Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2023-01-02 |
III-iajame tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu šiuo metu vis dar rašo ar parašytą medžiagą dailina net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas.
Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – Žmogus, Tikėjimas, Kalba, tad apie jų svarbą ir jau sukurtą medžiagą pasakoja libreto autorius Arvydas Juozaitis.
Svarbiausia viskas. O jeigu tiksliau – laiko ir vietos genius loci, vietovę sauganti dvasia. Reikėjo rasti jėgų balansą, vadinasi, lietuvninkų ir lietuvių veikėjų tinkamą pasiskirstymą operos audinyje. Pagrindiniai lietuvninkai – tai Martynas Jankus, Ėvė Simonait-Ieva Simonaitytė, Ėtmė Simonait, Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, iš dalies ir Vydūnas. Didžiosios Lietuvos veikėjai sudaro jėgos branduolį – tai Jonas Polovinskas-Budrys, Ernestas Galvanauskas, Mikas Bajoras, Vincas Krėvė. Trečioji jėga, kurią pirmosios dvi pasmerkia pralaimėjimui – Gabrielio Petisnė atstovaujami prancūzai. Mėmelenderių žandarmerija veikia fone. Labai įdomi man Mėmelė, tragiško likimo mergina, kuri gimė kone mistiniu būdu – nežinojau, kad tuo pačiu vardu Sigitas Jurčys (brolis Benediktas), kurdamas Mėmelburgo oratorijos libretą mūsų Muzikiniam teatrui (premjera įvyko praėjusią vasarą), pavadins savo simbolinę figūrą. Tai kone Apvaizdos akis.
Dėl „savitos muzikinės kalbos“, kuria prabils kiekvienas kompozitorius, negaliu nieko pasakyti. Mano uždavinys buvo paprastesnis – kiekvienai operos daliai, o ir uvertiūrai, suteikti temą-kryptį. Jos buvo trys: asmenybės, religija, kalba. Dabar laukia baisiausia paslaptis ir didžiausia viltis, o būtent: ar keturi kompozitoriai pagaus kontrapunkto, perveriančios likimo linijos giją? Vadinasi, ar sukurs leitmotyvą. Kas ką besakytų, bet opera tampa opera, jeigu žiūrovas išsineša iš jos bent vieną melodiją, kurią niūniuoja savaime, kurią išgirsta sapne, net gatvėje. Mane galėtų aplankyti iliuzinis būsimos harmonijos-melodijos girdėjimas, bet neaplanko. Matyt, operoje skambės „polistilistika“. Būtų baisoka (manau, ne man vienam), jeigu mūsų opera užtemdytų normalaus žmogaus-klausytojo protą ir jausmus, ir nebesuprastume, kas mes čia esame – čia, Klaipėdoje.
O dėl bendradarbiavimo su kompozitoriais galiu pasakyti nedaug. Kol kas girdėjau Vladimiro Konstantinovo sukurtą antrą operos dalį. Man labai patiko jos ritmingas spontaniškumas, išgirdau leitmotyvą.
Mano gyvenimas Klaipėdoje jau įsišaknijęs. Kaip kiekvienas lietuvis jaučiu gyvenimą pajūryje ne tik kaip laisvės horizontus, bet ir kaip dvigubą, kartais stiprų praradimo jausmą. Čia prarasta Rytprūsių Lietuva ir čia prarandama prieškario, Kauno Lietuva, kuri atėjo į Mėmelį ir padarė jį Klaipėda. Ir vis dėlto nūdienos žmogus, jeigu jis ne „svieto perėjūnas“, o savos Tėvynės žmogus, gyvenimą supranta ne kaip TV šou laidą ar „Euroviziją“.
Mes kuriame šioje žemėje, paliekame joje savo alsavimą-gyvenimą, čia prisiliečiame prie amžinybės. Pėdą čia, Klaipėdoje, paliekame. Tik tokiu būdu ir pasakome, kad esame prūsų, kuršių ir lietuvininkų, o ir mėmelenderių tąsa – likimas, ne vien kosmopolitinis vėjas…
Dėl kitų savo kūrinių, ką galėčiau pasakyti? Jie vis byra iš prasegtos liemenės… Svarbiausia kūryboje – laikų ryšys. Su Klaipėda susijusi ir neseniai sukurta istorinė drama „Oginskis. Polonezas“. Bet ar pamatysiu ją gyvas būdamas? Pagaliau nesvarbu, svarbu – kad sukurta.
Visi kūrėjai turi bendro su sportu, nes turi reikalo su valia ir sveikata. Man nėra sunku valandų valandas, dienų dienas sėdėti prie darbo stalo.
Parašykite komentarą