Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-20 |
„Atvira Klaipėda“ neseniai rašė, kad dabartinės miesto valdžios sprendimų dėka jai priklausantys transportininkai, pamažu tampantys visų galų specialistais, užsimojo rekonstruoti ir jiems perduotą viešąją pirtį. Tokiu atveju jiems, ko gero, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši įstaiga turi tam tikrą aurą. Apie liudija Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi 1950-1951 m. miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai.
1950-ųjų gegužę VK buvo priverstas konstatuoti, kad naujos miesto pirties statybos S. Daukanto gatvėje vyksta „itin lėtai” – iš skirtų 320 tūkst. rublių statyboms per keturis pirmus tų metų mėnesius buvo panaudoti 195 tūkst. Sunkumų pirties statyboje kilo ir dėl to, kad Komunalinio ūkio ministerija vis dar nebuvo suteikusi kai kurios projektinės dokumentacijos – vamzdžių, elektros instaliacijos, dezinfekcinės kameros.
Komiteto sprendime rašoma, kad statybinių medžiagų tiekimas buvo organizuotas prastai, tad statybininkai nuolat patirdavo prastovas. Šis dokumentas bylojo, kad tuo metu naujosios pirties stogas dar nebuvo uždengtas, nė viena patalpa dar nebuvo pilnai įrengta, o kanalizacijos vamzdžiai buvo užkimšti statybinėmis atliekomis. Ir galiausiai statybvietėje nebuvo iškabintų lozungų, kurie kviestų statybininkus užbaigt darbus iki Lietuvos sovietinės valdžios dešimtmečio sukaktuvių.
1950-ųjų spalio 12 d. VK nusprendė patvirtini naujosios pirties priėmimo komisijos aktą, nors jame ir buvo fiksuoti kai kurie trūkumai. Juos buvo nurodyta ištaisyti per tris dienas. Pirties direktorius drg. Bjibinas buvo įpareigotas pirmuosius lankytojus priimti spalio 23 dieną, nors pirties ventiliatoriai jiems skirtose šachtose ir siurblys pagal VK nurodymą turėjo būti įrengti iki lapkričio 7-osios.
Tačiau jau po mėnesio VK konstatavo, jog Statybos montavimo valdyba, vadovaujama drg. Kapustino, neįvykdė minėtojo jo sprendimo ir vis dar nebuvo pašalinusi pirtyje palikto broko, nebuvo sumontuoti ir ventiliatoriai bei siurblys, o valdybos atstovai net kviečiami neateidavo pas miesto valdžią. Tad VK priėmė naują sprendimą, pagal kurį visi minėtieji darbai pirtyje turėtų būti atlikti per savaitę, o drg. Kapustinas buvo informuotas, kad jei to nepadarys, atsidurs teisme.
Baigiantis 1950-iesiems VK nusprendė sutrumpinti pirties darbo laiką (tik nenurodė, ar turi omenyje naująją ar kurią nors kitą) – nurodė, kad vietoje šešių dienų per savaitę ji turėtų dirbti tik savaitgaliais: penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Toks sprendimas buvo motyvuotas faktu, kad nors per dieną pirtis galėjo aptarnauti 2600 žmonių, vidutiniškai kasdien čia prausdavosi tik 756 klaipėdiečiai. Miesto valdžia nurodė minėtomis dienomis pirčiai dirbti nuo 9 iki 23 val.
1951-ųjų vasario 2 d. VK nusprendė pakeisti savo pirmąjį, dar spalį priimtą sprendimą dėl naujosios pirties. Miesto valdžia nurodė, jog senasis sprendimas esą buvo tik pirminis, o dabar pirtis priimama bandymams. Drg. Kapustinui jau buvo duotas nurodymas visą broką, kurį nustatė paskutinėmis sausio dienomis susirinkusi komisija, pašalinti iki vasario 20-osios.
Miesto komunalinio ūkio skyriaus vedėjui drg. Zirjanovui iki to paties termino buvo nurodyta pasiruošti pirties atidarymui ir aprūpinti ją visa reikiama įranga, kuru, bilietų knygelėmis, specialia apranga personalui ir kt. Taip pat buvo nurodyta neleisti pirtyje prekiauti stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, organizuoti tik prekybą vantomis, muilu, parfumerijos gaminiais. O laukiamuosius kambarius buvo nurodyta aprūpinti literatūra, žurnalais ir laikraščiais.
Tuo metu drg. Bjibinas dėl neatliktų darbų ne tik neteko pirties direktoriaus pareigų, bet ir jo reikaliukai buvo perduoti prokuratūrai.
