Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2022-03-02 |
Vieno Lietuvoje dirbančio tarptautinės kompanijos paslaugų centro darbuotojas, teikiantis paslaugas rusų kalba, bendrauja su klientu iš Rusijos. Tas pamatęs, kad skambina iš telefono numerio su lietuvišku kodu, lyg tarp kitko pareiškia: „Dabar mes tvarkomės Ukrainoje, tačiau tuojau ateisime pas jus”. Į klausimą, kuo jam Lietuva trukdo, atsako: „Mes ateisime ir išvaduosime jus, kad gyventumėte lygiai taip gerai, kaip gyvename mes”. Eilinis žmogus iš kaimyninės šalies gilumos. Na, gal koks nors smulkus verslininkas…
Apie tai išgirdęs kažkodėl iškart prisiminiau vieną epizodą iš nuosavos patirties. 1990-aisiais kartu su kolega iš tuometinio „Mažosios Lietuvos” savaitraščio kursavome Armėnijos – Azerbaidžano – Nachičevanės autonominės respublikos ir Kalnų Karabacho perimetru, aplankėme Sovietų sąjungos vidaus kariuomenės kontrolės postą, kuris skyrė tuo metu jau kariavusias armėnų ir azerbaidžaniečių puses. Jei neklystu tai buvo prie administracinės Armėnijos SSR ir Nachičevanės autonominės respublikos (Azerbaidžano SSR) ribos, nes ten tuo metu formaliai dar tebebuvo merdinti Sovietų Sąjunga.
Mus į senoviško stiliaus statybininkų namelį panašiame vagonėlyje visai draugiškai priėmė kariškiai. Jie parodė konfiskuotą amuniciją (daugiausiai šaudmenis, skirtus kariaujančių pusių naudojamai krušos debesis vaikančiai artilerijai), pasakojo apie tarnybą, netgi surengė simbolines vaišes (be alkoholio). Susitikimas buvo visai šiltas, nes vieno kariškių rankose netikėtai radosi akustinė gitara.
Mums buvo atlikta savo kūrybos kareiviška daina, kurią sudarė keli posmai su priedainiu. Žinoma, kad turinio jau nebeprisimenu. Tačiau ko gero jis buvo apie tarnybą, aplinkui vykstantį karą, šauniąją kariuomenę.
Karys -„artistas” taip įsijautė, kad nė nematė reikalo bent dėl politinio korektiškumo praleisti posmą apie tai, kad „galbūt mums teks netrukus vykti į Pribaltiką” (Baltijos šalis). Tiesa, tuojau po to prisiminęs, kad mes esame iš Lietuvos, tarsi atsiprašė, kad visai nenorėjo įžeisti ar užgauti. Taip tąsyk ir išsiskyrėme.
O po gero pusmečio Lietuvoje buvo Sausio 13-oji. Ir toji mums visai draugiškai skirta dainuška pasirodė buvusi stačiai pranašiška.
Aš iki dabar galvoju, kad tos šalies visuomenės kraujyje yra kažkoks labai pavojingas genomas, skatinantis jos narius būtinai kažką „išvaduoti” arba tiesiog brukamai primesti savo gyvenimo vertybes beigi būdą.
Šio genomo ištakų tegu ieško mokslininkai. Galbūt jo ištakos slypi tais laikais, kada Rusijos imperija užsitarnavo „Europos žandaro” pravardę. Arba jie galėtų atkreipti dėmesį į buvusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo sentenciją apie tai, kad „didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji nežino, kur prasideda, o kur baigiasi”.
Vis dėlto, prisiminus kovo pabaigoje Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtą karą prieš Ukrainą dar sykį parodo, koks jis pavojingas ne tik anos šalies kaimynams, bet ir visam pasauliui. Manding p. Putinas juo tik naudojasi.
Ir manęs visai nenustebino, kada antradienį Rusijos fondas „Viešoji nuomonė” (orig. фонд «общественное мнение») paskelbė, kad karo išvakarėse, Maskvai pripažinus Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų” nepriklausomybę nuo Ukrainos (vasario 27 d.), visuomenės pasitikėjimas p. Putinu pakilo nuo 60 proc. ligi 71 proc.
Ši sociologų kompanija nėra nuo valdžios nepriklausoma institucija, tačiau vis dėlto tokiais Kremliaus lyderio populiarumo skirtumais visai nebūčiau nustebęs. Neišvirsčiau iš koto sužinojęs, kad tie pasitikėjimo p. Putinu procentai pasibeldė į po Krymo aneksijos matytų 80 proc. lubas.
To pačio antradienio popietę Rusijos radijo stoties „Echo Moskvy” eteryje žymus ekonomistas Vladislavas Inozemcevas, beje, atkreipė auditorijos dėmesį į dar vieną svarbią politinę detalę. Esą p. Putinas, kalbėdamas vadinamojo „Valdajaus forumo” (į jį kviečiami neutraliai Rusijos atžvilgiu nusiteikę arba atvirai simpatizuojantys analitikai ir ekspertai iš Vakarų šalių) dalyviams atvirai leido suprasti, kad jeigu šiuolaikinis pasaulis nepriims taisyklių, atitinkančių Rusijos interesus, Maskva nusiteikusi žaisti be jokių taisyklių.
Tuo pačiu metu šalies generalinė prokuratūra pareikalavo, kad Rusijos komunikacijos reguliavimo institucija RosKomNadzor apribotų prieigą prieš „Echo Moskvy” ir internetinės televizijos „Dožd”.
Parašykite komentarą