Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-30 |
Kai gyveni, viskas atrodo tikra. Bet kai pradedi galvoti, randasi keistų dalykų.
Sakykim, dar prieš kelis tūkstančius metų matematikai atrado, kad yra netikrų skaičių. Vieną iš jų visi žino, bet nesupranta. Tai skaičius π (pi). Kaip sako tie patys matematikai, jis galo neturi. Begalinis ir tiek. Tai ar gali būti realus daiktas, kuris neturi galo? Aišku, kad netikras.
Viduramžiais vyravo nuomonė, kad yra Žemės kraštas, nuo kurio žmogus gali nukristi. Dar yra dangaus gaubtas, taigi, būtų įdomu pamatyti, kas yra už jo. Manoma, kad toks matymas jau praeityje, bet aš linkęs abejoti. Kad ir kaip būtų keista, netikrų dalykų mums pateikė ne tik religijos, bet ir mokslas. Daugelis, matyt, net nežino, kas yra flogistonas, bet eterio terminą vartoją veik visi.
Pasak Aristotelio, eteris yra dieviška, dangiška, nemateriali, nedaloma, amžina substancija, tuo išsiskirianti iš kitų keturių pasaulio elementų, jam nebūdingi vidiniai prieštaravimai, todėl jis nekinta. Eteris palaiko pasaulio tvarką, juo sklinda šviesa. Aišku, kad tai išmislas, bet XVIII amžiaus fizikoje jis buvo suprantamas kaip hipotetinė substancija – besvorė, vientisa, visus esinius persmelkianti materija, kuriuo sklinda bangos (radijo, šviesos ir kt.) erdvėje. Eterio nėra, bet iliuzijos liko.
Gerai, kad tai lyg jau ir praeitis. Bet dabartis išvis tapo mažai suvokiama. Mokslas mokslu, bet ekonomika įsigijo visai kitą naujovę – virtualius pinigus. Kitas jos pavadinimas kriptovaliuta, dažniausiai apibūdinama kaip virtuali valiuta, leidžianti anonimiškai atlikti internetinius mokėjimus tiesiogiai tarp vartotojų, nesinaudojant bankais ar kitais finansiniais tarpininkais. Gal ir būtų aišku, bet kaip kovoti su kyšininkais, jei nėra tikrų pinigų? Nei dėžutėje, nei maišelyje tokios valiutos neperduosi. Ir už rankos nepagriebsi. Dar liūdniau yra visoje ekonomikoje. Tik per kelis šimtmečius išmokome suvesti balansą, debetą ir kreditą, o čia jau kita tikrovė.
Prieš keletą dienų buvau naujos knygos pristatyme. „Atvarė“ keletą moksleivių klasių. Jau paaugusių. Kaip įsikniaubė į savo telefonus pradžioje, taip ir ten prabuvo visą laiką iki galo. Gerai, kad buvo keletas senolių, tai girdėjo prisiminimus ir kelių knygų aprašymus. Vaikams jie kažkodėl nebuvo svarbūs. Šiaip jei kur atsiduri tarp kiek jaunesnių žmonių, tai svarbiausias jų požymis yra telefonas. Ne kepurė ar paltas, šukuosena ar akių spalva – tik telefonas yra dievukas, jaunuolis/jaunuolė be telefono – ne žmogus.
Elektroniką mums padovanojo ir pramogas. Turime virtualius muziejus, nesunku, „nueiti“ į virtualų teatrą, apie virtualias parduotuves aš jau ir nešneku. Čia nei eilių, nei triukšmo: sėdi tyliai namie ar darbe prie „dėžutės“ ir perki, perki, perki. Matyt, psichinė liga, anksčiau vadinama apsipirkimų manija, vadinamasis šopingas, irgi persikels į virtualią ligoninę. Nors juodieji penktadieniai vis dar populiarūs.
Įdomiausia pramoga, kuriai jau keli dešimtmečiai, yra žaidimai. 1972 m. birželio 27 d. Nolanas Bushnellis ir Tedas Dabney įkūrė firmą „Atari“ Kalifornijoje ir pasamdė Allaną Alcorną sukurti stalo teniso (ping-pong) žaidimą. Pong buvo pirmasis komerciškai sėkmingas vaizdo žaidimas. Vaizdo žaidimai dažniausiai yra vaikų, paauglių ir šiaip jaunimo veiklos sritys.
Kiek vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie labai pasineria į karjerą, netenka susidomėjimo kažkada jiems tokiu įdomiu buvusiu kompiuterinių žaidimų pasauliu. Specialistai tvirtina, kad kompiuteriniai žaidimai supažindina vaikus su kompiuterinėmis technologijomis ir interneto pasauliu. Tai jiems padeda greičiau adaptuotis skaitmeniniame pasaulyje. Tai ypač aktualu, jei kalbėsime apie mergaites, kurios dažniausiai mažiau domisi technologijomis nei berniukai. Vaikai kompiuteriniais žaidimais mėgaujasi dėl to, kad virtualioje erdvėje jie yra nepriklausomi ir gali priimti tokius sprendimus, kokie jiems atrodo yra tinkami. Jų laisvės niekas nevaržo. Tai lyg ir gerai. O kas blogai?
