Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-02-26 |
Gavėnios laikas – ypatingas metas stabtelėti pamąstyti apie save, savo artimą, atjautą ir atpirkimą. Šiuolaikiniam žmogui, vis labiau įsisukant į darbų ir rūpesčių verpetus, ši galimybė gali tapti net malone. Gavėnios penktadieniais kiekvienas tikintysis kviečiamas pasninkui ne tik atsisakant mėsos, bet į pasninko reikšmę pažvelgti giliau: pastebint kitą ir aukojant savo laiką, mažinant laiką prie išmanaus įrenginio ir atrandant laiko maldos valandėlei, bandant išgirsti ir klausytis kito.
Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas kviečia šią gavėnią pradėti nuo savęs, ugdyti savitvardą ir atjautą. Atrandant galimybę, paaukoti maisto produktų, kurie nugulę į pasninko dėžę būtų išdalinti tiems, kam to reikia labiausiai.
„Bažnyčia per pasninką kviečia žmogų taip savyje nugalėti egoizmą, savęs gailėjimą ir pereiti prie gailestingumo darbų, prie išmaldos. Tai, ką sutaupai per pasninką, paskirti labdarai, atiduoti stokojančiam”, – sako Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas. Kristinos Gucovos nuotr.
Gavėnia yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame silpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi.
Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai, ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Turime per atgailos ir Dievo prisilietimo laiką išgryninti savo tikėjimą darydami geruosius darbus, kurie ir parodo mūsų tikėjimo brandą.
Šių dienų žmogus kai išgirsta žodį pasninkas, pagalvoja „ir vėl čia kažkas bažnyčios išgalvota“. Daugeliui tai sukelia neigiamas emocijas. Bet bažnyčia per pasninką kviečia žmogų taip savyje nugalėti egoizmą, savęs gailėjimą ir pereiti prie gailestingumo darbų, prie išmaldos. Tai, ką sutaupai per pasninką, paskirti labdarai, atiduoti stokojančiam.
Neretas pasninko dienomis susilaikydamas nuo mėsiškų valgių perka žuvies produktus ir, ne visada pigiausius. Bet tai jau yra iškreiptas pasninko laikymasis. Tądien turiu nuo savo išlaidų sutaupyti bei paskirti vargšų ir stokojančių paramai.
Plačiąja prasme pasninkas – tai susilaikymas nuo to, kas žeidžia ar iškreipia esminius žmogaus santykius: santykį su savimi, su artimu, su Dievu.
Taip, mūsų Klaipėdos Taikos Karalienės parapijos bažnyčioje prasideda akcija, gal būtų geriau pasakyti, galimybė padaryti gera, paaukojant ilgai negendančių maisto produktų į tam skirtą Pasninko dėžę. Visą gavėnios laikotarpį į ją galima laivai atnešti ir paaukoti maisto produktų, kuriuos mūsų parapijos Carito savanorės išdalins prieš Velykas stokojantiems mūsų parapijiečiams.
Kiekvienas, kurie žinote, kam reikalinga šitokia parama, galite pranešti Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Carito savanoriams, kurie kas sekmadienį laukia visų prie ir po 12 val. Šv. Mišių bažnyčios gale. Kartais pats žmogus nedrįsta paprašyti paramos, tai mes kviečiame žmones nebūti abejingus ir pranešti kam to reiktų. Taip norime paskatinti žmones ugdyti savyje didesnį bendruomeniškumo jausmą, didesnį jautrumą ir ugdyti atsakomybę už kitą.
Tai gali būti ne tik vargšas kuriam reikia materialios pagalbos. Daugumą atvejų reikia mūsų laiko pašventimo. Mūsų bažnyčioje yra Carito lenta, kur žmones palieka užrašytus savo pagalbos prašymus. Pasitaiko tokių prašymų kaip kad „kas galėtų padėti nueiti į parduotuvę ir parsinešti nešulius į namus“, ar „kas turėtų laiko tiesiog kokį vakarą ateiti ir pasikalbėti“. Vienatvė – viena iš seno žmogaus problemų, jis nenori materialios pagalbos, jam reikia žmogaus. Taigi, tikslingiausia pagalba vargšams yra savo laiko pašventimas neatlygintinai tarnystei kitam.
Jeigu stengiamės išgyventi Prisikėlimo slėpinį, jeigu prašome Dievo malonės nešioti širdyje šv. Velykų džiaugsmą, tai mūsų dvasia yra atgaivinama ir prikeliama. Kaip Šventasis Raštas sako, patys iš savęs, atsiskyrę nuo Kristaus, mes nieko negalime. Tačiau esame prikeliami per Jį ir dėl Jo.
Tai klausimas, į kurį pirmiausia turėtume atsakyti sąžiningai kiekvienas sau. Ir kai nors kartą apie tai savęs paklausi, ta mintis nebepaleidžia, vis sugrįžta, vis kalbina, stabdo kasdienybės lėkime. Bažnyčia kasdien kviečia mokytis būti čia ir dabar: per ryto ir vakaro maldą, per sutiktus žmones, kuriuos turim pamatyti ir išgirsti, per tuos, kuriems patarnaujame.
Vargšas yra tas, kuris vargsta vargą. Nesvarbu – fizinį, dvasinį. Kuris stokoja. Gavėnia yra tas ypatingas laikas, kai turime apsižvalgyti aplinkui ir tokius žmones pastebėti. Kovo 15 dieną mūsų bažnyčioje rinksime aukas nevaikštančiam berniukui, kad jo tėvai galėtų įsigyti specialų treniruojantį aparatą. Ir tai tik paprasčiausi darbai, kuriais galime paremti vieni kitus.
Kristus yra sakęs, kad vargšų visada turėsime šalia. Pamatyti vargstantį žmogų, dovanoti jam laiką, išklausyti, paguosti, maldoje prisiminti – tai sekti patį Kristų.
Gailestingumas – Dievo savybė, kuria ypatingai esame kviečiami sekti. Kodėl tai tampa mada? Galbūt todėl, kad mes dažnai rodome savąjį gailestingumą – kada norime ir kam norime. Daliname savąją malonę. Tačiau vietoje to, mes turėtume liudyti Dievo gailestingumą. O jis dažnai yra duodančiajam nepatogus! Gailestingumas kviečia mylėti priešus, jiems atleisti, jis ragina mus būti teisingus. Ar galime tokie būti savo jėgomis, nežvelgdami į Dievą?
Parašykite komentarą