Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-24 |
Jonas Polovinskas-Budrys – Klaipėdos sukilimo vadas. Jo ir žmonos palaikai 2023 m. atgulė Klaipėdoje, Skulptūrų parke prie paminklo žuvusiems sukilėliams ir tai buvo geriausia klaipėdiečių padėka.
Pasirodo, to neužtenka. Grupė istorijos perrašinėtojų nutarė, jog reikia viešinti sukilimo vado dienoraštį. Martynas Vainorius internetiniame laikraštyje „Atvira Klaipėda” skelbia ištraukas iš J. Budrio dienoraščio. Deja, sukilimo vado užrašai atskleidžia labai ginčytinus epizodus. Vienas plačiai naudojamas teiginys, jog 1923 metų sukilimo dalyvis, šaulių vadas Vincas Krėvė susireikšmino. Manau, kad panašiai galima parašyti apie J. Budrį.
Kai skaitai jo dienoraščio ištraukas „Atviroje Klaipėdoje”, tai supranti, jog norima įteigti, kad Klaipėdos sukilimo pergalė priklausė nuo Ypatingosios rinktinės būrių. Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis savo prisiminimuose parašė: „Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams.“ Kito Klaipėdos sukilimo dalyvio Lietuvos šaulių sąjungos nario, gimnazisto Antano Gaidelio prisiminimai visiškai priešingi: „Auštant atvažiavome į Kretingą. Išsilaipinę, pėsčiomis pradėjome žygį į Klaipėdą. Netoli Kretingos, niekieno nepastebėti kirtome valstybinę sieną. Žygiavę visą dieną sustojome tik vieną kartą, užkąsti sauso davinio ir išgerti karšto vandens. Tuo pasirūpino vietos sukilėlių komitetas. Jau tos pačios dienos vakare pasiekėme Klaipėdos miesto pakraštį. Buvome suskirstyti į būrius ir išvedžioti po dvarelius, bei mokyklas, kur buvo paruoštos patalpos nakvynei.“
Kas nulėmė labai skirtingus prisiminimus? Išvada tik viena, kad Ypatingosios rinktinės būrys savo veiksmų nederino su vietiniais sukilėliais. Jie nežinojo, kad Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto skyrių nariai nuginklavo aršiausius policininkus, o kitiems teko pasižadėti klausyti sukilėlių. Kitas klaipėdiškių darbas – prie sienos pasitikti sukilėlius iš Didžiosios Lietuvos, aprūpinti karštu vandeniu bei nakvyne.
Iš prisiminimų darome išvadą, kad Ypatingosios paskirties būriai nebuvo informuoti kokius darbus atliks ir ką veikia Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetai ir jų skyriai. Todėl II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras – Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas) – guodėsi, jog Šilutės mieste nesurado Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto narių.
Sukilimo vado dienoraštyje nepagarbiai rašoma apie vietinius šaulius. Galimai dėl to, kad jie sukilimo vadui aiškino, jog Klaipėdoje veikė kaip „slaptieji šauliai“ dar iki sukilimo ir aktyviai dalyvavo Klaipėdos 1923 metų sausio 15-osios įvykiuose. Įdomu, ką veikė šauliai Yptingosios paskirties būriuose, jei 1922 m. gruodžio 30 d. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos sprendimu buvo įsteigta šaulio pareigybė ypatingiems reikalams, t.y. koordinuoti savo narių dalyvavimą sukilime?
Sukilimo vadui patiestu garbės kilimu pirmieji perėjo šauliai bei mažlietuviai. Kaip matosi iš sukilimo vado dienoraščio, tai ir sukėlė jo nepasitenkinimą. Jis nepalankiai atsiliepia apie Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto sprendimą visus sukilimo dalyvius apdovanoti atminimo ženklais. Sukilimo vado dienoraštyje įrašą: „pakabinkit NN dar ir iš kitos pusės“, nes pirmos rūšies medalį gavo Vanagaičio žmona ir kelios panelės“ viešina redaktorius „Atviroje Klaipėdoje“ straipsnyje „Dėl apdovanojimų – neblėstančios aistros“.
Jokios moralinės teisės Sukilimo vadas neturėjo nepagarbiai atsiliepti apie medalį gavusią Mariją Vanagaitienę ir dar „kelias paneles“.
