Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-28 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja apie vieną nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – 1923 m. balandžio 6–11 dienomis vykusį kruviną vietos gyventojų streiką ir jo metu Antano Smetonos žengtą kardinalų žingsnį.
„Galima susilaukti ir dar didesnių sunkumų“
Apie padėtį streiko apimtoje Klaipėdoje balandžio 9-ąją konfidencialią telegramą į Paryžių ten dėl Klaipėdos krašto valdymo sąlygų besiderėjusiam premjerui Ernestui Galvanauskui siuntė užsienio reikalų viceministras Petras Klimas.
„Vokiečiai heimatbundininkai, pasinaudoję Ambasadorių palankumu jiems, pradėjo Klaipėdoje riaušes. <…> Vokiečių spauda prieš mus pradeda rašyti lygiu tonu kaip prieš prancūzus Rure. Jeigu Ambasadoriai ir toliau pataikaus vokiečių intrigoms, galima susilaukti ir dar didesnių sunkumų“, – rašė P. Klimas.
Jis taip pat informavo, kad streiko įkarštyje nuo balandžio 15 d. nusprendė atsistatydinti Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdos krašte Antanas Smetona.
„Motyvuodamas savo prašymą tuo pat būdu, kaip buvo „Krašto balse“ parašyta, t.y. kad jo nekvietė į Kabineto posėdį, kada buvo svarstomas Klaipėdos klausimas ir kad priėmė sąlygas Ambasadorių pareikalautas“, – rašė viceministras.
Jo minimą tekstą laikraštis „Krašto balsas“ buvo paskelbęs dar kovo 25-ąją.
„Esame patyrę iš tikrų šaltinių, jog sutikdamas važiuoti Klaipėdon atstovu sukilimo metu, p. Smetona, negavęs iš valdžios jokių instrukcijų, kuri leidė jam daryti savo įsitikinimu, statė pamatinę sąlygą, kad visos Klaipėdos klausimu gaunamos notos būtų jam praneštos ir atsakymas būtų duotas tik susižinojus su juo. Ši sąlyga toli gražu valdžios nebuvo išpildyta. Toks svarbus reikalas, kaip priėmimas be rezervų uždėtų Ambasadorių konferencijos servitutų Klaipėdai ir visai Lietuvai Lenkijos naudai valdžios duotas be p. Smetonos sutikimo ir žinios. Kiek toli nesiskaitė valdžia su p. Smetona, geriausiai rodo tas faktas, kad esant jam Kaune, kai buvo svarstomas Klaipėdos kraštui statuto projektas, jis visai nebuvo kviestas Min. Kabineto posėdin, o buvo pakviestas L. Paryžiun gi važiuoti atsisakė p. Smetona pirma todėl, kad p. Galvanauskas užsispyrė pats važiuoti. Būdamas pats delegacijos priešaky p. Smetona turėjęs būtų teisę pasirašyti, ar nepasirašyti sutartį dėl Klaipėdos, o esant ten p. Galvanauskui, ši teise priklauso tik jam vienam. Taigi sulaikyti p. Galvanausko nuo pasirašymo jis negalėjo jokiu būdu, lygiai kaip nuo derybų su lenkais, apie kurias teko girdėti. Nenorėdamas savo buvimu pridengti tą darbą, kurs eina prieš Lietuvos nepriklausomybę, p. Smetona atsisakė važiuoti ir nutarė atsistatydinti“, – rašė „Krašto balsas“.
Tuo metu „Lietuvos žinios“ kovo 25-ąją tik vienu sakiniu informavo, kad „A. Smetona atsistatydino, nes p. Galvanauskas jo nesiklausęs patsai savistoviai elgėsi Klaipėdos reikalais“.
Raštą apie atsistatydinimą Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui A. Smetona parašė gerokai vėliau nei apie tokį jo žingsnį skelbė laikraščiai – balandžio 7-ąją.