Per daug laiko kompiuteriniams žaidimams skiriantis vaikas galiausiai gali tapti vienišu. Be to, toks vaikas mažiau dėmesio skiria pamokų ruošimui, sportui ar skaitymui. Visa tai veda į dar didesnį užsisklendimą ir psichinių įtampų radimąsi. Nevardinsiu visų nuoskaudų, kurias sukelia nesaikingi dalykai, nes ir maistas gali tapti negeru, kai vaikas turi per daug svorio. Galų gale išsivysto net priklausomybės nuo žaidimų, kurias tenka gydyti ne virtualiai. Kiek bendriau gali tvirtinti, kad virtualūs žaidimai sukelia daug malonumo, bet jis irgi yra tariamas, netikras. Lyg ir geriau jaučiuosi, bet ir tai netikra. Priklausomybės nuo futbolo ar krepšinio lyg ir teoriškai įmanomos, bet kol kas aš jų nesutinku net virtualiai.
pavojai slypi visur, kur yra žmonės. tačiau dažnai jie yra pavojingiausi sau patiems. teisingai rašo autorius
Štai jūs čia „skleidžiate savo mintis ant medžio”, cituojate filosofinius opusus, aiškinate epochas. Ar pats esate žaidęs bent vieną kompiuterinį žaidimą?
Taip juokinga matyti visiškai nekritišką vyresniąją kartą, nekritišką pasauliui, į kurį atveda savo vaikus. Nors tokiame jums svetimame „pasaulyje ant sprando” yra jų pačių pamatų kritika, kuri visiškai ignoruoja arba iškraipo jūsų racionalistinį ludizmo puolimą.
Nuoširdžiai linkiu jums sulaukti laikų, kai dėvimi prietaisai taps lustais po oda, ir tada jūsų nebetrikdys minios paauglių su telefonais. Nes nebegalėsite jų atskirti. 🙂
Ir mums nereikės jokių ypatingų įgūdžių, kad galėtumėm cituoti Aristotelį. Tikriausiai galėsim su juo pasikalbėti asmeniškai.
Vaikai nėra „vieniši, nes žaidžia žaidimus, priešingai, jie žaidžia žaidimus, kad pabėgtų nuo vienatvės, kurią visi ‚suaugusieji‘ ignoruoja. Pirmiausia individo gyvenimą įrėmina dvylikos metų priverstinis įkalinimas penitencinėje įstaigoje. Taip, žinoma, mokyklos, kaip ir kalėjimai, skiriasi. Vienos jų švelnesnės, kitos griežtesnės. Aš, pavyzdžiui, baigiau rusakalbių mokyklą, po kurios buvau išvarytas iš visuomenės kaip žydas Rusijos imperijoje. Arba, kas labiau tinka, kaip pabėgęs nacis.
Kodėl cituojate tik vieną Aristotelį? Pacituokite Pierrą Rosanvalloną straipsnį „Nepasitikėjimo visuomenė“. Pacituokite Paulį Virilio ir jo „Karas ir kinas“. Ar žinote, kad kameros objektyvas dabar pakeičia žmogaus akį ir yra karo ginklas? Pagalvokite apie vaikus su telefonais kaip apie šviesos karius, stojančius ginti mūsų bejausmį racionalizmo ir pažangos pasaulį. Galbūt internete jie suras naują sacrumą, suteikiantį prasmę nuvalkiotam Apšvietos pasauliui.
Galbūt knygose yra idėjų, kurių nerasite „TikToke“, bet kas kaltas, kad taip ilgai užtruko jų skaitymas? Jos visai nevertos laiko! Skųstis vaikais dėl jų netinkamo elgesio yra tas pats, kas skųstis fabriko darbininku, kad jis neskaito knygų. Kaip jis gali turėti laiko knygoms? Nors, žinoma, knygose yra daug informacijos, kurios niekur kitur nerasite…..
Bet norint jas skaityti, reikia arba pinigų knygoms pirkti, arba prieigos prie elektroninių prietaisų. Ar kitaip žiūrėtumėte į paauglius, jei jie sveikintųsi su jumis ne telefonais, o knygų viršeliais? Koks skirtumas tarp šių dviejų dalykų? Kad telefonai turi garsus ir spalvotus paveikslėlius? Tuomet jūsų klausytis dvigubai juokinga, nes jūs tiesiog kartojate juokingus KIEKVIENOS praeities kartos teiginius ateičiai su jos „netinkama veikla“. Tikiuosi, kad aš pats tokio amžiaus nesulauksiu…..
Taigi pirmiausia nuspręskite, kuo konkrečiai esate nepatenkinti – paauglių neatidumu jums asmeniškai ar jų „neteisinga veikla“. Pirmuoju atveju galiu pasiūlyti savo pagalbą jūsų „virtualėjant“. Parsisiųsime jums gerą žaidimą, ir jūs būsite ant tos pačios bangos su paaugliais 🙂
„ar gali būti realus daiktas, kuris neturi galo?”. Einšteinas žinojo bent du realius ir begalinius – kosmosą ir žmonių kvailumą (tiesa, dėl pirmojo jis šiek tiek abejojo).
O skaičius pi, ponas autoriau, yra tikrų tikriausias ir visai ne begalinis. Jis vos vos didesnis už 3. Skaičius pi – tai apskritimo ir jo skersmens santykis, kitaip tariant, toks, kiek kartų apskritimas yra ilgesnis už savo skersmenį. O ilgesnis jis šiek tiek daugiau negu 3 kartus. Viskas paprasta ir labai tikra.
Sakysit, kad skaičiaus pi tiksli reikšmė neužrašoma baigtine dešimtaine trupmena. Taip, bet tai – nereikšminga smulkmena. Pvz, trečdalio (1/3) taip pat negalima užrašyti baigtine dešimtaine trupmena, tik begaline: 0,333… Ar dėl to viena trečioji yra netikras skaičius?
Smagu, kai žmonės išmano matematiką. Kas yra begalybė jau ne kartą sakyta – tai skaičiai (ir ne tik) be galo. jie jau patys savaime paradoksalūs, nors tema visai ne apie tai. Ačiū už pastabas, nors ir netikslias, bet mielas