Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-01-25 |
Visada yra kebloka skaityti ir vertinti kūrinį žmogaus, kurį pažįsti asmeniškai. Nori nenori, bet jau nuo pat pradžių jo kūrybai keli aukštesnius reikalavimus, nes kaip ir turi susidaręs išankstinę nuomonę, neretai paremtą tam tikru skepsiu, tam tikru nepasitikėjimu, maždaug – „na, na, pažiūrėsim, ką tu čia sugebi”.
Tačiau kadangi visus išankstinius nusistatymus sėkmingai paneigė jau pirmasis klaipėdiečio Mindaugo Milinio romanas „Partizanas”, jo tęsinį ėmiausi skaityti su dar didesniu smalsumu ir, ko gero, su dar didesniais reikalavimais autoriui.
M. Milinio knygos dalyvauja ir gražiausios knygos konkurse. Palmiros Mart nuotr.
Ir kokia buvo mano nuostaba, kai antroji romano dalis ne tik pateisino padidintus lūkesčius, bet juos… ir vėl viršijo su kaupu!
Pirmiausia, žinoma, mane suviliojo knygoje vykstančio veiksmo vieta – pokarinė Klaipėda ir (iš dalies) Mažosios Lietuvos regionas. Tai yra visiškai nauja tema šiuolaikinėje grožinėje lietuvių literatūroje.
Nors su precizišku tikslumu atkurti pokarinio Mėmelio vaizdai, nesunkiai atpažįstamos gatvės, kitos uostamiesčio vietos, ko gero, labiausiai sudomins klaipėdiečius, tačiau dėl lengvo, sklandaus pasakojimo stiliaus tikrai neapsunkins skaitymo ir tiems, kurie galbūt Klaipėdoje net nėra buvę. Nes tapybiškai, sakyčiau, kinematografiškai aprašytos veiksmo vietos visgi yra tik fonas tikriesiems žmonių santykiams bei jų sudėtingoms istorijoms papasakoti. Beje, skaitydamas knygą jautiesi lyg žiūrėtum gerą nuotykinį kino filmą – įtemptą trilerį.
Nebūdama profesionali literatūros kritikė, o tik šiokia tokia knygų skaitovė, susilaikysiu nuo išsamios meninės – literatūrinės „Partizano II” analizės, pasakydama tik tiek, kad šia prasme antroji dalis gerokai lenkia pirmąją – joje buvo palikta kur kas daugiau publicistinių intarpų, artimesnių dokumentinės, nei grožinės, literatūros pasakojimo manierai.
Tiesa, šiek tiek publicistinio – žurnalistinio stiliaus liko ir antrojoje dalyje: tai nė kiek nestebina, žinant, kad autorius visų pirma yra žurnalistas. Kita vertus, iš dalies šią pasakojimo manierą pateisina ir pats kūrinio žanras – istorinis romanas.
Literatūrinei jos daliai dar galima būtų prikišti ir perdėm romantizuotas, iš bendro pasakojimo konteksto dėl šiokio tokio netikrumo/dirbtinumo iškrentančias vadinamąsias meilės scenas, kurias, akivaizdu, autoriui sekasi kurti gerokai sunkiau nei mūšių, konfliktų, t.y. įtempto veiksmo epizodus.
Tačiau šios vos kelios silpnesnės kūrinio vietos neužgožia jo bendros vertės. O ją pirmiausia reiktų vertinti šiuolaikinio informacinio karo, persunkto paties įvairiausio plauko melagienų (fake news), užplūdusių viešąją erdvę, kontekste.
Antroji M. Milinio „Partizano” dalis ypač aktualiai suskamba mūsų dienomis, kai tiek iš žemiausio lygio propagandistų – titovų, ivanovų & co, tiek ir iš aukščiausio pasaulio tribūnų V. Putino lūpų skleidžiama dezinformacija, viešai perrašinėjanti istoriją, viešai dergianti kitas tautas, pamirštant apie savosios – „didvyriškų išvaduotojų” – ne tik Rytų Prūsijoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje prieš civilius gyventojus (moteris, vaikus) vykdytus kraugeriškus darbelius, kuriuos itin vaizdžiai ir tikroviškai romane aprašo autorius.
Būtent nepagražinti enkavedistų, kariškių, milicijos, tuometinės Mėmelio vadinamosios grietinėlės – gorispalkomo, partijos komiteto, komendantūros – ir kitų vadų bei vadukų paveikslai, jų elgesys, jų leksika ir kt. yra tai, kas „Partizaną” tarp daugybės pačių įvairiausių šių dienų lietuvių autorių kūrinių pastato ne šalia daugybės vienadienių rašliavų, o šalia išliekamąją istorinę ir – nepabijokime to žodžio – ideologinę vertę turinčių romanų.
M. Milinis, pristatydamas savo knygą, klaipėdiečiams prisipažino, esą romane vaizduojamus partizanus jis sąmoningai šiek tiek pagražinęs, o „išvaduotojus” – mažumėlę „pabloginęs”.
Nežinau, kaip ten su tais pagražinimais (nebent tai tinka minėtiems meilės epizodams), tačiau Mėmelio represinių „organų” veikėjų paveikslai man asmeniškai atrodo itin tikroviški, gyvi, gal tik vis vos- vos vietomis švelniai sušaržuoti, kas dar labiau daro juos įtikinamesnius. Juoba kad nereikia pamiršti, jog tai yra grožinės literatūros kūrinys, kuriame galimos (ir pageidautinos) visos įmanomos meninės išraiškos priemonės.
Beje, jei būtų mano valia, antrąją romano „Partizanas” dalį įtraukčiau į privalomąją mokyklų programą – gal net ne literatūros, o Lietuvos istorijos.
Ir visiškai likčiau nesupratusi, jei kitais metais autoriui už šį kūrinį nebūtų skirta Ievos Simonaitytės premija…
P. S. Svarbu ir tai, kad „Partizanas II” bus lengvai suprantamas ir tiems, kas pirmosios dalies neskaitė.
Nevaidinkite aukas, bet prisipažinkite, kad padedate rytų kaimynams klastoti istoriją. Tas istorines peripetijas, nebūkite naivūs, padeda sukuri rytų kaimynas. Jam, buvusiam okupantui, nereikia nei tiesos, nei lietuvių. Jam mirusių lietuvių reikia. Todėl, kol nėra pateikta visa faktinė medžiaga, kaip KGB vykdė savo planus partizaniniame judėjime, tokių knygų paskirtis – neišsiaiškinti, paslėpti KGB-stų juodus darbelius. Kaip ir dėl holokausto. Apkaltino ne nacistinę Vokietiją , bet okupuotą Lietuvą. Klaipėda nacių jau 1939 metais. Kur Klaipėdos krašto žydai? Vienas žymiausių ir garbingiausių Rudolfas Valsonokas? Šiandien plaunami smegenys, kad Lietuva kalta dėl 95% nužudytų žydų. O dėl Klaipėdos krašto žydų? Jų neliko 100 procentų . Kiek dar Lietuvos istorikai dalyvaus hibridiniame kare? Kodėl dalyvauja žurnalistai?
Partizanai -informacinis karo ginklas pateisinti sovietų puoselėtą brolžudišką žudymą. Partizaninis judėjimas pagrindinę misiją atliko – lietuviai išsišaudė, mažiau reikėjo jų deportuoti į Sibirą.
Nieko kito ir nesitikime iš tokių komentuotojų. Antras komentaras bus „lietuviai – žydšaudžiai”, o trečias – „Stalinas Klaipėdą Lietuvai padovanojo”. Varykite!
Gaila kad tavęs neišvežė tokio šūdo gabalo.