateina vėliau. Automobilyje viskas kitaip. Svarbiausia – momentinė koncentracija. Pirmomis lenktynių dienomis buvo kiek neįprasta, paskui – viskas gerai. Automobilyje žymiai lengviau ir komfortabiliau. Ar sugrįšiu į Dakarą? Turbūt taip. Niekada negali žinoti, kaip bus, bet planuoju.“
Lenktynininką Dakaras išmokė, kad viską reikia daryti žingsnis po žingsnio: „Pradėjau nebegalvoti toli į priekį. Rytą atsikeli, viską skauda, keikiesi, bet galvoji: šiandien turiu padaryti viską iki galo ir išgyventi. Apie rytojų nebegalvoju. Toks požiūris, kad svarbiausia – šiandien, labai padėjo.“
Renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ žiūrovai tradiciškai taip pat įsitraukia į pokalbį ir negaili klausimų vakaro svečiui. Ne išimtis buvo ir šįkart. Atsakydamas į žiūrovės klausimą, kokia buvo laimingiausia ir juodžiausia akimirka Dakare, L. Kancius pasakojo: „Juodžiausia – kai dirbi visus metus dėl tų vienų lenktynių, gyveni svajone, ir bevažiuojant staiga kažkas sulūžta. 2022-aisiais visai smulkus gedimas buvo, bet dykumoje nieko negalėjau padaryti. Kažkas iš komentatorių tada klausė: kodėl nebevažiuoji toliau? Ką reiškia po dviejų praleistų dienų važiuoti toliau? Kokia prasmė? Kad pasivažinėčiau? Dar pasikankinčiau? Juk atvažiuoji siekti rezultato. O laimingiausia… Net nežinau. Turbūt apibendrinant – visas Dakaro iššūkis. Džiaugiuosi, kad kažkada jam pasiryžau.“
L. Kancius dalyvauja ir kitose varžybose – 2023-iaisiais jis tapo Pasaulio ralio reidų (W2RC) čempionato nugalėtoju, beje, pirmuoju mūsų šalies istorijoje. Greta to, jis turi ir statybų verslą. Paklaustas, ar yra dalykų, ką dar norėtų išbandyti, svečias juokėsi: „Kai Dakare užsidarė keturračių kategorija, žmona sakė, kad net nenori sužinoti, koks bus kitas mano iššūkis. Nežinau, pažiūrėsim. Aš be iššūkio nemoku gyventi.“