Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-13 |
„Atvira Klaipėda“, istorinių rašinių cikle pasakojanti apie tai, kas dėjosi uostamiestyje ankstyvuoju sovietmečiu, šįkart apžvelgia 1950-1951 m. Vykdomojo komiteto (VK) sprendimus, susijusius su įmonių valdomis.
Prie Dangės – medienos pramonė ir kuro sandėliai
1950-ųjų lapkritį VK nusprendė pratęsti tarpukario tradicijas, kai prie Dangės pakrančių koncentravosi medienos pramonė. Miesto valdžia nutarė 1,2 ha ploto sklypą Gluosnių skersgatvyje su čia buvusiais senais pamatais perduoti įmonei „Sojūzlestorg“, kad pastaroji galėtų pastatyti čia naują pastatą. Sprendime nurodoma, kad šis sklypas buvo šalia jau įrengto medienos sandėlio.
Medienos prekybos bazės direktoriui drg. Ginsburgui nurodė šį sklypą aptverti tvora, o naujojo pastato statybas pradėti ne vėliau kaip antrą 1951-ųjų ketvirtį.
Pasak Klaipėdos universiteto istoriko Vasilijaus Safronovo, kairiajame Dangės krante, tuoj už tiltelio, tarpukariu buvo medienos eksporto bendrovės „William Doerksen“ sklypas. Už jo, protakos į Malūnų tvenkinį link – bendrovės „Aisik Eilberg“ lentpjūvės sklypas.
Baigiantis 1951-ųjų birželiui VK priėmė sprendimą ir dėl kitoje Dangės pusėje buvusios teritorijos. Penkerių metų laikotarpiui apie 1,5 h ploto žemės sklypą šalia Laivogatvio, tarp fabriko „Artojas“ ir elektros stoties paskyrė šilumininkams – įmonei „Gortop“, kad ji čia galėtų laikyti kurą, atgabenamą geležinkeliu. Šiame sprendime taip pat buvo pažymėta, kas ateityje šioje vietoje bus Upių uosto valdos.
Daugiau žemės šioje miesto dalyje gavo ir fabrikas „Gulbė“ – prie jo 1951-ųjų gruodį VK prijungė 1800 kv. m ploto sklypą, kaip kompensaciją už naikinamą Fabrikų gatvę. Pastarąją fabriko direktoriui drg. Gorjanovui buvo nurodyta įmonės sąskaita per pusmetį „perkelti“ už Gegužės 1-osios artelės ir Mėsos kombinato teritorijų bei įrengti visus inžinerinius tinklus bei šaligatvius.
Kanalizacijos ir vandentiekio tinklų perkėlimu buvo nurodyta pasirūpinti tresto „Vodokanal“ direktoriui drg. Malakauskui.
Vietoje linų – elitinės bulvės
1950-ųjų gruodį VK, reaguodamas į tai, kad Klaipėdos rajono linų paruošimo punktas iš uostamiesčio persikelia į Gargždus, priėmė sprendimą dėl jos atlaisvinamo linų paruošų punkto, buvusio Kūlių vartų g. 6. Šias patalpas buvo nuspręsta perleisti Klaipėdos srities daržovių veislinių sėklų kontorai „Sortsemovešč“. Pastaroji pagal tų metų spalį Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimą turėjo aprūpinti Klaipėdos sritį daržovių ir pašarinių šakniavaisių sėklomis bei elitinėmis bulvėmis.
Naujas valdas po pusmečio įgavo ir Žaliojo apsodinimo trestas. 1951-ųjų gegužę VK jam paskyrė 25 ha ploto teritoriją, buvusią piečiau nuo į Smeltę vedusio geležinkelio atšakos ir besitęsusią iki pirmosios Pempininkų kaimo gatvės. Kartu į tresto balansą buvo perduoti ir visi čia buvę gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. Tiesa, tokį sprendimą dar turėjo patvirtinti apskrities VK.
