Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-11-08 |
Klaipėdos dramos teatre praeitą savaitę buvo rodomas Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Otelas”. Spektaklis man labai patiko. Nepaisant to, kad yra fragmentuotas, nepaisant to, kad daug bajerių, skirtų žiūrovui pamaloninti, nepaisant to, kad yra labai europiškai poilitkorektiškas su meinstryminėm biseksualumo ar seksualinio dualizamo temom, nepaisant to, kad Otelą vaidina juodaodė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė.
Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Pagrindinis pranašumas – young blood (jaunas kraujas)! Koršunovo kursas tiesiog sprogsta energija scenoje, užkrečia ja, be abejo, salę, įtraukia taip, kad atsiduodi sceniniam vyksmui iki paskutinio atodūsio.
Tobulas scenografijos minimalizmas ir estetika, kurią kuria skirtingo dydžio medinės ritės, puikiai perteikiančios likimo mechanizmo, kurį užveda neprotingos, nepažabotos aistros, pavydas, apkalbos, nesustabdomą determinizmą. Minimaliai, bet labai tiksliai naudojama vaizdo projekcija, atkartodama išdidintą ritės rato sukimąsi, padeda ugdyti įtampą arba pastiprina ir pagilina emociją, celofano plėvę paversdama pragaro smala ar apkalbų gyvatynu.
Labai stiprus scenoje kuriamas judesys: aktoriams ritės tampa judėjimo erdvėje priemone, kuri gali priminti ir koturnas, ir šiuolaikiškus riedžius. Tas judėjimas labai pakeičia scenos plastiką, judesys tampa nenutrūkstamu, efemerišku, nežmogišku, lyg būtų iš kitos erdvės. Atskirose scenose tai pastiprinama ir ritmiškai pulsuojančiu apšvietimu. Koršunovas tokiu būdu veikia žiūrovą per jusles, ištirpdydamas scenos erdvę ir suliedamas ją su salės erdve. Tam pačiam tikslui tarnauja ir polietileno plėvė – ji plazdena, kaip žuvėdra, kaip nekaltybė, kaip meilės rūbas, kol nepavirsta juodomis mirties ir žmogiškųjų aistrų aklumo vėliavomis.
Garsiniai spektaklio sprendimai yra labai ryškūs, bet vietomis šokiruojančiai nevienalyčiai, dalis jų akivaizdžiai, ir kaip dabar jau suprantu, sąmoningai, paryškina būtent spektaklio fragmentizmą. Kiti – ar tai būtų mirties scenos daina apie žalią žilvitį, ar šiurpu veriančios pranašiškos baltos figūros neartikuliuoti garsai – susilieja su ta spektaklio šerdimi, kuri, yra be bajerio. Kuri yra Koršunuvo perskaitytas Šekspyras.
Pagrindinis spektaklio trūkumas – fragmentiškumas. Bet, kaip teigia, pats Koršunovas, spektaklis gimė iš aktorių etiudų. O kodėl Koršunovas statė spektaklį būtent iš etiudų? Kam reikia tokiam meistrui, kaip jis, pataikauti žiūrovui, tiesiog linksminti jį, net pralaužti ketvirtąją sieną ir pasikviesti į sceną žiūrovą ir dar daryt su juo asmenukę? Kam Otelo vaidmeniui imti moterį, ir dar juodaodę? Jis prideda tiek kabliukų žiūrovui, kad atrodo, taip maskuoja nepasitikėjimą savimi. Kam taip pataikauti, rizikuojant prarasti spektaklį? Gal išgyvena kūrybinę krizę? Gal bijo likti vienalyčiame spektaklio audinyje, kuriame labai aiškiai reikia sudėti taškus ant I, kuriame nebus galima pasislėpti už triukų.
