Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-05-01 |
Bandome suvokti savo valstybės vaidmenį, švęsdami jos atkūrimo 100-metį. Esame tarp dviejų mitų: Lietuva nuo jūros iki jūros ir Lietuva lygiateisė Europos Sąjungos valstybė.
Kodėl tarp mitų? Pirmasis yra natūralus, jis remiasi mūsų istorijos žinojimo ribomis ir literatūriniu jos traktavimu. Jei skaityti tik Šapoką – tikslaus vaizdo nesusikursi. Ne dažnas turi būti mokslininku, todėl „meilė Tėvynei‘ remiasi savo sukurtais vaizdiniais, o ne tikrais faktais. Romantinė literatūra galvose pakeičia žinias į jausmus. Gerai tai ar blogai, tesprendžia kiekvienas pats. Kas tinka vaikams, netinka suaugusiems.
Vytautas Valevičius
Viena iš didesnių dabarties problemų yra ta, kad pasaulyje vienokia ar kitokia forma vyrauja demokratija. Tuomet tenka rinktis ir rinkti. Dauguma politikų deklaruoja savo meilę Tėvynei, tik ne visi bando sužinoti, kaip tai suvokiama. O kai nežinoma, tai piliečiai prifantazuoja patys.
Iki šiol buvo veik aišku – turim vietovę, kalbą, papročius, gentainius. Visa tai apibendrintai ir bus mūsų Tėvynė. Pirmi neaiškumai jau kyla tuomet, kai toj pačioj vietoj pradeda gyventi įvairūs, t.y. skirtingi žmonės. Valstybės daugiatautės, todėl tenka turėti nuostatas apie santykius su kitais, nekalbančiais bendra kalba, turinčiais kitus papročius.
Kažkada Gediminas rašė laiškus į Europą, kviesdamas amatininkus ir kitokius meistrus. Jiems atvykus, vietiniams teko „pasispausti“. Bet valstybė klestėjo.
XX a. pradžioje atkuriant valstybingumą dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir žydai, karaimai ir kitos bendruomenės. Nors Konstitucija kalba apie Tautą, bet ir čia kyla neaiškumų, kaip vertinti kitas, vadinamąsias mažumas.
Štai vienas iš autorių rašė: „Lietuvos valstybės steigėja ir pagrindas, jos egzistavimo prasmė yra lietuvių tauta. Lietuvių tautos svarbiausi „klijai“ yra lietuvių kalba ir bendras istorinis likimas. Kiekvienos tautos narių savimonė gali būti stiprinama arba slopinama stiprinant arba ardant šiuos ryšius. Kuo stipresni šie ryšiai, kuo didesnis bendrumas, tuo stabilesnė ir veiksmingesnė yra valstybė ir jos demokratinis valdymas, tuo didesnės galimybės taikiai reikštis nuomonių skirtumams.“
Gana didelė citata, kuri atspindi ne vieno rašančiojo nuomonę. Ar iš tikro demokratija tikrai suderinama su nacionalumu? Jei pratęsti cituoto autoriaus samprotavimus, tai toliau jis aiškiai tvirtina: „Lietuvą kaip lietuvių tautos sukurtą ir jos išlikimui egzistuojančią valstybę išlaiko jos tapatumas.“ Tiesa, ta kategorija taip pat nėra aiški – ar akademikas ir bomžas turi jį vienodą? Ar rusas, lenkas, baltarusis, kūrę laisvą Lietuvą, yra priešai?
Dabar apie pasaulį. Yra toks žodis – globalizacija. Mes gal mažai kreipiame dėmesį, kad kasdien esame vis kitokie, perkame televizorius, visokius telefonus, žiūrime nemūsiškus filmus ar televizijas. Net iškabos ar įmonių pavadinimai nemūsiški: „Telecom”, „ViaBaltica”, o ką jau sakyti apie „Google”, „Facebook” ir panašius dalykėlius.
