Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-10-28 |
Iki to laiko, kol tarp Lietuvos ir Lenkijos gyvenusios poros namuose sukrykštė dvi mažylės, jie nuėjo ilgą išbandymų kelią. Būta ir liūdesio, ir pykčio, bet niekada neišblėso viltis, kad išsipildys taip trokštama tėvystė.
Neringa ir Tadas (vardai pakeisti) augina aštuonerių ir dvylikos metų dukras. Įvaikintas mergaites įtėviai vadina savo vaikais.
„Kai ant rankų laikėme pirmą savo vaiką, o po ketverių metų – antrą, visi patirti sunkumai tiesiog išblėso prieš mudu tuomet apėmusią ramybę. Mažylių raidos ir sveikatos rūpesčiai liko tik kasdienės rutinos dalimi.Jeigu Dievas nusprendė, kad mes turime būti skirti tam vaikučiui, o jis – mums, tikėjome, kad viskas bus gerai“, – sako Neringa.
Su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba susisiekusi Neringa pasiūlė pasidalinti dabar jau daugiau nei dešimties metų tėvystę lydinčiais atradimais. Moteris taip pat pasiruošusi savo patirtimi dalintis ir padrąsinti būsimus įtėvius dalyvaudama mokymuose ir susitikimuose.
Neringa sako, kad jų kaip įtėvių patirtis Lenkijoje ir Lietuvoje iš esmės nesiskiria. Įvaikinimo procesas vyko Lenkijoje, kur pora gyveno pastaruosius 15 metų. Į Lietuvą grįžo neseniai. Sako, kad Lenkijoje veikia net kelios įvaikinimo tarnybos, jie pasirinko katalikiškos pakraipos.
„Į ją gali kreiptis tik santuokos sakramentą turinti šeima, pasiryžusi vaikus auklėti katalikiška dvasia. Vienas svarbių reikalavimų yra įvaikinimo fakto neslėpti nuo vaiko. Jeigu su tuo nesutinki, procesas net nebus pradėtas“, – sako moteris.
Todėl šeima nei nuo aplinkinių (kai tai būtina), nei nuo mergaičių neslepia, kad jos abi yra įvaikintos. Neringa kalba, kad žmonių reakcija būna dvejopa: vieni juos laiko vos ne kuoktelėjusiais, kiti perdėtai žavisi.
„Pirmiausiai būna šokas, kad įvaikinome du vaikus, o paskui arba bando suprasti, kas su mumis negerai, arba vos ne sudievina. Abi reakcijos nėra geros. Tiesiog auginame du vaikus ir nesvarbu, kokiu keliu jie pas mus atėjo, – sako ji. – Aš esu mama, kaip ir bet kuri kūdikį pagimdžiusi moteris“.
Pora labai troško vaikelio, bandė jo susilaukti natūraliu būdu, vėliau kreipėsi pagalbos į medikus. Tačiau praėjo penkeri metai, o pastoti vis nesisekė. Prisimena, kad apsisprendimas įvaikinti atėjo artimo draugo dėka abiem su vyru patekus į įtėvių šeimą.
„Bičiulis matė bevaises mūsų pastangas ir pasišovė parodyti dar vieną galimą sprendimą. Pamenu, kad labiausiai tąkart nustebino berniuko panašumas į įtėvį. Kitomis aplinkybėmis nebūčiau net pagalvojusi, jog jis nėra biologinis šeimos vaikas. Tik vėliau sužinojau, kad labai dažnai įvaikinti vaikai geba biologiniu būdu save pakeisti ir išvaizda supanašėti su įtėviais. Pavyzdžiui, mūsų mažoji yra visiška mano kopija, – šypsosi mama. – Elgesys, judesiai, kalbėjimo maniera gali būti išmokstama, bet ji fiziškai panaši“.
Sprendimą tapti įtėviais Neringa su vyru vadina geriausiu gyvenime. Abi mergytes šeima įvaikino dar kūdikius: vyresnėlę – penkių, o jaunylę – septynių mėnesių. Tarp mergaičių – keturių metų skirtumas.
Neringa prisimena kiekvieną mergaičių kelio į jų šeimą akimirką. Buvo požymių, rodančių apie vėluojančią vienos mažylės raidą. Įtėviai darė viską, kad ji kuo sparčiau judėtų pirmyn. Po pusės metų, praleistų mylinčioje šeimoje, jos raida jau atitiko visas normas.
Dėl kitos mergytės sveikatos taip pat daug išgyventa. Septynių mėnesių ji nesišypsojo, neverkė, nerodė reakcijos į jokius garsus. Vieningos nuomonės dėl diagnozės medikai neturėjo.
„Gydytojai mums sakė: ji greičiausiai negirdi. Darė įvairius tyrimus, ieškojo atsakymo. Paskui paaiškėjo, kad girdi“, – neramias akimirkas prisimena Neringa.
Tai buvo laikas, kai mažylė dar augo ligoninėje. Būsimi įtėviai ją lankė, mezgėsi ryšys. Jie ateidavo kasdien po darbo tuo pačiu laiku, apie 18 val. Ligoninės personalas pasakodavęs, kad artėjant jų pasirodymo laikui, iki tol nebylus kūdikis pradėdavo verkti. O kai mergytę parsivežė namo, sako, jau po kelių dienų ji ėmė reaguoti net į silpną garsą ir tai prilygo stebuklui.
„Namuose ji visą laiką buvo mano arba tėčio glėbyje, aplink lakstė sesė, dingo ligoninės triukšmas, liko tik mūsų šeima, namų tyla ir pastovus rūpestis ja, todėl nurimo ir atsigavo. Galvojam, kad mažylė tiesiog buvo pasidavusi ir nuo visko atsiribojusi“, – netikėtais atradimais dalijasi Neringa.
Su mergaitėmis įvaikinimo tema pora kalbėti pradėjo labai anksti. Lenkijoje lankytuose būsimiems įtėviams skirtuose kursuose sužinojo, kaip tai padaryti nežeidžiant vaiko ir kaip kalbėti skirtingais vaiko raidos etapais. Šį metodą ir taiko. Kaip tai atrodo?
„Dar visai mažytei vyresniajai sakydavom, kad tu pasimetei ir mes tave suradom. Specialiai sukurdavom situacijas, kuriose galėtume pademonstruoti savo džiaugsmą ją suradus. Būdavo, ji pasislepia už kokio krūmo, o mes ją surandam ir visi kartu džiaugiamės“, – vaikui svarbius dalykus paaiškina moteris.
Dabar, kai mergaitei jau dvylika, ji žino, kad yra kita moteris, kuri ją pagimdė, bet negalėjo rūpintis. Ji nuolat girdi šiuos tėvų žodžius: „Tu esi mūsų tikrasis vaikas“. Su jaunyle šeimai buvo net paprasčiau, įvaikinimo žinia tarsi savaime jai perėjo iš sesės ir klausimų kilo mažiau.
Su abiem mergaitėm tėvai skaitė specialiai parengtas knygelės, jose vaikui suprantama kalba, per iliustracijas, paaiškintas visas įvaikinimo procesas.
Parašykite komentarą