Kitame tos pačios dienos sprendime, taip pat skirtame pirties reikalams, VK nurodė tresto „Vodokanal“ („Klaipėdos vandens“ pirmtakas) vyriausiajam inžinieriui Viktorui Toleikiui užtikrinti nepertraukiamą šalto vandens tiekimą pirčiai. Kad tai būtų padaryta VK įpareigojo trestą pirties darbo dienomis organizuoti specialius budėjimus.
Baigiantis 1951-ųjų balandžiui VK priėmė dar vieną sprendimą dėl pirties, kuriame konstatavo, jog Klaipėdos statybos ir montavimo valdyba niekaip neištaiso palikto broko – pavyzdžiui, ventiliacijos, nors tai turėjo būti padaryta dar iki 1950-ųjų lapkričio 7-osios. Neveikiant ventiliacijai dėl didelės drėgmės čia ėmė atsilupinėti sienų tinkas. Be to, ventiliacinėse kamerose kaupėsi kondensatas, lašėjo ant perdangų ir nuo jų irgi krito tinkas.
Tarpai tarp „šlapiųjų patalpų“ grindų nebuvo tinkamai užpildyti, izoliacinė medžiaga padengta tik paviršiuje, juos sluoksniai nesurišti. Daugelyje vietų ji tiesiog išpuvo kiaurai, iškrisdavo lauk. Krito lauk ir grindų plytelės, duryse buvo palikti 2-3 cm pločio tarpai. Viena iš katilo pakurų dėl panaudotų netinkamų medžiagų sugriuvo, o antrąją artimiausiu metu irgi galėjo ištikti toks pat likimas.
„Taigi, pirtis yra avarinės būklės“, – konstatuota VK sprendime.
Miesto valdžia nurodė Statybos ir montavimo valdybai visą šį broką pašalinti per tris savaites, tik pirmosios katilo pakuros remontui buvo duotas savaite ilgesnis terminas. Kartu buvo nurodyta, kad užbaigus pastaruosius darbus statybininkai turėjo imtis tvarkyti antrąją pakurą ir užbaigti tokius darbus per tris savaites.
Kad ši valdyba ir toliau nesimuliuotų, VK nurodė Klaipėdos architektūros ir statybos viršininkui drg. Baranauskui ir Miesto komunalinio ūkio vedėjui drg. Galvonui kasdien kontroliuoti jos statybininkų darbą ir pranešti apie rezultatus.
Statybos-montavimo valdybos vadovas drg. Kapustinas tada buvo dar kartą buvo įspėtas, kad neįvykdžius šių nurodymų ir „sugriovus pirtį“ visa atsakomybė teks jam, o VK taikys „pačias griežčiausias priemones“.
Visgi drg. Kopūstinas, ko gero, buvo labai kietas ir galėjo padėti skersą ant VK, nes baigiantis tų metų liepai miesto valdžia priėmė sprendimą dėl miesto pirties uždarymo mėnesiui, kad minėtoji valdyba galėtų užbaigti kapitalinį jos remontą. Kad miestiečiai per tą laikotarpį neliktų nesiprausę, VK nurodė Jūrų uosto viršininkui drg. Fominui, stoties viršininkui drg. Potapovui ir Celiuliozės ir popieriaus kombinato direktoriui drg. Agejevui užtikrinti, jog visą mėnesį jų pirtys dirbtų kasdien.
Nelemtoji pirtis tikriausiais galų gale visgi pradėjo dirbti, nes 1951-ųjų gruodžio pradžioje VK patvirtino naujos jos paslaugų tarifus. Nusiprausti vonioje čia kainavo 7, individualiame duše – 4, bendruose dušuose – 3, bendroje muilinėje – 2 rublius. Ikimokyklinio amžiaus vaikams buvo nustatyta rublio dydžio kaina, toks pat tarifas patvirtintas kariškiams ir saugumiečiams bei profesinių mokyklų moksleiviams.
Akivaizdu, kad to meto miesto valdžia stabiliai mylėjo tik kariškius. 1949 m. birželio viduryje VK buvo nustatęs, kad suaugusieji ir moksleiviai už nusiprausimą pirtyje turi mokėti po du rublius, ikimokyklinio amžiaus vaikai ir kariai – po rublį, o fabrikinio apmokymo mokyklų moksleiviai – tik po 20 kapeikų. 1950 metams miesto valdžia buvo patvirtinusi panašius tarifus: suaugusiesiems – du rubliai, fabrikinio apmokymo mokyklų moksleiviams prausiantis grupėmis – 20 kapeikų, sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno kariškiams prausiantis grupėmis – rublis. Tada ikimokyklinio amžiaus vaikams VK pirtyje buvo leidęs praustis nemokamai.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą