Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-05-09 |
Beata Ignatavičiūtė – viena ryškiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisčių. Stebėdami jos pasirodymus scenoje žiūrovai sulaiko kvapą ne tik dėl jos puikaus balso, moteriško žavesio, bet ir dėl netikėtų, kone kaskadinių triukų. Pavyzdžiui, miuzikle „Boni ir Klaidas“ Beata leidžiasi iš antro pastato aukšto įsikibusi į stulpą ir aukštakulniai jai nesutrukdo… Vaikiškų spektaklių gerbėjai negali pamiršti jos personažo spektaklyje „Tinginėlių kaimas“ – gausu triukų, repavimo ir kitų smagumų.
Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Ir rimtas pokalbis su charizmatiškąja B.Ignatavičiūte neįmanomas – pozityvaus požiūrio į gyvenimą ir aplinką nepaslėpsi, nes garsioji solistė ką tik susižadėjo bei ruošiasi vienam gražiausių moters gyvenimo momentų.
Mano muzikiniame gyvenime svarbų vaidmenį visada vaidino mama. Ji sugalvojo, kad Beatą reikia vesti į 12-tą vidurinę mokyklą (šiuo metu ,,Juventos“ pagrindinė), kurioje buvo sustiprinta muzika. Ten ir prasidėjo mano muzikinis kelias. Pradėjau mokytis groti fortepijonu, dainuoti solo. Baigus aštuntą klasę (tada buvo man 14 metų) mama surežisavo mano atvykimą į Klaipėdą. Įstojau į St. Šimkaus konservatoriją, mokiausi pas V.Balsytę. Vėliau sėkmingai ją baigiau ir tęsiau mokslus Klaipėdos universitete Menų fakultete, ten įgijau muzikos magistro diplomą ( prof. V.Vadoklienė).
Tokios svajonės, kaip būti dainininke, neturėjau. Šis suvokimas atsirado labai vėlai. Kuo labiau gilinau žinias, tuo darėsi įdomiau ir smalsiau pačiai. Esu dėkinga mamai už tikėjimą ir padrąsinimą, ir esu laiminga, nes mama nepraleidžia nei vieno mano koncerto ar spektaklio, ir po jo dalinamės įspūdžiais.
Į teatrą atėjau, kai vyko atranka į Z. Liepinš muzikinę dramą ,,Adatą“. Atrankos metu teko „susileisti“ narkotikų, „numirti“, bėgioti teatro koridoriais, gauti antausį nuo A. Liškausko ir sudainuoti 2 dainas. Tai ,,Adata“ ir buvo mano pirmasis „krikštas“ – pirmas rimtas vaidmuo profesionalioje scenoje. Nors tai jau praeity, tačiau šis spektaklis gyvena manyje ir tikiu, kad jis neišblės dar ilgai. Tai buvo ne tik susipažinimas su teatru, kaip mechanizmu, tai buvo pažintis iš arčiau su teatro žmonėmis, dainininkais, režisieriais, šokėjais. Tiesiog perėjau į kitą barikadų pusę: pamačiau jį ne kaip žiūrovas, o atlikėjas. Šio pastatymo metu naujai pažinau net save, atradau savyje daug spalvų, emocijų ir netikėtų momentų net sau pačiai. Dėl to šis pastatymas man toks brangus.
Man bendravimas, bendradarbiavimas yra vienas svarbiausių dalykų kolektyve. Jei tave priima šiltai, tai tu ir jautiesi gerai. Aš labai vertinu nuoširdumą ir atvirumą, nes jei vyktų barniai ar nesutarimai, kažin ką mes galėtume sukurti…? (juokiasi)
Būti atlikėja labai sunku. Tų valandų, kurias mes skiriame repeticijoms, tikrai neužtenka: pakartoti tekstus, muzikinę medžiagą, o kur dar mizanscenos ir šokiai. Tad ruoštis spektakliams tenka namie, einant gatve ar važiuojant automobiliu.
Viskas tarpusavyje susiję. Posakis ,,pasirodžiau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“ čia labai tinka (juokiasi). Kartais to ir užtenka, kad tave kažkas kažkur pamatytų, tačiau iki to vadinamojo pasirodymo tu privalai įdėti labai daug darbo, kad parodytum rezultatą. Tad sakyti, kad tai buvo sėkmė ar atsitiktinumas negalima, nors, aš tikiu, kad taip būna.
Miuziklas „Čikaga”, Vidmanto Kirklio nuot.
Dabar tokie laikai: jaunimas nori greito pripažinimo, išnaudoti savo šansą, parodyti save. Manęs tie TV šou projektai nežinia kodėl, bet neužkabina, bent jau kol kas. Nežinia, kas bus vėliau. Galbūt čia nuo požiūrio priklauso. Mano nuomone, viską galima pasiekti tik sunkiu darbu, o tie greiti žybtelėjimai greitai gali ir užgesti.