Klaipėdoje po 1923 m. pergalingo žygio apie tūkstantis, o kitais duomenimis tūkstantis septyni šimtai sukilėlių liko Klaipėdoje, nes šio krašto likimą dar turėjo nuspręsti ir Antantės komisija, kuri 1923 m. sausio 25 d. atvyko į Klaipėdą. I pasaulinio karo nugalėtojų paskirta komisija, ko gero, negavo nusiskundimų dėl sukilėlių netinkamo elgesio ar problemų su jų maitinimu.
M. Vanagaitienė niekieno neįpareigota nutarė, jog naudingiausia būtų pasirūpinti savanorių maitinimu. Ji to ėmėsi jau pirmą laisvės dieną, t.y. sausio 15-tą. Vėliau susitverė maitinimo komitetas: Vanagaitienė, Simonaitytė, Petrikaitė. Manau, kad klaipėdiečių moterų rūpestis sukilėliais taip pat darė gerą įspūdį Antantės komisijai.
Istorikas Vygantas Vareikis „Atviroje Klaipėdoje“ straipsnyje „Klaipėdos sukilimo operacija: kaip viskas vyko?” teigia, jog, nebuvo nei vietinių, nei atvykėlių Ypatingosios paskirties rinktinėje, kuri užėmė Klaipėdą. Pagal V.Vareikį, sausio mėn. pabaigoje vietinių savanorių skaičius išaugo per 300 žmonių. Jie atėjo, nes jiems buvo pažadėtos panašios lengvatos, kokios buvo žadamos nepriklausomybės kovų savanoriams.
M. Vanagaitienė, kuri maitino sukilėlius, apie juos rašė, jog tai idealistai kovotojai, aukoję savo sveikatą, turtą ir laisvę už būsiančiąją didingą laisvą Lietuvą.
Kažkodėl istorikai šiandien neigia patriotizmą ir aiškina, jog lietuviams vienintelis dievas – pinigai, ypač kai kalbame apie Klaipėdos sukilimą.
Matyt todėl Klaipėdoje didžiausius idealistus, tiesa, iš Didžiosios Lietuvos nenorima įamžinti. Pavyzdžiui, brolius Joną ir Juozą Vailokaičius. Klaipėdos miesto Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija 2022-05-08 protokolu, gavusi iš Irenos Bacevičienės prašymą įamžinti brolius, kurie Klaipėdos sukilimui paaukojo 25 tūkstančius litų ir keletą vagonų maisto, nutarė nepritarti prašymui, nes komisija nusprendė – nėra naujų istorinių faktų.
Kodėl sukilimo vadas J. Budrys mano, jog netinka apdovanoti garbingu sukilimo ženklu moteris, kurios rūpinosi karštu gėrimu ir maistu? Gal todėl, kad Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas tokį darbą vertino labai teigiamai?
Pagal J. Budrį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis neturėjo teisės įteikti atminimo ženklą savo žmonai M. Vanagaitienei. Maitinimas sukilime nėra vertybė, nes moterys ėmė rūpintis tik 1923 m. sausio 15 d. Pagal J. Budrį, sukilėliai iš Didžiosios Lietuvos gaudavo sausą davinį. Kokios dar arbatos ar šilto vandens?
Šiandien Ukrainoje vyksta karas, kuris įrodo, jog visos grandys yra svarbios. Jei to nesuprato sukilimo vadas, tai šiandien tą akcentuoti, viešinti, netinka. Deja, tai daro istorikai, kurie ignoruoja vietinių įnašą į sukilimą. Jie tikėjosi, jog atidavus visuomenės teismui J. Budrio dienoraštį pasiseks sukilimą pervadinti į karinę akciją arba bent amžinai uždėti kabutes ant žodžio sukilimas.
Manau, kad istorikas Vasilijus Safronovas labai stipriai apsiriko.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Reikia skelbti. Juk tai yra sukilimo dalyvio liudijimai, subjektyvūs, bet liudijimai visada yra subjektyvūs. Kuo daugiau jų, tuo geriau, nes blogiausia būtų sukilimą nušviesti tik iš vienos pusės. Daug kas tuomet liktų šešėlyje, liktų nepastebėta ir nesuprasta. Jei dėl įvairesnių liudijimų tektų pasitikrinti savo nuomonę, taip pat gerai – gal ko nežinojome, gal kur klydome?