Mūsų didieji valdovai atvėrė Lietuvai Europą. Dabarties situacija radikalesnė – nė viena valstybė nebegali egzistuoti unikaliai arba uždarai. Buvo ir dar išlieka bandymai pasilikti šone, bet tai nėra sėkminga strategija.
Valstybės bendradarbiauja ar net jungiasi. Tai lydi įvairūs procesai, kaip emigracija ir imigracija. Randasi net Europos piliečio samprata. Todėl klausimas apie Lietuvos valstybės ateitį turi remtis ne tik savo, bet ir kitų tautų patirtimi.
Kai kurios tautos jau yra išnykusios, kai kurios stipriai pasikeitė. Sakykim, italai ar graikai yra senųjų tautų palikuonys, nors jų kalba ir kultūra, papročiai bei tikėjimai pasikeitę. Armėnai ar airiai daugiau tėvynainių turi kitose šalyse nei jų istorinėje tėvynėje. Mūsų gentainiai prūsai buvo germanizuoti ir dabar išnykę. Tai istoriniai faktai. Svarbu iš jų daryti logiškas išvadas.
Turim tris variantus: išnykti, keistis, konservuotis.
Paskutiniu būdu naudojasi kai kurios pietų Amerikos bei Australijos gentys, tokių yra ir Afrikoje. Konservacija įmanoma ir civilizuotos visuomenės viduje – turim menonitų pavyzdį JAV bei Kanadoje ar kitose pasaulio vietose. Tiesa, peržiūrėjus jų patirtį, linkti prie jų gyvenimo būdo – netraukia. Todėl tenka apsistoti prie pirmųjų.
Taigi, teks keistis, jei nenorim išnykti kaip lietuviai. Ar tam gali padėti tautinė valstybė? Turime nustatyti, ką vadiname tokia. Čia galimi skirtingi variantai, tačiau kraštutiniai yra du: totalitarinė arba demokratinė. Pirmosios analogą jau turėjome tarpukario metu, antrasis yra dabarties Lietuva su visais jos trūkumais.
Grįžti į praeitį yra neįmanoma. Dar prieš tūkstančius metų Herakleitas yra pasakęs: „Į tą pačią upę negalima įbristi du kartus“. Gal nustokime braidyti?
„tačiau kraštutiniai yra du: totalitarinė arba demokratinė” deja, tik demokratinė, totalitarinės opcijos mes neturime
Kas čia per braidymai į upę? Jau daugiau kaip penki tūkstančiai metų civilizacijai, valstybių atsiradimui ir sunykimui. Kiek valstybių nusibrėžė sau užduotį keistis, konservuotis ar išnykti. Tokių tikslų nenumatė nei viena valstybė. Tokius tikslus numatė kaimyninės turtingesnės, galingesnės valstybės. Turkai, užėmė Konstantinopolį, okupavo dalį Europos. O Europa, Roma okupavo Jėzaus gimtinę, vėliau apsigyveno musulmoniškos kultūros tautos. 5 tūkstančių metų istorija tautas mokina išlaikyti savo galias, o kaimynai siekdavo jas sunaikinti, tarkime lenkai stengėsi pažeminti, atsilikusiems lietuviams dovanojo savo herbus ir t.t. Istorija teigia, kad tautų išlikimas tėra tos pačios tautos problema. Todėl tautos progresas ir t.t tėra okupanto nuleistos teorijos. Šiandien kaip ir prieš 5 tūkstančius metų sprendžiame tą pačią problemą, atiduodame žemę svetimiems, nesvarbu kokiu būdu, susitarimo, kaip Žečpospolitos, Europos sąjungos laikais ar okupacijos, kaip 1940 metais arba išlaikome stuburą, lietuviškumą.
Problemos neapibrėžtumą didina loginė klaida, kada vienybių priešybėje esančias tautiškumo ir tarptautiškumo kokybes jungiamos skirtuku „arba” pagalba. Problemos nebelieka, kada šias puses sujungiame jungtuko „ir” pagalba.
Daugiau skaitykite – http://www.eksponente.lt/new/lt/88-atsipeikekite-emigracija-tai-pazanga