Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-06 |
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo misiją perėmusio Medijų rėmimo fondo ekspertams įžvelgus „Atviros Klaipėdos“ pasiūlyto projekto prasmę ir naudą nuo liepos vėl į mūsų dienraštį sugrįžta pasakojimai apie Klaipėdos praeitį.
Skaitytojams iki metų galo pristatysime 57 rašinius apie tarpukario ir sovietmečio įvykius, parengtus pagal Klaipėdos regioniniame valstybės ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus.
Pirmajame iš rašinių – apie miesto vandentiekininkų veiklą 1950-1951 metais.
Plėtėsi dujų fabriko sąskaita
Atgaivinti pirmosios ir tuo metu vienintelės vandenvietės veiklą Liepų gatvėje naujajai Klaipėdos valdžiai prireikė beveik trijų mėnesių – AB „Klaipėdos vanduo“ archyvuose yra vidiniai dokumentai, liudijantys apie 1945 m. gegužės 24-25 dienomis atliktus bandomuosius sistemos paleidimus. Tuo metu greta buvusiam dujų fabrikui taip ir nebuvo lemta prisikelti naujam gyvenimui. 1947-ųjų birželio 17 dieną Klaipėdos vykdomasis komitetas (VK) kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą prašydamas skirti lėšų fabriko veiklai atnaujinti. Buvo teigiama, kad po karo išliko keturi penktadaliai buvusio fabriko vertės. Tačiau atsakymo, matyt, kad nebuvo sulaukta.
1950-ųjų spalio viduryje VK nusprendė trestui „Vodokanal“ (dabartinio „Klaipėdos vandens“ pirmtakui) priskirti dalį buvusio dujų fabriko teritorijos.
Toks sprendimas buvo motyvuotas „miesto rekonstrukcija“ ir generalinio plano schemoje numatytais naujos gatvės (dabartinė Trilapio) tiesimo darbais. Buvo numatyta, kad pastaroji turi prasidėti nuo tuo metu dar buvusios Fabrikų gatvės ir per dujų fabriko teritoriją pasiekti Priestočio gatvę.
Tad VK savo sprendimu nurodė miesto vyriausiajam architektui pagal „Vodokanal“ pateiktą geoschemą nustatyti naujosios gatvės raudonąsias linijas. O sklypą tarp naujų raudonųjų linijų ir „Vodokanal“ teritorijos priskirti vandentiekininkams. Naujas valdas „Vodokanal“ direktoriui buvo nurodyta aptverti tvora, nes jos irgi bus griežto režimo zonos dalimi.
O buvęs dujų fabrikas ir toliau buvo paliktas merdėti. Istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ rašo, jog tik 1952 m. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) projektavimo organizacija atliko fabriko inventorizaciją, o 1954 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą atkurti įmonę ir padidinti jos pajėgumą daugiau nei dvigubai, o vėliau – keturgubai. Prieškariu dujų fabrike buvo pagaminama 5 mln. kub. m dujų per metus, o pokariu planuota gaminti 12 mln. kub. m, dar vėliau – 20 mln. kub. m, tačiau atlikus analizę galiausiai buvo išsiaiškinta, jog tokia įmonės plėtra šioje teritorijoje nėra įmanoma, vadinasi, jos atstatymas – nerentabilus.
Problemos tiekiant vandenį į pietus
Kai 5-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo rengiamas pirmasis generalinis Klaipėdos miesto planas, naujos statybos plėtra tuomet dar buvo numatoma šiaurinėje dalyje, už geležinkelio stoties. Tačiau pietinėje miesto dalyje pradėjo dygti Žvejybos uosto infrastruktūra ir būsimas gigantas ėmė ten statyti gyvenamuosius namus – būsimo kvartalo viduje 1950 m. buvo pradėti statyti surenkamieji suomiški skydiniai nameliai.
1951-ųjų birželio pabaigos VK sprendimas rodo, jog vandens tiekimas į kitą Dangės kranto pusę jau buvo tapęs iššūkiu. Jame miesto valdžia konstatavo, jog dėl augančio vandens suvartojimo pramonėje ir ūkyje būtina vandenvietėje įrengti naują 500 kub. m/h galingumo siurblį, o per Dangę nutiesti antrą avarinį-pagalbinį 150-200 mm skersmens diukerį, kad būtų sustiprintas vandens padavimas į pietinę miesto dalį.
Tų metų rugsėjo pradžioje VK savo sprendime konstatavo, jog įmonė minėtąjį diukerį pastatė ir vandens spaudimas bei tiekimo apimtis į pietinę miesto dalį padidėjo. Neblogai atrodė ir kiti aštuonių tų metų mėnesių vandentiekio rodikliai: vandens tiekimo planas įgyvendintas 105 proc., realizacijos – 104 proc., pajamų – 102 proc., savikaina sumažinta 1,5 proc., gauta 876 tūkst. rublių pelno, nutiesta 1745 m naujų tinklų. Tačiau kartu pabrėžta, jog tinklai buvo prastai ruošiami žiemai, prastai kovota su vandens nuostoliais, ypač sugriautose miesto dalyse ir butuose. Galiausiai nepatenkinamai kolektyve buvo organizuotas socialistinis lenktyniavimas.
Tad „Vodokanal“ direktorius drg. Malakauskas gavo nurodymą atlikti reikiamus darbus iki lapkričio pradžios bei suformuoti nemažiau kaip dvi „puikios kokybės“ vandentiekio ir kanalizacijos brigadas. Namų valdyboms buvo nurodyta parengti vamzdynus žiemai bei sukurti atitinkamas komisijas iš jų darbuotojų, gyventojų bei deputatų. Šių komisijų patikrinimo aktai turėjo būti pristatyti VK.
Beje, problemos tiekiant vandenį į pietinę miesto dalį vandentiekininkus kankino dar ilgai – V. Safronovas minėtoje knygoje rašo, kad dar net ir 1959 m. pietinėje miesto dalyje vandens spaudimas tinkle buvo visiškai nedidelis ir vanduo pasiekdavo tik pirmuosius namų aukštus.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Trilapio gatvę nutiesti PER dujų ūkį?… T.y kapinės irgi tam priklausė?..
Nu, ŽURNALYSTAS (rusiško akcento ryški gaida), galėtumei labiau „filtruoti bazarą”…
Ai senai reikėjo ten uždaryt nėr ko vadalom ten rinktis
Aciu uz straipsni.
P.S Siandien,sv.proga,V.Safronovas,z.radijui, istrancliavo,kad Lietuva , TERITORIJA, paveldejo is carines rusijos !?