Koršunovas Lietuvos teatre dabar užima Metro poziciją, tad, atrodo, reikia ją ir pateisinti. Prisiminiau Nekrošių. Jis niekada nežaidė žaidimų su publika. Jis statė spektaklius. Kaip savo vidinio pasaulio atspindžius. O bajerių ten, viduje, ar kiekvieno mūsų, ar Nekrošiaus, ar Koršunovo – nėra. Yra amžina drama: gyvybės ir mirties, meilės ir neapykantos, meilės ir išdavystės drama.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Nežiūrint viso to, spektaklis puikai įvyksta! Talentingi ir įtraukūs ir etiudai, ir jų jungtys. Ir viską dar labiau įelektrina fantastiška jaunųjų Koršunovo aktorių energetika. Matyti juos scenoje – tiesiog seniai patirtas teatre džiaugsmas. Sprogdinanti energija, gyvybė, jokių štampų, puikiai valdoma plastika, visiškai nauji veidai. Pagaliau (tai taip reta!), Lietuvos scenoje aktoriai turi ne tik veidus, dikciją, bet ir kūną, kurio plastika ir meistriškas valdymas iš spektaklio padaro šventę. Tu matai, kaip scenoje aktoriai dirba, sunkiai dirba, bet jie įveikia užduotis ir tas darbas nėra nevykėlio prakaitas, o žvaigždžių spindesys! Bet kokie jų veidai! Aš juos beveik visus prisiminsiu po vieno šio spektaklio. Atviros akys, atviros širdys, žvėriškas darbas, išlavinti kūnai! Vienas aktorius pasako tik kelis žodžius, bet man tiesiog akyse stovi jo žvilgsnis, šypsena, veido išraiška.
Koršunovas neslepia, kad sąmoningai darė tokį fragmentišką spektaklį – leido jauniesiems aktoriams prisistatyti benefisiniais išstojimais. Jis galėjo padaryti „ledinį“, festivalinį spektaklį, kur ant ričių sklandantys veikėjai mus be jokių linksmybių nardintų į Otelo gelmę. O šiuo atveju, jis ir Šekspyrą veriančiai ir giliai atskleidė, ir leido aktorių kursui prisistatyti kiekvienam savo stipriosiomis pusėmis. Yra vos ne breiko šokėjų, yra grojančių elektrine gitara, yra dainuojančių. O vaidina visi puikiai – ačiū Koršunovui už kursą ir meilę jaunų žmonių talentams, ačiū už bajerius ir Šekspyrą.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dar galvojau dėl Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės (kvestionuoju ne jos vaidmenį – vaidmuo geras, širdis tikrai atletiška, kaip kad ir ieškojo režisierius, o konceptualų režisieriaus pasirinkimą), homoseksualios meilės scenų, feministinio benefiso – jeigu viso to nebūtų, spektaklis nebūtų prastesnis. Gal toks klasikos aktualizavimas yra per tiesmukiškas subtilesniam žiūrovui, o gal ne kiekvienas žiūrovas yra subtilus. Tačiau, kaip sakė Osakaras Waildas, tik labai lėkštas žmogus visur ieško gelmės.
Vienas iš geriausių matytų spektaklių. O esu matęs labai daug.
Labai nusivyliau šiuo spektakliu, visiškai niekinis spektaklis, nei siužeto, nei teksto. Keiksmažodžiai, šūkliojimai ,vaidyba prasta,žiūrovui nieko neduodantis spektaklis.Ir kas žiauriausia…publika juokiasi… nors net juokingo siužeto nėra, tik keiksmažodžiai.
Deja niekas galbūt neišdrįsta pasakyti kad karalius nuogas, na negali būti Koršunovo spektaklis visiškas niekalas 🙂 na bet taip yra.
Rasizmas ir seksizmas. Toks jausmas, kad skaitau sovietinio organo leidinį.
Cituoju:” Kam Otelo vaidmeniui imti moterį, ir dar juodaodę? Jis prideda tiek kabliukų žiūrovui, kad atrodo, taip maskuoja nepasitikėjimą savimi. ”
KOKTU!!!
Prunkštelėjau iš nuostabos . Puteikiene, nebejuokinkite savo neva ekspertiniais vertinimais. Apgailėtinas veblenimas ir susireikšminusios, provincialios politikės vapėjimas apie aukštąjį meną. 1988 metų istorijos fakulteto išsilavinimas :))) O raunasi į teatro kritikes.