Tresto valdytojui drg. Fiodorui Isajevui buvo nurodyta ne vėliau kaip iki trečiojo 1951-ųjų ketvirčio naująsias valdas aptverti tvora ir pradėti čia ūkininkauti. Beje, 1915 m. Krasnogrado kaime, Krasno-Bakovskio rajone, Gorkovsko srityje, valstiečių šeimoje gimęs rusas Fiodoras Aleksandrovičius į šias pareigas buvo paskirtas nuo 1950-ųjų rugsėjo, bet tokį sprendimą VK buvo priėmęs atgaline data – 1951 m. vasario 23 d.
Miestietiškos statybos į Pempininkų kaimą atkeliavo 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai čia iškilo Namų statybos kombinatas.
Centras atšaukė sprendimą dėl naftininkų
Tarp buvusių slaptų 1951-ųjų VK dokumentų yra ir LTSR Ministrų tarybos tų metų rugpjūtį priimtas sprendimas dėl Klaipėdos naftos bazės.
Pirmosios uosto naftos talpyklos Melnragėje buvo pastatytos dar 1926-aisiais, iki jų buvo nutiestos trys geležinkelio atšakos. Ši uosto dalis imta vadinti Žibalo sandėliais („Petroelum Tankanlagen”). 1939-ųjų pradžioje „Shell” čia turėjo 11 rezervuarų, o „Lietūkis” – aštuonis.
„Lenmorprojekt” 1945-ųjų gale atliktos uosto apžiūros akte buvo rašoma: „Naftos bazė. Krantinė – 660 m, visa teritorija 58 000 kv. metrų. Priverstas geležinkelis – normalaus pločio. Laivams švartuoti – 4 estakados. Karo veiksmų 3 sugriautos. 1945 m. pastatyta viena nauja. Taigi šiandien yra 2 estakados laivams švartuoti; į abi nutiesti įpylimo ir išpylimo iš laivų vamzdžiai. Naftos produktams laikyti likęs vienas sveikas rezervuaras ir 11 dengtų sandėlių, bendro 830 kv. m ploto. Visi kiti rezervuarai susprogdinti, dar yra duobė skystajam kurui laikyti”.
1946 m. birželio viduryje VK buvo priėmęs sprendimą šiaurinę prekybos uosto teritorijos dalį, kur jau tarpukariu veikė naftos uostas, perduoti kuriamai Klaipėdos naftos bazei. Kartu su šiuo sprendimu namas Burių g. (tuometinis kelias į Melnragę) 19 buvo perduotas naftos bazei, kad ji čia įsirengtų tarnybines patalpas.
1946 m. rugpjūčio pabaigoje VK kreipėsi į Lietuvos TSR ministrų tarybą su prašymu padėti iš šios teritorijos iškrapštyti Pietinės Baltijos rajono karinio jūrų laivyno kariškius.
„Pietinės Baltijos karinio jūrų laivyno rajono dalis 1945 metais be leidimo ir sutikimo, ignoruodama Miesto tarybą užėmė Respublikinę naftos bazę, esančią šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Dėl to Klaipėdos krašto pramonė ir žemės ūkis yra atsidūrę nepakenčiamoje padėtyje, nes kuras tiekiamas iš už 180 km esančių naftos bazių”, – rašoma nutarime.
Bet atrodo, kad kariškiai buvo gerokai įtakingesni nei naftininkai ar Klaipėdos VK. Minėtajame 1951-ųjų rugpjūčio LTSR Ministrų tarybos nutarime rašoma, jog 1946 m. VK sprendimas paskirti Klaipėdos naftos bazei teritoriją atšaukiamas kaip prieštaraujantis dar 1945 m. rugpjūtį priimtam SSRS Liaudies komisarų tarybos sprendimui. Beje, pastarasis turėjęs numerį 11752-рс, iki šiol Rusijos valstybės federalinio archyvo puslapyje yra neviešinamas – skelbiamas tądien priimtas sprendimas Nr. 11750-р, o kitas po jo jau turi numerį 11754-р.
Sprendimas dėl Klaipėdos naftos bazės pertvarkymo buvo priimtas 1956-aisiais, po to, kai Sovietų sąjunga ėmė didinti eksportui skirtos naftos produkcijos gamybą ir remiantis 1956-1957 m. patvirtintais planais į Šiaurės Vakarų Europą jie turėjo būti gabenami laivais iš naujų Ventspilyje ir Klaipėdoje įrengtų naftos perpylimo bazių.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą