Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-11-06 |
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras žiemos švenčių šurmulio metu kvies pasinerti į „Spragtuko“ pasaką. Gausiame „Spragtuko“ šokėjų būryje bus ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, šokių mokyklos įkūrėja ir vadovė Olga Konošenko.
Repeticijoms įsibėgėjant ir premjerai artėjant, primabalerina teatro paruoštame interviu papasakojo apie tai, ką jai pačiai reiškia šventės ir darbas su vienu ryškiausių pasaulio choreografų tituluojamu Kirilu Simonovu.
„Spragtukas“ praturtino ne vieną šokėjų kartą, kartu praturtindamas ir pasaulio kultūrą. Scenoje dar nebuvo sukurta nieko labiau stebuklingo ir pasakiško”, – sako Olga Konošenko. Martyno Aleksos (LNOBT) nuotr.
Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Spragtukas“ užkariavo visų širdis. Be šio baleto turbūt neapsieina nė vienos Kalėdos pasaulyje. Jau šimtmetį jis žavi žiūrovus ir verčia choreografus ieškoti vis naujo žvilgsnio į šį stebuklą. Man tai visada bus pati nuostabiausia ir paslaptingiausia pasaka.
Baleto fabula pastatyme nesikeičia, tik Droselmajer personažas iš tiesų intriguoja. Būtent ji, Droselmajer, sugalvojo šią šventę – Kalėdų pristatymą. Jos istorija sukasi aplink jaunąją svajotoją Klarą. Mergaitei patiko lėlė Spragtukas, kurią kiti vaikai atmetė, nes negražus medinukas priminė ją pačią ir jos likimą, iš kurio tarsi nėra išsivadavimo. Klaros bendraamžiai užaugs ir įsilies į vulgarią ir bedvasę mus nešančią tikrovę, prieštaraujančią fantazijos pasauliui, bet Klarai patinka krikštamotės Droselmajer kuriamos iliuzijos… Tad šis spektaklis bus kitoks, nei įprastas klasikinis „Spragtukas“.
Man tai trečiasis pastatymas. Skirtingų choreografų spektakliuose jau buvau ir Klara (Mari), ir Pelių karalienė. Pirmą kartą pagrindinę spektaklio veikėją „Spragtuke“ šokau 2004-aisiais Nacionalinio operos ir baleto teatro choreografo Andrejaus Melanjino sukurtame spektaklyje. Svajonė išsipildė, nes dar vaikystėje žiūrėdama animacinį filmuką labai norėjau būti ta mergaite. Drąsia, nebijančia pelių ir saugančia Spragtuką. Svajonė šokti šalia nuostabaus princo išsipildė. Šį vaidmenį turėjau iki 2014-ųjų pradžios, kai senasis „Spragtuko“ pastatymas iškeliavo į savąją pasakų ir saldainių šalį. Bet jau 2014-ųjų lapkritį įvyko iki šiol rodomo choreografo Krzysztofo Pastoro „Spragtuko“, kuriame atlieku Pelių karalienės vaidmenį, premjera.
Kirilą Simonovą pažįstu kaip baletų „Dezdemona“ ir „Kopelija“ (2010) autorių. Už Olimpijos vaidmenį balete „Kopelija“ buvau išrinkta Metų baleto soliste. Olimpija – mano pats reikšmingiausias darbas. Kartu su visa baleto trupe šiame pastatyme išgyvenome uraganą gerąja šio žodžio prasme. Kirilas – ne tik puikus choreografas, bet ir pedagogas. Jis turi nepriekaištingą akademinio baleto stilių.
Naujojo „Spragtuko“ pastatymo užduotis – atkurti hofmanišką dvasią su groteskiško humoro elementais, sujungti vizualinę dalį su muzikine drama. Baleto muzika yra daugialypė ir, kaip visa, kas didinga – neišsemiama. Su kiekvienu nauju pastatymu joje išryškėja unikalių šios „baleto simfonijos“ sluoksnių. Nuolat atrandi, kad Čaikovskio muzika yra gilesnė, esmingesnė, filosofiškesnė nei manei ar tikėjaisi.
„Spragtukas“ praturtino ne vieną šokėjų kartą, kartu praturtindamas ir pasaulio kultūrą. Scenoje dar nebuvo sukurta nieko labiau stebuklingo ir pasakiško. Žinoma, pirmiausia pakylėjančią šventinę nuotaiką sudaro muzika, kuria kompozitorius perteikė tą šviesų ilgesį ir liūdesį, kai kiekvienas iš mūsų prisimename prabėgusią vaikystę.
Šventės… Kai kalėdinės dekoracijos buvo didelės, o stebuklai buvo tikri. Man Kalėdų ir Naujųjų metų šventė yra nuostabus spektaklis „Spragtukas“.
Parašykite komentarą