„Šių metų vasario mėnesį Pono Ministerio Pirmininko prašomas sutikau būti paskirtas Lietuvos Valstybės Įgaliotiniu Klaipėdos Kraštui, įspėjęs betgi p. Ministerį Pirmininką, kad aš galiu palikti toje atsakomingoje vietoje mėnesį kitą pareiginiu laiku, kol paaiškės Klaipėdos Krašto padėtis ir jo santykis su Lietuvos visuma. Sutikdamas pridūriau, kad prireikus palikčiau Klaipėdos Įgaliotiniu ir ilgiau, nei mėnesį kitą, jei mano pažiūra derėtų su mūsų Vyriausybės principiniu nusistatymu ir politikos taktu, liečiančiais Klaipėdos likimą. Be to, aš tuomet priminiau, kad man būtų duota teisės dalyvauti ir principiniuose Vyriausybės sprendimuose dėl Klaipėdos Krašto. Pirmoje kovo mėnesio pusėje buvau atvykęs Kaunan valdžios reikalais. Tuo laiku buvo čionai svarstomas be vieną kartą Lietuvos Valdžios atsakymas į ultimatines Ambasadorių Tarybos notas. Nei tuo nei kitais principiniais Klaipėdos Krašto klausimais man neteko dalyvauti lemiamame Vyriausybės sprendime. Tuo tarpu mūsų visuomenė turi pagrindo manyti, jog Klaipėdos Krašto politika visa yra vedama su jo Įgaliotinio žinia ir pritarimu. Tokia visuomenės klaida būtų man nemaloni“, – dėstė A. Smetona ir prašė jį atleisti iš tokių pareigų nuo balandžio 20 d.
Smetona ultimatumo nebijojo?
P. Klimas minėtajame pranešime taip pat informavo, kad balandžio 8-ąją vyko Gynybos tarybos posėdis, kurio metu „buvo pažymėta, kad nepriėmus Klaipėdos statuto, kaip jis yra Ambasadorių išdirbtas, bus pareikalauta iš Klaipėdos pasitraukti“.
„Vyriausybė turės pasitraukti, bet nieks negalės atitraukti laisvanorių ir šaulių. Tai gali vėl sukurti pretekstą ultimatumui mums ir casus belli. Tokiu būdu padėtis yra be išeities“, – rašė viceministras, kartu informuodamas, jog šioje taryboje buvo apsvarstytas ir galimas Lenkijos puolimas bei pasiruošimas gintis ir buvo nutarta mėnesiui atidėti anksčiau balandžio pabaigai suplanuotą 10 000 kareivių paleidimą, įsigyti artilerijos ir „paskubinti kareivių apmokymą“.
P. Klimas ir vėl prašė premjerą duoti žinių iš Paryžiaus.
„Jūsų neinformavimas veikia kaip didžiausi nuodai ir jau prasideda intrigų atmosferos isterika“, – rašė jis, paminėjęs ir tai, kad „ypatingai vokiečiai leidžia gandus, jog delegacijai esą pasiūlę su Lenkais dalytis Rytų Prūsais“.
Istorikė Dalia Čičinienė yra rašiusi, kad pažangiečiai su A. Smetona priešakyje kategoriškai pasisakė prieš vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos notos dėl sąlygų, kuriomis Klaipėdos kraštas būtų perduodamas Lietuvai, priėmimą. Tai, anot jos, buvo viena iš priežasčių, kodėl A. Smetona atsistatydino iš Lietuvos nepaprastojo įgaliotinio Klaipėdos krašte pareigų.
„E. Galvanauskas važiavo derėtis su tam tikromis konstruktyviomis nuostatomis, tuo tarpu A. Smetonos pozicija, matyt, buvo tokia: „važiuosim tam, kad išardytume”. Galima numanyti, kad A. Smetona buvo daug griežtesnės politikos Antantės atžvilgiu šalininkas. Panašu, kad jis, atsižvelgdamas į visas tarptautines aplinkybes, nelaikė <…> ultimatumo priėmimo neišvengiamu, galvodamas, kad bet kokiu atveju, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau klausimą pavyks išspręsti Lietuvai palankiu būdu. Tuo tarpu E. Galvanauskas tikėjosi, kad Lietuvos parodytas nuosaikumas bus pozityvus faktorius būsimose derybose su Antante“, – rašė D. Čičinienė.
Lyderių dvikova
E. Galvanauskas vėliau savo atsiminimuose dėstė, kad „A. Smetonai nepavyko ilgiau ištverti pareigose“.
„Visuotinio streiko metu, kai reikėjo įtempti jėgas, jis net nepranešęs išvyko atostogauti. Grįžo vėliau į Klaipėdą atsisveikinti ir balandžio 20 d. pasitraukė iš pareigų. Atvykęs į Kauną nesiteikė aplankyti ir apie savo veiklą pranešti“, – prisiminė E. Galvanauskas.
Anot istoriko Alfonso Eidinto, A. Smetonos santykiai su E. Galvanausku „aiškiai nesiklostė ir nesusiklostė“. Jo teigimu, A. Smetona buvo padarytas tik paprastu Vyriausybės nutarimų vykdytoju, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėju.
„Tikrųjų Antano Smetonos pasitraukimo priežasčių tikriausiai nežino niekas, bet, manyčiau, kad jų reikia ieškoti Lietuvos vidaus politikos kuluaruose. Po sėkmingos Klaipėdos krašto karinės operacijos Galvanausko vyriausybė nusisuko nuo Vokietijos ir Tarybų Rusijos, kurių parama kliautasi organizuojant karinę operaciją ir suko savo orientaciją Antantės valstybių linkme. Dėl to ji leidosi į derybas su Antantės valstybių delegacija ir dėl to, priimdama vasario 17 dienos Ambasadorių konferencijos deklaraciją, anuliavo visus iš sausio 15 dienos akcijos išplaukiančius teisinius padarinius. Smetonos vadovaujami pažangiečiai ir jiems artimi sluoksniai Šaulių sąjungoje bei kariuomenėje tuo metu ragino toliau pasikliauti Vokietija ir Tarybų Rusija, kurias Versalio sistema tuo metu buvo izoliavusi. Ten girdėjosi šūkių po Klaipėdos tokiu pat principu žygiuoti užimti Vilniaus. Taigi, Galvanausko ir Smetonos pozicijos po vasario 17 dienos deklaracijos priėmimo kardinaliai išsiskyrė ir, kadangi Smetona Klaipėdoje nenorėjo būti vien Galavanausko vyriausybės nutarimų vykdytojas, buvo tik laiko klausimas, kada vienas iš jų pasitrauks. Pažangiečiai, beje, 1923 metais nuoširdžiai tikėjo, kad pavyks pašalinti Galavanausko vyriausybę ir „perversmo“ klausimu ne kartą lankėsi Tarybų Rusijos pasiuntinybėje. Tačiau pasitraukti turėjo Smetona”, – sako Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.
Kaip vidinės politinės ir dviejų lyderių kovo epizodą šią situaciją vertina ir istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.
„Galvanauskas nenorėjo Smetonos prileisti prie realios politikos Klaipėdoje. Dėl tų pačių priežasčių Smetona ir atsistatydino – jam Klaipėdoje nebuvo ką veikti. Jis jautėsi atsidūręs užribyje, kitų asmenų šešėlyje. Smetonai, galvojančiam apie savo politinę ateitį, paprasto Vyriausybės nutarimų vykdytojo, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėjo vaidmuo netiko. Bet Galvanauską, kaip vyriausiąjį Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos architektą, irgi galima suprasti – tokiose situacijose dviejų lyderių nebūna, tai reikalui nepadeda“, – teigia V. Žalys.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą