Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-08-27 |
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus iniciatyva uostamiestyje įamžinti Tilžės akto signataro, paskutinio Klaipėdos krašto gubernatoriaus Viktoro Gailiaus atminimą pagaliau tapo kūnu.
Rugpjūčio 27-osios, V. Gailiaus gimimo dienos, vidurdienį Liepų gatvėje, ant banko „Luminor” pastato, kur tarpukariu veikė Klaipėdos krašto gubernatūra, buvo atidengta šiam Mažosios Lietuvos veikėjui skirta atminimo lenta.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Į iškilmes atvyko ir Kaliningrado srities lietuvių organizacijų atstovai, Tižės (Sovetsko) choras.
Prasidedant ceremonijai į netoliese esantį restoraną „Monai” atvyko pietauti iš Klaipėdos kilęs prezidentas Gitanas Nausėda, prieš tai atidaręs Lietuvos studentų sąjungos asamblėją, tačiau šalies vadovas arba nepastebėjo žmonių sambūrio, arba jis jo nesudomino,
Pasak Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko, menotyrininko Petro Šmito, ši atminimo lenta atsiėjo apie 4000 eurų. Pusę reikiamos sumos pavyko gauti per bendruomenių finansavimo programą, o antrą dalį skyrė Čikagoje veikiantis Mažosios Lietuvos fondas ir draugijai, kuriai vadovauja Ziono lietuvių liutetornų parapijos klebonas, dr. Valdas Aušra.
V. Gailiui skirta atminimo lenta jau yra ketvirtoji ant šio pastato – kitos trys skelbia, kad čia darbavosi gubernatorius Antanas Merkys, 1939-1940 metais dirbo Lietuvos generalinis konsulas Antanas Kalvaitis, gyveno Prancūzijos prefektas Gabriel Petisne.
V. Galiaus atminimo lenta yra septintoji iš skirtų Tilžės akto signatarams atminti ir atsiradusių uostamiestyje būtent Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus iniciatyva.
Pirmoji tokia atminimo lenta 2010 m. liepą ant J. Karoso gatvėje esančios Klaipėdos vaikų konsultacinės poliklinimos pastato atidengta Jonui Vanagaičiui, 2012 m. gegužę ant Vytauto Didžiojo gimnazijos pastato atsirado atminimo lenta buvusiam jos direktoriui Kaziui Trukanui, 2014 m. liepą ant Šaulių g. 5 namo fasado buvo atidengta lenta Martynui Jankui, 2017 m. rugpjūtį ant buvusio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastato Jūros gatvėje įamžintas Jurgio Arnašiaus atminimas, 2018 m. liepą Turgaus g. 2 atidengta lenta Valteriui Didžiui, o šeštoji 2019 m. liepą atsirado ant Tiltų g. 16 – ji skirta Jurgiui Lėbartui. Visų šių atminimo lentų autoriai yra architektas Adomas Skiezgelas ir skulptorius Rimantas Eidėjus.
Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija tokiam V. Gailiaus įamžinimui iniciatorių lėšomis pritarė dar pernai spalį, o lapkritį atitinkamą sprendimą priėmė ir miesto Taryba.
ISTORIJA
Berštininkuose, Pagėgių apskrityje, 1893 m. gimęs V. Gailius I pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje, 1915 m. kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir iš karinės tarnybos paleistas. Už narsą ir pasižymėjimą kautynėse buvo apdovanotas Geležiniu Kryžiumi.
1918 m. lapkritį jis pasirašė Tilžės aktą. Nuo 1918 m. gruodžio jis dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne spaudos skyriuje, po to antruoju ir pirmuoju sekretoriumi. 1920-1922 m. buvo Lietuvos atstovas Vokietijoje, vėliau iki 1923 m. vasario – Estijoje.
Po to jis beveik dvejus metus vadovavo pirmajai posukiliminei Klaipėdos krašto direktorijai. Pastaroji su Lietuvos vyriausybės atstovais krašte vietoje Vokietijos markės įvedė litą, panaikino muitų sieną, sudarė pasienio policiją, iš Karaliaučiaus geležinkelio direkcijos perėmė geležinkelius, iš ryšių valdybos – ryšių įstaigas. V. Gailius Direktorijos vardu išleido įsaką dėl kalbų vartojimo, pagal kurį lietuvių ir vokiečių kalbos tapo lygiateisėmis.
Nuo 1937 m. gruodžio 12 d. jis prezidento Antano Smetonos sprendimu tapo paskutiniu Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Jam buvo suteiktos ir ministro teisės.
Klaipėdos krašto aneksijos dieną V. Gailius teko išleisti atsišaukimą, kuriame jis išreiškė norą, kad „santykiai po Klaipėdos krašto atidavimo išliktų ir toliau draugiški, gyventojai laikytųsi ramiai, nepasiduotų jokiems drumstimams ar gandams“.
Nors „Lietuvos aide“ tą dieną buvo išspausdintas komunikatas, kad Lietuva perduos Klaipėdos kraštą, nebuvo pasiruošta techniškai perduoti kraštą taip greitai, tad nebuvo ir jokios galimybės išvežti gubernatūros ir Lietuvos įstaigų turto, archyvo ir dokumentų. Direktorijos paskolintas sunkvežimis, veždamas gubernatūros bylas, sugedo viduryje gatvės, o vokiečiams buvo gardaus juoko, kad „žemaičiai netvarkingai bėga”. Sunkvežimis su bylomis buvo partemptas į gubernatūros garažą ir ten išbuvo iki 1940 metų vasaros, kai Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje, sovietų ir nacių susitarimu, buvo uždaryta, o bylos po gestapo pareigūnų peržiūrėjimo atiduotos sovietams.
Po krašto aneksijos V. Gailius buvo Klaipėdos uosto laisvosios zonos administracijos tarybos narys.
1941 m. V. Gailius pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1946 m. dirbo Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete reikalų vedėju. Nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininku. Mirė 1956-ųjų liepą Pfullingene.
Nuo kada vyrus pradėjote krikštyti moterų vardais ? ?? Siaubas.
Ar tikrai perkrikštijo, ar tik trūksta s raidės?
I. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj, REGATOS vietoj.
II. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.
Tiems, kas skaito komentarus tinklaraštyje ir jau žino kur Smiltynėje stovi „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
rekomenduojame nuvykti dar į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį … …
1893 m. rugpjūčio mėn. 27 d. gimė Viktoras Gailius ir būtent tą pačią dieną tik praėjus 128 m. pakabinama ir pristatoma visuomenei atmino lenta garbingam klaipėdiečiui ant pastato, kuriame 1939 m. kovo mėn tvyroje nevilties ir skausmo nuotaika, manome, kad tokia buvo apėmusi ir Viktorą Gailių – naciai atplėšė Klaipėdą. Dievas yra, Klaipėda yra. Paminklinė lenta V. Gailiui yra.
Kiekviena valdzia turi savo ” Tiesa „
Sutinkame, kad mes, lietuviai, turime savo tiesą, kad prieš du tūkstančius metų Tacitas savo veikale Germania paminėjo aisčius. Tai mūsų protėvius. Tai kuršiai , skalviai. Vytauto laikais, o tai XV a. kuršiai, skalviai gavo kitą pavadinimą – žemaičiai. Tik mus, žemaičius okupantai padalino, auklėjo savo kultūroje, reikalavo paklusti. Nepaklusome, susijungėme, susiglaudėme ir tai mūsų, lietuvių, tiesa. Ją didžiuojamės, tai garbingai praeičiai statome paminklines lentas.