Šiuo metu ne apie mane. Kol jaučiuosi reikalinga čia, tai tokių planų ir minčių neturiu, bet niekada negali žinoti…
Aš į visus vaidmenis žiūriu labai atsakingai ir kiekvieną stengiuosi atlikti kiek galėdama geriau, profesionaliau. Visiškai skirtingi personažai tai – tarsi savęs „spalvinimas“: ieškojimas spalvų, charakterio savybių, fizikos. Smagu vaidinti vaikams, kuomet į įvairias veido grimasas vaikai aktyviai reaguoja, tačiau būti dama irgi labai smagu, ne kiekvieną dieną paimi vėduoklę, kuomet darosi karšta ir norisi atsigaivinti (juokiasi). Tad į visus vaidmenis, nesvarbu, jis mažas ar didelis, lyrinis ar komiškas, bet stengiuosi įdėti šimtą ir vieną procentą darbo.
Miegas yra svarbiausia. Prieš pasirodymą labai svarbus poilsis, susikaupimas. Spektaklio rytas – tylos rytas. Bet negaliu sakyti, kad tai darau dėl balso, tiesiog norisi save ,,surinkti“. Namiškiai jau įpratę, kad iki spektaklio aš esu tarsi kosmose… Mintyse kartoju tekstus, vartau natas… Ruošiuosi būsenai, kurios man tą vakarą prireiks.
Dar nėra buvę, kad nejausčiau virpesiuko prieš išeinant į sceną. Yra sakoma, kad jei nejauti baimės, tada geriau visai neiti į sceną. Man scenos baimė ir meilė susimaišiusi tarpusavyje: „bijau, bet noriu“.
Sunku pasakyti… Teatras turi vieną blogybę, nors svarbu, kaip į tai pažiūrėsi. Teatras, scena tave įtraukia ir tu kaip voverė rate pradedi suktis ir nebegali sustoti. Darbas darbą veja, neturi laiko net pagalvoti… Jis užburia ir tu pradedi tuo gyventi… Tai tarsi liga, kuria visi teatralai serga. Visi esame tokie patys…
Meilė? Labai mėgstu tą būseną, kuomet esi mylima ir mylinti. Visai neseniai įspūdingai ir netikėtai susižadėjom. Sužadėtuvės įvyko užsienyje, netikėtoje vietoje – po vandeniu. Kadangi abu mėgstame ekstremalius bei naujus pojūčius, nusprendėme išbandyti nardymą. Abiems tai buvo pirmas kartas. Pirmą kartą nėrėme į keturių metrų gylį, po valandos – nėrėme į dešimties metrų gylį. Ir šis pasinėrimas po vandeniu tapo įsimintinas ne tik dėl gylio… Dėl mūsų tolimesnės ateities. Dešimties metrų gylyje jis paprašė mano rankos. Norėjosi rėkti, šaukti iš laimės, bet teko save tramdyti ir išlikti ramiai. Bet tai buvo labai sunku (juokiasi). Norint išreikšti susikaupusias emocijas, teko laukti, kol išnirsime į paviršių…
Na, per daug įtikinamai tikriausiai nebūna (juokiasi). Vaidinti būtina įtaigiai. Taip, neneigiu to, kad mano draugui nepavyko nuslėpti nepasitenkinimo, kuomet atėjo į spektaklį ,,Boni ir Klaidas“, nors aš jį jau buvau paruošusi, ko gali tikėtis. Tačiau jokių nesutarimų ar pavydo priepuolių nėra. Jis per daug protingas. Supranta, kad darbas lieka tik darbu…
Prieš kelis metus atradau dekupažą. Tai čia mano užsiėmimas numeris 2, po dainavimo ir vaidybos. Dekupažas – tai susikoncentravimas ir poilsis. Tačiau ir suktis virtuvėje ar išbandyti kokį nors naują receptą aš visada „už”.
Kadangi esu nenustygstanti vietoje, tai, kalbant apie stilių, renkuosi visada patogius, nevaržančius rūbus. Aukštakulniai? Scenoje – visada! Kasdienybėje – mieliau be jų. Grožio procedūros ir makiažas – stengiuosi savęs neskriausti, tačiau nepersistengiu, nes žmogus turi spinduliuoti grožį iš vidaus. Jei vidus tuščias, galima išorę gražinti įvairiausias būdais, vis tiek ji nežibės (juokiasi). Tad mieliau renkuosi turtinti ir gražinti vidų…
Žinoma, laisvalaikio nėra tiek, kiek norėtųsi, tačiau kai tik turiu galimybę, važiuoju pas savo namiškius į Šiaulius. Jei to padaryti nepavyksta, tai prisigalvoju įvairiausios veiklos: gamta, jūra, pasivaikščiojimai parke su šuniuku, riedučiai, dviratis, kartingai. Abu su draugu mėgtame keliauti, o dar paskutinės kelionės metu atradome naują pomėgį – nardymą. Tad vasarą planuojame išlaikyti nardymo kursus. Taip laisvalaikio veikla dar prasiplės.
Išduosiu, ką kone kasdien perku… Niekaip neatspėsite, t.y. įvairiausių popierinių servetėlių. Kam man jos? Tai mano laisvalaikio praleidimo būdui – dekupažui. Mano gyvenime viskas siejasi tarpusavyje (juokiasi).
Tikrai nieko. Dėl nieko nesigailiu ir nedaryčiau nieko kitaip.
„Beata, tu liūtas!“ (juokiasi).
Parašykite komentarą