Primenu, kad Jūrų muziejus per pusmetį aplanko tik 10 000 lankytojų. Jūrų muziejų aplenkė net Trakai. Gėda.
Jūs netinkamai atliekate viešųjų ryšių vedėjos pareigas. Jei užsiimtumėte tiesiogine savo veikla, o ne peizavotumėte savo menkaverčius rašinėlius teatro tema, galbūt ir lankytojų srautas būtų kitoks,didesnis.
Gal jau pats laikas susimąstyti, už ką gaunate mokesčių mokėtojų jums mokamą algą?
Suprantu, kad komentaras parašytas Oksfordo ar Kembridžo auklėtinio, gal todėl nesugebėta naudotis oficialiais lietuviškais informacijos šaltiniais. Tad informuoju, kad Jūrų muziejų per 10 šių metų mėnesių aplankė 330 696 lankytojai. Bandau spėti, kad klaidingai interpretavote Lietuvos kultūros ministerijos FB paskyroje skelbtą informaciją apie nemokamų paskutinių mėnesio sekmadienio lankytojų skaičių: muziejų aplankė 10 785 lankytojai ne per pusmetį, o per 9 sekmadienius: „Trečiąjį šių metų ketvirtį Kultūros ministerijai pavaldžių muziejų bei Kernavės archeologinė vietovė muziejaus nuolatines ekspozicijas paskutinį mėnesio sekmadienį iš viso apžiūrėjo 86 809 žmonės! Populiariausi nacionaliniai muziejai – Valdovų rūmų muziejus (Valdovų Rūmai), kurį aplankė 25 536 lankytojai, ir Lietuvos nacionalinis muziejus, sulaukęs 10 669 lankytojų.
Iš respublikinių muziejų populiariausi išliko Trakų istorijos muziejus (Trakai history museum) muziejus (10 875 lankytojai) ir Lietuvos jūrų muziejus (10 785 lankytojai).” https://www.facebook.com/kulturosministerija/posts/216636830573470
Tikiuosi, kad šie skaičiai Jus nuramino ir aš galėsiu toliau sau leisti po darbo lankytis kultūros renginiuose :). Ir net gi apie juos rašyti.
Į jokias kritikes nepretenduoju. Esu baigusi VU žurnalistiką, kultūros specializaciją. Ilgą laiką esu dirbusi kultūros žurnaliste, lankausi dažname kultūros renginyje Klaipėdoje, tad nusprendžiau savo įspūdžiais dalintis ir plačiau. Jie visada liks tik mano subjektyvia nuomone, be jokios pretenzijos į neginčijamą ir vienintelę tiesą. Klaipėdos kultūroje labai trūksta refleksijos, kokia ji bebūtų. Kiekvienas kuriantis laukia atgarsio iš to, kam jis kuria. Apie kultūrą reikia kalbėti, ginčytis, įrodinėti, nesutikti. Tik taip ji aktualizuojam ir nelieka vieno vakaro reiškiniu.
Būtų labai malonu diskutuoti ne anonimiškai ir ne ad hominem.
Mano žiniomis, cenzūra Lietuvoje dar neįvesta, todėl nuomonę (įspūdį) apie spektaklį, kaip ir apie bet ką kitą, gali pareikšti bent jau mūsų portale visi, net tik VU žurnalistikos studijas baigusieji 🙂 Jūs, beje, irgi. Tad maloniai lauksime profesionalesnės recenzijos.
Pritariu, nieks negali konkuruoti V. Jočiu. Tik, aišku, geriau vaidina, kai būna su kostiumu, nei su triusikais.
Pritariu, vaidyba silpna. Trūksta meistriškumo. Ir kam čia šios pompos „recenzijos”, neterškite eterio.
Buvau, vaidyba pagrindinių rolių silpna.
Benefisai liuks, jie ir tempė spektaklį.
Otelo vaidmuo labai silpnas.