Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-04-16 |
Išlikusius senojo dujų fabriko pastatus valdantis klaipėdietis pradeda didžiosios dujų saugyklos rekonstrukcijos darbus. Ketinama atnaujinti fasadą ir atkurti dar sovietmečiu suniokotą stogą.
Analogiškus darbus numatoma atlikti ir mažojoje dujų saugykloje, kuri per laiką yra labiau nukentėjusi.
Didžiosios dujų saugyklos fasado sutvarkymo ir stogo atkūrimo darbai atsieis apie 130 tūkst. eurų. Martyno Vainoriaus nuotr.
Dujų fabriko pastatai šiuo metu priklauso senovinių automobilių entuziastui Augustinui Jankevičiui, žemė nuomojama iš valstybės. Komplekso atgaivinimu rūpinasi specialiai tam įsteigta VšĮ fondas „Augustus”. Jo direktorius Arvydas Urbis sakė, kad prie didžiosios saugyklos sumontuoti pastoliai, nes ruošiamasi pradėti fasado remonto ir stogo atkūrimo darbus.
„Pateikėme paraišką naujajai Savivaldybės programai, pagal kurią bus skiriama parama paveldosauginių pastatų fasado remontui. Pagal reikalavimus darbus reikia baigti iki spalio, tai pradėjome juos nelaukę visų formalų pabaigos”, – sakė A. Urbis.
Pasak jo, investicijos turėtų siekti apie 130 tūkst. eurų, iš kurių vien stogui prireiks apie 80 tūkst. A. Urbio duomenimis, buvusios saugyklos stogų neteko dar sovietmečiu, apie 80-ųjų pabaigoje, kai jas perėmę komjaunuoliai nesėkmingai bandė čia įkurti barą.
Pašnekovo teigimu, darbai pradėti nuo didžiosios saugyklos, nes mažoji yra labiau nukentėjusi – dar 1923-iasiais atliktos rekonstrukcijos metu šešiakampis pastas neteko vieno kampo, vienoje vietoje nebuvo įrengti pastatai ir t.t. Tačiau baigus pirmuosius darbus, analogiški bus atliekami ir mažojoje saugykloje.
„Tikimės per dvejus metus juos užbaigti ir tada jau viduje bus galima įrenginėti erdves, pritaikyti patalpas edukacijai, renginiams”, – sakė A. Urbis.
Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška sakė, kad naujajai fasadų tvarkymo programai paraiškas dėl paramos buvo galima teikti iki balandžio 3-iosios. Iš viso buvo sulaukta 7 tokių paraiškų. Dar 20 darbo dienų yra skirta trūkumams pašalinti, tad pats svarstymas prasidės gegužę.
„Iš viso šiemet numatyta skirti 100 000 eurų paramos tokiems darbams. Paraiškomis prašoma skirti 200 tūkstančių, tačiau dalis paraiškų turi esminių trūkumų, kurių ištaisyti nebus galima. Pavyzdžiui, siekiama gauti finansavimo jau atliktiems darbams, o to negalima. Visgi net ir atmetus tokias paraiškas, prašoma paramos suma viršys šiemetinį programos biudžetą, tad galbūt komisija ieškos papildomų lėšų miesto biudžete”, – sakė tarnautojas.
Pasak jo, maksimali parama gali siekti 70 tūkst. eurų ir ne daugiau nei pusę viso rekonstrukcijos projekto sąmatos.
V. Juška tik patvirtino, kad paraišką yra pateikęs ir senojo dujų fabriko savininkas, tačiau kol nesibaigė procedūros jis teigė negalintis pasakyti nei prašomos sumos, nei to, ar ši paraiška turi minėtųjų esminių trūkumų.
ISTORIJA
Dujų fabrikas buvo pirmas miesto lėšomis pastatytas pramoninis statinys po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro. Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ rašoma, jog dujų fabrikas buvo pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą ir pradėjo veikti 1861 m. Fabriko kompleksą sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai.
Iki šiol išlikę raudonų plytų statiniai su arkiniais langais – tai dujų saugyklų „kiautas“ – pačios dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose šių statinių viduje.
Klaipėdos dujų fabrike pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos gatvės, vėliau dujos pradėtos naudoti ir viryklėms, pramonės įmonėse. 1930 m. dujotiekio tinklas uostamiestyje buvo 44 kilometrų ilgio. Dujos buvo gaminamos iš akmens anglies. Fabrike taip pat buvo gaminamas koksas, derva, o nuo XX amžiaus pradžios – amoniako vanduo, benzolas, selteris.
Dujų fabrikas buvo ne kartą rekonstruotas ir nuolat plečiamas. Nors atsiradus elektrai dujų pramonė susidūrė su didele konkurencija, tačiau 1936 m. jo kompleksą sudarė net 28 statiniai.
1947- ųjų birželio 17 dieną Klaipėdos vykdomasis komitetas kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą prašydamas skirti lėšų fabriko veiklai atnaujinti. Buvo teigiama, kad po karo išliko keturi penktadaliai buvusio fabriko vertės.
VšĮ fondas „Augustus” archyvo nuotr.
Tik 1952 m. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) projektavimo organizacija atliko fabriko inventorizaciją, 1954 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą atkurti įmonę ir padidinti jos pajėgumą daugiau nei dvigubai, o vėliau – keturgubai. Prieškariu dujų fabrike buvo pagaminama 5 mln. kub. m dujų per metus, o pokariu planuota gaminti 12 mln. kub. m, dar vėliau – 20 mln. kub. m, tačiau atlikus analizę išsiaiškinta, jog tokia įmonės plėtra šioje teritorijoje nėra įmanoma, vadinasi, jos atstatymas – nerentabilus.
Pokariu ilgai niokotas Klaipėdos dujų fabrikas galutinai buvo nugriautas 1972-1974 m. statant viešąją miesto pirtį. Išliko tik trys pastatai: dvi saugyklos ir namas. 1996 metais kompleksas buvo įregistruotas į Kultūros paveldo nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
2015 metais Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) pristatė nuo 1999 metų vykdyto projekto „Geologinės aplinkos taršos židinių duomenų bazės pildymas“ rezultatus. Iš esmės buvo įvykdyta visos šalies užterštų teritorijų inventorizacija, kurios rezultatai – nedžiuginantys. LGT nustatė, kad unikaliausias potencialus taršos židinys – Klaipėdoje, kur Liepų ir Trilapio gatvių sankryžoje stovi dar XIX a. pabaigoje statyto ir ilgai veikusio dujų fabriko liekanos. Buvusio dujų fabriko teritorijos grunte ir gruntiniame vandenyje ypač daug toksiško benzo(a)pireno, naftalino, antraceno. Kadangi dujų gamyba iš medžio ir anglies buvo susijusi ir su benzolo gavyba, iki šiol gruntiniame vandenyje gausu toksiško benzeno. Buvusi dujų gamykla užteršta taip, kad bendras taršos rizikos indeksas siekia keletą šimtų balų reikšmę. Sveikatai pavojingų junginių kiekis grunte ir vandenyje šimtus ir tūkstančius kartų viršija leistinas koncentracijas, todėl teritorija yra ypač pavojinga žmonių sveikatai. Buvusiai gamyklai išvalyti gali prireikti kelių milijonų eurų. ŠTAI TOKIE DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI LAUKIA FABRIKO SAVININKŲ VALANT TERITORIJĄ. O STOGĄ UŽDĖTI – TAI ZUIKIO DAINOS. Informaciją galima patikrinti lgt.lt