Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-07-30 |
Buvę jau 65-erius metus Klaipėdoje stovinčio Girulių televizijos bokšto (radijo ir televizijos centro) darbuotojai puoselėja tradiciją kas penkerius metus susirinkti šalia jo esančioje kavinėje ir pasidalinti prisiminimais.
Šiemetiniame jų susitikime sudalyvavo ir „Atvira Klaipėda”.
Irenos Budienės archyvo nuotraukose – liftas, kuriuo darbuotojai kėlėsi į bokštą ir naujo fiderio kėlimas siųstuvui „Ladoga” 1968-aisiais.
„Tai mūsų kavinė, mes tik čia susitinkam“, – sakė buvusi elektromonterė Aldona Žiobakaitė.
Jos teigimu, visas kolektyvas puoselėja tradiciją kas penkerius metus susitikti būtent šiame pastate.
Buvęs antenininkas, 67-erių Vidmantas Plauškė papasakojo, kad į Girulių televizijos bokšto teritoriją pirmą kartą žengė prieš pusę amžiaus, būdamas septyniolikos metų, kaip praktikantas.
Tuo metu 26-erius metus elektromontere dirbusi Regina Lopatė pripažino, jog visą gyvenimą bijojo elektros.
„Būdavo perkūnas trenkia į bokštą, viskas tyli, aš galvodavau, ką norit, tą darykit, aš į pastotę nebėgsiu“, – prisimena R. Lopatė.
Girulių bokšto kasdienybė Irenos Budienės archyvo nuotraukose
Buvęs elektromonteris Aleksas Pašilis teigė, kad didžiausi nuotykiai būdavo, kai įvykdavoo avarija.
„Tuo metu televizijos kanalus labai griežtai kontroliavo speciali tarnyba Klaipėdoje, atsakinga už mūsų darbo kontrolę eteryje. Kalbant apie televizinę transliaciją, reikalavimai buvo tokie: jeigu garso arba vaizdo kurio nors kanalo žmogus nematė daugiau negu penkias sekundes, yra fiksuojama klaida. Tokiais atvejais sulaukdavome nemalonumų“, – pasakojo A. Pašilis.
Nuotraukoje įamžinti: elektromonteris Aleksas Pašilis, elektromonterė Danutė Viluckienė, elektromonterė Aldona Žiobakaitė, elektromonterė Irena Grdvainienė, antenininkas Algirdas Račys, elektromonterė Aldona Šideikienė, inžinierė Irena Budienė, pamainos viršininkas Jonas Dėdinas, inžinierius Rimantas Garijonis, pamainos viršininkas Algimantas Gaučas, inžinierius Vilius Puškorius, antenininkas Rimas Derkintis, antenininkas Vidmantas Plauškė, elektromontere Regina Lopatė. Elenos Titovos nuotr.
Rimčiausias incidentas, nutikęs Girulių televizijos bokšte – kai pats galingiausias decimetrinių bangų siųstuvas „Ladoga“ neveikė tris paras. A. Pašilio teigimu, nelaimę galėjo sukelti pusiaukelėje link bokšto viršaus sudegęs fideris.
„Fideris – tai kabelis, jungiantis siųstuvą ir aukštai esančią, spinduliuojančią anteną. Mes jį bandėme ardyti, bet problema susitvarkė, kai Vilnius staigiai užsakė naują, kokybišką kabelį“, – pasakoja A. Pašilis.
Kolektyvas prisimena ir baisiausią naktį televizijos centre. Daugybė susigrūdusių žmonių, laužas, arbatos puodeliai, iki šiol išlikusios ant langų užvirintos grotos, sunkvežimiais užbarikaduotas televizijos ir radijo centras – šiais vaizdiniais kolektyvas apibūdino 1991 m. sausio 13-ąją Klaipėdoje.
Aleksas Pašilis pasakoja, kad tą naktį buvo susitaikęs su mirtimi.
„Nes mano logika, kaip techniko žmogaus, yra tokia: jei užiminėja „Telecentrą“, tuoj pat užims visas relines, o vėliau ir mus visus. Tačiau jie „apsikvailino“, galvodami, kad užėmę Vilniaus televizijos bokštą sužlugdys ir visą televiziją“, – nusijuokia elektromonteris.
Didžiausias kolektyvo nuopelnas – tai kitą naktį po kruvinųjų 1991 metų sausio 13-osios įvykių Giruliuose slapta išmontuotas ir nugabentas į parlamento rūmus naujutėlaitis televizijos siųstuvas. Aleksas Pašilis pasakojo, kad pati idėja išsiųsti siųstuvą kilo Vytautui Šarkai.
„Jis mane atsivedė ir sako: pažiūrėk, čia kelis varžtus atsuksime ir tą siųstuvą galėsime į Vilnių išvežti. Tada aš susiskambinau su Algirdu Grubliu, susitarėme pakalbėti ne telefonu. Jis savo ruožtu susiskambino su Vilniumi. Įspėjome Vilniaus technikos centrą, kokių kabelių reikės“, – pasakojo A. Pašilis.
Jo teigimu, tą pačią naktį buvo suorganizuotas scenarijus, kad daktarai baltais chalatais veža greitosios pagalbos įrangą į Vilnių. Nors automobilyje gabeno televizijos siųstuvą, ant važtaraščio buvo užrašyta „medicininė įranga“.
„Mudu su Vytautu jau buvome pasiruošę – per kelias minutes atjungėme tą kabelį ir nuleidome žemyn, niekas net nesusigaudė. Įkrovėme į žiguliuką, o nusileidus nuo kalno į aikštelę, perkrovėme siųstuvą į greitosios pagalbos automobilį, ir keliu palei Nemuną nugabenome į Vilnių. Siųstuvas pradėjo veikti virš parlamento kažkur po paros“, – prisiminė A. Pašilis.
ISTORIJA
Girulių bokštas buvo pradėtas montuoti 1957-ųjų balandžio pabaigoje – ilgai netrukus po to, kai Lietuvoje įvyko pirmosios televizijos laidos transliacija iš Vilniaus televizijos stoties Simono Konarskio gatvėje. Montavimo darbus atliko Leningrado kontoros „Staljmontaž” montuotojų-aukštalipių grupė. Jie darbus baigė jau birželio viduryje.
1974-ųjų lapkritį bokštas buvo paaukštintas ant jo užkėlus naują anteną.
1998 metais ant bokšto atsirado mobiliojo ryšio bendrovių „Comliet”, „Neltė”, „Bitė GSM” siųstuvai.
Šiuo metu Girulių bokšte, kaip ir kituose bokštuose, sumontuota įranga yra valdoma automatizuotai, nuotoliniu būdu iš bendro monitoringo centro, tad vietoje nuolat budėti, stebėti aparatūros veikimą nebėra reikalo.
O kokia buvo tą realybė? Papasakokit. Nesitaupykit. Ačiū.
Aleksai, siųstuvo gabenimo į Vilnių operacijoje Jūs nedalyvavote. realybė visai kita. pagarbiai, Algirdas